„Tada Jėzus prispyrė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą...“ (Mk6, 45)
Linkstame manyti, kad jeigu Jėzus Kristus spiria mus ką nors padaryti, o mes Jam paklūstame, Jis mus nuves į didžią sėkmę. Neturėtume manyti, kad mūsų svajonės apie sėkmę ir yra Dievo planas mums. Iš tiesų Jo tikslas gali būti kaip tik priešingas. Įsivaizduojame, kad Dievas mus veda konktretaus tikslo ar troškimo link, tačiau Jis to nedaro. Klausimas, ar pasieksime tam tikrą tikslą, yra nereikšmingas, o jo siekimas tampa tiesiog pakelės epizodu. Tai, kas mums atrodo vien procesas, siekiant konkretaus tikslo, Dievui yra pats tikslas.
Kaip įsivaizduojame Dievo tikslą dėl savęs? Jo tikslas man – kad pasikliausčiau Juo ir Jo galia dabar. Jei pajėgiu išlikti ramus, ištikimas ir nesutrikęs gyvenimo neramumų vidury, Dievo tikslas manyje vykdomas. Dievas veikia ne tam, kad pasiektų konkrečią pabaigą – Jo tikslas yra pats procesas. Jis trokšta, kad pamatyčiau „Jį einantį ežero paviršiumi“ – be kranto, be sėkmės, be regimo tikslo, tačiau visiškai tikrą, kad viskas yra gerai, nes matau „Jį einantį ežero paviršiumi“ (žr. Mk 6, 49). Būtent procesas, o ne rezultatas, šlovina Dievą.
Dievo mokymas yra skirtas dabar, ne vėliau. Jo tikslas skirtas būtent šiai minutei, o ne neapibrėžtai ateičiai. Neturime nieko bendro su tuo, kas bus iš mūsų paklusnumo, ir klystame kvaršindami sau dėl to galvą. Tai, ką žmonės vadina pasiruošimu, Dievas laiko pačiu tikslu.
Dievo tikslas yra įgalinti mane pamatyti, kad Jis dabar pat gali vaikščioti mano gyvenimo audrų paviršiumi. Jei mintyse galvojame apie tolesnį tikslą, nepakankamai dėmesio skiriame dabarčiai. Tačiau jei suvokiame, kad tikslas yra paklusnumas kiekvieną akimirką, tada brangi kiekviena akimirka.
Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“