Šią vasarą jaunuoliai vėl rinkosi Dapkiškių dvare į stovyklą „Tėčio garažas“. Jau vienuoliktą kartą vykusios stovyklos tema – „Vaismedis“. Penkias dienas drauge ieškojome atsakymų į klausimus, ką reiškia būti vaisingam krikščioniui, kokie vaisiai turėtų būti matomi mūsų gyvenime ir kaip tikėjimas gali įsišaknyti mūsų kasdienybėje. Studijuodami Laišką galatams siekėme ne tik pažinti Dievo Dvasios vaisių, bet ir tyrinėjome, kaip jis gali augti mūsų gyvenime.
Stovyklos pradžioje visi leidomės į žygį. Ištrūkę iš kasdienybės rutinos ir eidami kartu turėjome progą ne tik pasimėgauti gamta, bet ir pabendrauti – porose diskutavome, dalijomės savo išgyvenimais, patirtimis ir tuo, kas šiuo metu vyksta mūsų gyvenime.
Kiekvieną stovyklos dieną skyrėme laiko Šventojo Rašto skaitymui, maldai, Dievo garbinimui, seminarams bei pamokslams. Tačiau norėjosi neapsiriboti vien tuo, ką išgirstame. Tris stovyklos dienas rinkomės į įvairias dvasines pratybas, kur mokėmės ir lavinome knygų skaitymo, maldos, evangelizacijos, įpročių formavimo bei kitus gebėjimus. Tai buvo galimybė praktiškai išbandyti skirtingas dvasines disciplinas ir atrasti, kas padeda pasitikėti Dievu kasdieniame gyvenime.
Evangelizacijos pratybų dalyviai mokėsi, kaip kalbėtis su žmonėmis apie savo tikėjimą, o trečiąją dieną vyko į Alytų praktiškai pritaikyti įgytas žinias. Grįžę jie dalijosi ne tik įspūdžiais, bet ir įkvepiančiomis istorijomis apie sutiktus žmones, pokalbius ir patirtis. Šios istorijos drąsino ir kitus stovyklautojus nebijoti kalbėti apie savo tikėjimą ir ieškoti progų juo dalytis.
Žinoma, „Tėčio garaže“ netrūko ir veiklos, kuri padeda auginti ne tik dvasinius, bet ir komandinius „raumenis“. Dalyviai krutino smegenis protmūšyje, o taip pat ir didžiajame žaidime. Jau tradicija tapęs ir futbolo turnyras, kuriame varžosi vadovai prieš stovyklautojus. Nors prieš varžybas gal ir buvo tikinčių, kad šįkart jaunuoliai nustebins vadovus, aikštėje paaiškėjo, kas čia tikrieji čempionai, – vadovai stovyklautojus tiesiog sutriuškino. Galbūt tai ir nebuvo pati maloniausia pamoka stovyklos dalyviams, tačiau kitais metais jie neabejotinai sieks revanšo.
Vienas iš vakarų buvo skirtas šokiui. Stovyklos tema įkvėpė ir aprangos kodą – visi pasipuošėme įvairiausiais spalvotais vaisiais, uogomis ir kitomis gamtos dovanomis. Vakaro metu mokėmės liaudiškų šokių žingsnelių, atlikome įvairias komandines užduotis ir tiesiog džiaugėmės muzika, šokiu ir buvimu kartu. Spalvingas vakaras priminė, kad Dievo kūrinija be galo įvairi, o mūsų bendrystė tampa dar gražesnė, kai joje atsiranda vietos kiekvienam. Kaip ir kiekvienoje jaunimo stovykloje, vakarais susitikdavome prie laužo – būtent čia mezgėsi draugystės ir atviri pokalbiai, kurie išliks ir stovyklai pasibaigus.
Šių metų stovyklos tema – „Vaismedis“ – kvietė pažvelgti į savo gyvenimą tarsi į medį. Medį reikia pasodinti, juo rūpintis, laistyti ir kantriai laukti vaisių. Tačiau vaisiai neatsiranda per vieną dieną. Taip ir žmogaus tikėjimas auga palaipsniui – darant kasdienius pasirinkimus, meldžiantis, skaitant Šventąjį Raštą, mezgant santykius su kitais žmonėmis ir išdrįstant gyventi tuo, kuo tikime.
Stovykla „Tėčio garažas. Vaismedis“ buvo ne tik proga smagiai praleisti laiką, susirasti naujų draugų, pasportuoti ir išbandyti save įvairiose veiklose. Tai buvo laikas sustoti, pažvelgti į savo gyvenimą, mokytis dvasinių disciplinų ir kartu ieškoti, kokius vaisius mūsų gyvenime augina Dievas. Iš stovyklos išvykome pilni naujų patirčių, įkvepiančių istorijų ir iššūkiu – kasdienybėje taikyti tai, ko mokėmės, kad „Tėčio garaže“ užsimezgę vaisiai toliau augtų ir bręstų sugrįžus namo.