Apaštalų darbų knyga yra dokumentuotas liudijimas apie pirmuosius krikščionių gyvenimo dešimtmečius. Joje pasakojama apie tai, kaip Dievas naudojo paprastus žmones ir pačias įvairiausias aplinkybes, kad Evangelijos žinia apie Jėzų Kristų pasiektų senąjį pasaulį. Krikščionių drąsa ir ištikimybė Jėzui leido Dievo žodžiui plisti ir skverbtis į didžiausius Romos imperijos miestus bei atokiausius kampelius. Dėl jų ir daugelio kitų krikščionių pasišventimo Evangelija pasiekė daugelį žmonių, o galiausiai ir mus.
Neretai Kristaus prisikėlimo liudytojams reikėdavo ištverti nemenkus išmėginimus ir kančias, kad Evangelija pasiektų ir keistų žmonių gyvenimus. Apaštalai tarnaudami patyrė emocinių, socialinių ir net fizinių sunkumų. Tačiau ištverti sunkumai ir ištikimybė atnešdavo šlovingų vaisių. Tokia yra ir ši istorija, kuri įvyko apaštalui Pauliui ir jo bendražygiams tarnaujant Filipų mieste (tai buvo pirmasis Europos miestas, kuriame tarnavo Paulius).
Kartą, einančius į maldos vietą, mus pasitiko viena tarnaitė, turinti spėjimo dvasią. Spėdama ji daug uždirbdavo savo šeimininkams. Ji ėmė sekti paskui Paulių bei mus, šaukdama: „Šitie vyrai yra aukščiausiojo Dievo tarnai ir skelbia mums išgelbėjimo kelią.“ Taip ji darė daugelį dienų. Neapsikęsdamas Paulius atsigręžė ir paliepė dvasiai: „Jėzaus Kristaus vardu įsakau tau iš jos išeiti!“ Ir dvasia tučtuojau išėjo. Šeimininkai, pamatę, kad jų viltis pasipelnyti žlugo, sugriebė Paulių bei Silą ir nutempė į miesto aikštę pas vyresnybę. Nuvedę pas pretorius, jie tarė: „Šitie žmonės mūsų mieste kelia sąmyšį. Jie yra žydai ir skelbia papročius, kurių mums, romėnams, nevalia nei priimti, nei laikytis.“ Prieš juos sukilo ir minia. Pretoriai nuplėšė nuo jų drabužius ir įsakė juos mušti lazdomis. Davę daug kirčių, įmetė juos į kalėjimą, įsakydami kalėjimo prižiūrėtojui rūpestingai saugoti. Gavęs tokį įsakymą, kalėjimo prižiūrėtojas įgrūdo juos į vidinę kamerą, o jų kojas įtvėrė į šiekštą. Apie vidurnaktį Paulius bei Silas meldėsi ir giedojo Dievui himnus. Kiti kaliniai jų klausėsi <...> (Apd 16, 16–25).
Nemokama reklama?
Spėjimo dvasią turinti tarnaitė vargino krikščionių misionierius, nuolat vaikščiodama iš paskos ir šaukdama, kad štai šie žmonės yra Dievo tarnai. Rodos, ji nepasakė nieko klaidingo. Panašiai kaip į miestą atvykusį cirką reklamuoja automobilis su garsiakalbiu ir kviečia tėvelius ir vaikus ateiti pasižiūrėti klounų bei akrobatų pasirodymo. Gal ir šios moters balsas prilygo nemokamai reklamai: „Ateikite pasiklausyti Dievo tarnų!“?
Tačiau nepamirškime, kas šiai moteriai suteikė žinojimą apie apaštalus. Tai buvo spėjimo dvasia. Piktasis žino tai, kas žmonėms nepasiekiama. Filipų gyventojams Paulius ir jo bendradarbiai tebuvo paprasti žmonės. Tačiau piktoji dvasia žinojo, kad jie yra Dievo tarnai. Todėl įkyrus spėjimo dvasią turinčios moters rėkavimas apaštalams įkandin nebuvo nemokama reklama. Tai buvo šūkaliojimas apie iškraipytą tikrovę, savyje neturinčią jokio gėrio, grožio ir tiesos. Jis buvo atgrasus ir atstumiantis. Koks šaltinis, tokia ir žinia. Tai nebuvo reklama, tai buvo dienų dienas trunkantis emocinis apaštalų persekiojimas.
Panašią istoriją skaitome apie Viešpatį Jėzų, kai netyrosios dvasios apsėstas žmogus šaukė: Ko nori iš manęs, Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau?! Maldauju, nekankink manęs! (Lk 8, 28). Piktasis pažino Kristų, tačiau jo žinia apie Jį buvo bjauri ir melaginga. Tad mūsų neturėtų stebinti tamsos tarnų įžvalgos, mintys, iškalbos įtaiga, nes žinome šaltinį.
Tarnaitės veiksmai tebuvo apaštalų niekinimas, žeminimas ir žmonių atgrasymas nuo Evangelijos. Tačiau tai apaštalo Pauliaus nesutrikdė – jis nesijautė skuduru, į kurį kiekvienas galėtų valytis kojas. Kristaus tarnas sudraudė dvasią, ir ši paliko vargšę moterį. Apaštalas tarsi paėmė ant kelio stūksantį akmenį ir numetė į bedugnę. Moteris buvo išlaisvinta nuo spėjimo dvasios. Apaštalai tapo laisvi nuo dienų dienas besitęsiančios patyčių ir žeminimo lavinos. Tačiau prie akmens pririšta grandinė su savimi atitempė kitą, daug didesnę problemą.
Smurtas už gerą darbą
Moteris buvo išvaduota iš piktosios dvasios įtakos. Koks nuostabus Dievo gerumo pasireiškimas. Tačiau, netekusi tos dvasios, moteris prarado ir savo išskirtinumą, kuris leido jos šeimininkams gerai uždirbti. Pasipelnymo planas buvo sužlugdytas, tad jie tikrai neketino visko palikti ramybėje. Neretai kitus išnaudojantys ir jais manipuliuojantys žmonės itin jautriai reaguoja, kai kažkas parodo jiems veidrodį.
Vargšės moters šeimininkai sukurstė valdytojus ir minias. Jie neteisingai apkaltino apaštalus ir inicijavo linčo teismą. Apaštalai buvo viešai pažeminti, gavo lazdų, buvo įkalinti ir įtverti į šiekštą. Taip Kristaus tarnai patyrė emocines, socialinės ir fizines kančias. Kančia apėmė visas žmogaus gyvenimo sritis. Persekiojimai, piktų ir agresyviai nusiteikusių žmonių teismas buvo didelis emocinis sukrėtimas. Apaštalų socialinis statusas buvo sugriautas, Filipų bendruomenei jie tapo atstumtaisiais. Galiausiai jie nukentėjo net fiziškai – buvo žiauriai sumušti.
Šis istorijos epizodas pamoko kelių dalykų. Pirma, kartais teisingi darbai ir teisingi pasirinkimai gali atvesti mus į kančią. O kančia ir skausmas ne visuomet liudija, kad mūsų gyvenimas juda klaidinga kryptimi. Antra, žmogaus reakcija į neteisybę, valios pastangos siekti teisingumo ir minios palaikymas yra pažeisti nuodėmės, todėl žmogui reikia Kristaus atpirkimo. Šioje istorijoje šeimininkai pyko ant Pauliaus, siekė savavališko teisingumo ir net sukurstė minią, tačiau jų veiksmai buvo neteisingi. Per Kristaus auką ir krikščionišką mokinystę Viešpats siekia atpirkti žmogaus dvasinį, emocinį ir socialinį gyvenimą, kad jis būtų grindžiamas tiesa ir gailestingumu.
Netikėta reakcija
Skaitytoją turėtų nustebinti, kaip neteisingai už gerą darbą buvo nuteisti apaštalai. Tačiau šie nesitaškė pykčiu, ant sienų nerašinėjo piktų žodžių, nesiskundė ir negailėjo savęs. Du sumušti ir į šiekštą įtverti krikščionys giedojo giesmes savo Dievui.
Kiti kaliniai klausėsi.
Įspūdinga!
Rodos, visiškai sužlugdyti žmonės ieškojo paguodos Dieve. Jie netgi tapo paguoda kitiems. Mums verta mokytis krikščioniškų giesmių žodžių, nes patekę į gyvenimo kalėjimą greičiausiai po ranka neturėsime nei giesmynų, nei skaidrių. Nėra didesnės išminties, kaip gyvenimo bangų mėtomiems krikščionims glaustis prie Kristaus ir ieškoti paguodos bei nusiraminimo Jo akivaizdoje.
Blogis virto šlove
Paskaitykime istoriją iki galo:
Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, jog kalėjimo pamatai susvyravo. Bematant atsivėrė visos durys, ir visiems nukrito pančiai. Kalėjimo prižiūrėtojas nubudo ir, pamatęs atviras kalėjimo duris, išsitraukė kalaviją, norėdamas nusižudyti: jis pamanė, kad kaliniai pabėgo. Bet Paulius garsiai sušuko: „Nedaryk sau pikto! Mes visi esame čia.“ Paprašęs šviesos, jis šoko vidun ir, visas drebėdamas, puolė Pauliui ir Silui po kojų. Po to išvedė juos laukan ir paklausė: „Gerbiamieji, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“ Jie atsakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų Kristų ir būsi išgelbėtas tu ir tavo namai.“ Ir jie skelbė Viešpaties žodį jam ir jo namiškiams. Tą pačią nakties valandą jis pasiėmė juos, nuplovė jų žaizdas ir nedelsiant kartu su visais saviškiais buvo pakrikštytas. Nusivedęs į savo namus, jis padengė jiems stalą ir su visais namiškiais džiūgavo, įtikėjęs Dievą (Apd 16, 26–34).
Kiek kartų žmonijos istorijoje yra buvę, kad Dievas regimai neįsikišdavo į skausmingas savo tautos istorijas. Jis pasirinkdavo kitais būdais būti pašlovintas. Tačiau ši istorija pamoko, kad ištikima meilė gali pašlovinti Dievą ir laimėti žmonių sielas.
Apaštalai glaudėsi prie Dievo giedodami giesmes. Įvyko stiprus žemės drebėjimas, ir visi kaliniai staiga tapo laisvi. Tačiau krikščionys misionieriai nepasileido bėgti kaip nuo grandinės nutrūkę kiemsargiai šuneliai. Jie liko kur buvę, nes žinojo Romos kariuomenės taisyklę: kalinius praradęs prižiūrėtojas už tai turės sumokėti savo gyvybe ir šeimos garbe. Štai kodėl įbėgęs prižiūrėtojas, išvydęs kalinius, suklupo ant griuvėsių. Jis klausė: Ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas? Apaštalai nedvejodami atsakė apie tikrą ir amžiną Dievo išgelbėjimą – Kristų.
Tą pačią nakties valandą įtikėjo visa kalėjimo prižiūrėtojo šeimyna. Jie buvo pakrikštyti ir namuose prie stalo džiaugėsi Dievo išganymu. Kokia šlovė! Kokia dovana! Kokia nenuspėjama ilgos dienos ir istorijos atomazga!
Krikščionių misionierių emocinės, socialinės ir fizinės kančios nebuvo veltui – per jų tarnystę žmonės atrado Dievą. Ištikimybė Kristui ir Jo liudijimas įprasmino jų kančias. Nepamirškime, kad visos mūsų gyvenimo kančios šioje žemėje yra kaip medicinos seselės dūris į pirštą – bakstelėjimas, kuris trunka akimirksnį, tuomet mūsų laukia amžina bei visa pranokstanti šlovė būnant su Kristumi.
Nesulaužytas vidinis stuburas
Galiausiai, kitą dieną valdžios atstovai susivokė, jog minios sukurstyti pareigūnai krikščionis nuteisė be priežasties. Tad nusprendė juos tiesiog paleisti. Tačiau apaštalas Paulius su tuo nesutiko: Mus, Romos piliečius, be teismo viešai mušė ir įmetė į kalėjimą, o dabar nori slapta paleisti?! Šito nebus! Tegul patys ateina ir išveda! (37 eil.). Tai sukėlė sąmyšį, mat Romos piliečius saugojo Romos įstatymai ir valdžia. Valdininkai padarė, kaip reikalavo Paulius, – taip bent iš dalies buvo atstatytas sugriautas apaštalų socialinis statusas.
Krikščionybė siekia atstatyti žmogaus orumą – ne tam, kad taptume vartotojiškos kultūros ir savos naudos puoselėtojais, bet kad savo gyvenimu atspindėtume Kūrėjo mums skirta sumanymą.
Ištikimai tarnauti Kristui
Evangelija buvo skelbiama per misionierių liudijimus, per jų kančias ir net kraują. Štai kaip per sunkius gimdymo skausmus gimė pirmoji krikščionių bendruomenė Europoje.
Broliai ir seserys, mūsų, XXI amžiaus krikščionių, pašaukimas ir tarnystė yra tęsti tai, ką prieš du tūkstančius metų pradėjo apaštalai. Mes esame pašaukti savo ištikimu Kristaus skelbimu statyti amžiną Kristaus šventyklą čia, Europos pakraštyje. Kiekviena plyta, kuri mums patikėta įmūryti į šią šventyklą, yra sunki ir gali kainuoti mums viską. Tačiau tegul Šventojo Rašto liudijimai, tokie kaip ši istorija apie apaštalų tarnystę Filipų mieste, bus įkvėpimas ir padrąsinimas savo darbą ištikimai tęsti iki galo, kad ir kiek mums tai kainuotų. Tegul visos mūsų emocinės ir socialinės kančios bei visi fiziniai išmėginimai bus lengvai ištveriami, laukiant Lietuvos žmonių atsivertimo ir visa pranokstančios Viešpaties Jėzaus Kristaus šlovės.