[...] ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus (1 Korintiečiams 10, 4).
Škotijos pakrantėje stūkso senovinė pilis, kurioje yra tikrai nepaprastas požeminis kalėjimas, iškaltas uoloje ir dėl savo formos pavadintas „buteliu“. Jo kaklą sudaro vertikali dviejų metrų gylio šachta, plati tiek, kad pro ją galima įmesti žmogų. Žemiau yra pati kalėjimo kamera. Viršuje jos plotis siekia beveik tris metrus, o leidžiantis žemyn apvalios sienos vis siaurėja. Kalėjimo patalpa per gili, kad žmogus kaip nors pats iš jos išliptų. Taigi iš to kalėjimo dar niekam nepavyko pasprukti.
Pilies šeimininkai pastebėjo, kad visi kaliniai, įmesti į jų kalėjimą, gana greitai išprotėdavo. Visi, išskyrus vieną. Tas kalinys išlaikė sveiką protą, nors įkalintas „butelyje“ buvo net keletą savaičių. Galiausiai įkalintojai jį ištraukė, siekdami iškvosti ir sužinoti jo paslaptį. Jų nuostabai, paaiškėjo, kad sveiką protą vyrukui išsaugoti padėjo paprasti šeši akmenukai, kuriuos jis turėjo kišenėje.
Kalinys paaiškino, kad atsidūręs aklinoje tamsoje ir tokios formos patalpoje, jis nebeturėjo jokio nekintančio išorinio orientyro, kuris padėtų išlaikyti sveiką nuovoką. Kai pajusdavo, kad protas gali pasimaišyti, vyrukas pradėdavo skaičiuoti akmenukus, dėliodamas juos iš vienos kišenės į kitą. Akmenukai visuomet būdavo šeši. Jų skaičius nekito. Turėdamas tokį nekintantį orientyrą, kalinys išsaugojo sveiką protą. Kai visa jo egzistencija pakibdavo ant plauko ir atrodydavo kaip vienas, nesibaigiantis košmaras, be jo paties šalia buvo vienas išorinis dalykas, vienas orientyras, į kurį jis galėjo remtis ir nukreipti visas mintis.
Priešingai, nei šiandien dažnai kalama, raktas į save glūdi anaiptol ne mumyse pačiuose. Be išorinio nekintančio, nepajudinamo orientyro mes tik klajosime prasilenkdami su tikrove. Tai tik dar vienas iš daugelio įrodymų, kad esame sukurti santykiui su Kitu. Ir tas Kitas yra mus sukūręs Dievas. Galbūt todėl izraelitai mėgo Dievą vadinti savo Uola. Izaijas kalbėjo apie tą Uolą ir tobulą ramybę, kuri apima kiekvieną, kas nukreipia akis į ją. Mums reikia nejudančio orientyro. Tą orientyrą atrandame Kristuje, jei priimame Jį kaip tokį.
Iš „This Day with the Master: 365 Daily Meditations“ vertė R. Rušinskienė