Kartais savo „širdies plote“ aptinkame kokį tai maudimą, negerumą... Paėjėjus toliau netikėtai randi vietų, kurios tarsi „užminuotos“.Ypatingai jautrios. Palies kas nors - imsi šaukti. Gal net „koliotis“. Bet nutik man taip, jog aš nė nesupratau, kas su manim vyksta. Lyg kas slaptoje man būtų paspendęs pinkles (Ps 35, 7), mano pačios širdyje(!). O ar turiu didesnį turtą už savo pačios širdį, jei Saliamonas sako, jog už viską labiau saugočiau ją, nes iš jos plūsta gyvojo vandens versmė? (Pat 4, 23).
Deja, kurį laiką pylėsi drumzlinas vanduo ir negalėjau suprasti, ar čia geriamas „dalykas“, ar ne. Vaišinau ir kitus, rodės, įdomus skonis.
Bet vieną dieną į svečius užsuko draugė. Jos žvilgsnis tarsi „užšalo“ ties būtent TUO mano širdies plotu. Pagalvojau, nežiūrėk taip, juk žinai, kad gero noriu. Bet ji žiūrėjo įdėmiai ir ilgai, klausydamasi mano „nekaltų“ kalbų, kol ėmiau jausti to žvilgsnio skvarbumą. Padvelkė tiesa. Ji ėmė kalbėti... Jaučiausi tik pirmą akimirką kvailai, bet tuoj suvokiau, kaip man reikia, kad ji kalbėtų toliau ir nesustotų... „Tu turi nuoskaudą, ir manau, tau reikia atleisti...“ - kalbėjo ji. Nuoskaudą? Aš? Ne, na, tu juokauji? Kaip gi AŠ galiu turėti nuoskaudą, jei, rodos, nelinkus jų turėti? Kaip gi galėjau pasigauti šitą rupūžę, kurkiančią mano sieloje ir neduodančią man ramybės?
Rupūžę reikėjo išleisti laukan, kad širdyje vėl įsiviešpatautų taika ir ramybė. Toji rupūžė ir užminavo „lauką“. Kurį laiką jutau, kad būtent taikos, susitaikymo, man labai trūko... Bet išėjimo pati neradau - skaudėjo, jaučiausi nusivylus bei apgauta, apvogta. Labai apvogta. Reikėjo susitaikyti su nemalonia praeitimi. Tačiau padėjo draugė ir nuoširdus tarnautojo Kristuje laiškas. Ne vienas.
Bet taip atsitinka, kad širdis neatsidaro taip lengvai... Jei lengva būtų, nė vienas tokių rupūžių neaugintume savo „soduose“. Tąkart draugės žodžiai kažką many pradūrė, ir vanduo pasipylė... Pasirodo, kartais ne tik slaptojoje, Dievo akivaizdoje pasikūkčiodami verkiame. Kartais tik draugai padeda atsiverti... Taigi, vanduo. Jis išplovė ir šitą rupūžę. Atsikvėpiau lengviau. Apraudojau savo apgailėtiną padėtį. Suvokiau, kokia žalinga gali būti nuoskauda širdyje. Ji nuodija gyvenimą tau pačiam ir kitiems. Ji atskiria, atitolina nuo kitų Kristaus mokinių bei sekėjų. Ji atitolina mus ir nuo tos vietos, kurioje mus nori matyti Viešpats. Ji gali sugriauti gyvenimą, pomėgius, tarnystę. Ji pradeda iškreipti vaizdą - „traukinys“ jau nuvažiavo, gyvenimas teka, bet tu kiurksai Nuoskaudos stotelėje, sėdėdamas ant savigailos suolelio. Sėdi šitaip, murmi bei klausais rupūžės kurkimo... Ar verta?
Bet kaip atpažinti šią rupūžę, jei ji slepiasi gan išradingai, naudodamasi ir mūsų jautrumu? Nežinau visų būdų, bet... jei kalbant apie kažką pyktis liejas per kraštus, emocijos trykšta kaip lava ar vanduo iš prakiurusio vamzdžio, o gal atvirkščiai, yra žmonės ir temos „tabu“, verta susimąstyti... Atsiverti Dievą mylinčiam žmogui ir padėti išsiaiškinti, išpažinti, prisipažinti... Neslėpkim nuoskaudų savyje ir jų negramzdinkim vis giliau širdin. Te jos palieka mus, užleisdamos vietą Dievo žodžiui, Jo Dvasiai, atleidimui ir meilei. Net jei nepritariam įskaudinusio žmogaus veiksmams.
...Viešpatie, atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams...
Aurelija Umbrasienė