Mes visi ieškome patarimų, kaip naudotis dirbtiniu intelektu ir kaip su juo bendrauti. Pasiūlymų, kaip juo efektyviai ir produktyviai naudotis, netrūksta. Bet ar daug patarimų, kaip tinkamai naudotis dirbtiniu intelektu ne kompetencijos, o moralės požiūriu?
Visi esame gundomi ieškoti paprasto taisyklių sąrašo, tačiau esu įsitikinęs, kad kur kas svarbesnis yra dorybių ugdymas. Taisyklės yra nelanksčios, o dorybės padeda žmogui prisitaikyti prie įvairių situacijų ir tinkamai į jas reaguoti. Galima tai palyginti su gamų grojimu ir muzikos kūrinio atlikimu: nors gamos yra svarbios ir skirtos ugdymui, tačiau muzikantai jų mokosi ne tam, kad jas grotų koncerto metu. Gamos padeda jiems tapti įgudusiais muzikantais, gebančiais ne tik groti, bet ir improvizuoti.
Panašiai yra ir su dirbtiniu intelektu: vienas iš iššūkių – platus pritaikymas ir naudojimas įvairiuose kontekstuose. Todėl vargu ar taisyklėmis grįstas požiūris bus pakankamai lankstus, kad galėtų būti veiksmingai taikomas. Tačiau, laikydamiesi tam tikrų pagrindinių vertybių, galime ne tik mokytis „groti gamas“, bet ir improvizuoti – apgalvotai taikyti tas dorybes įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis.
Štai keturios esminės dorybės, kurias turime ugdyti, kad išliktume žmonėmis dirbtinio intelekto amžiuje.
1. Bendrystė: bendruomenė prieš individualizmą
Mes esame sukurti pagal Dievo, kuris iš prigimties yra santykių ir bendrystės Dievas – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, – atvaizdą. Todėl esame sukurti būti bendruomenėje. Bendruomenė klesti, kai kiekvienas orientuojamės į kitus, ir miršta, kai atsiribojame ir sutelkiame dėmesį tik į save (žr. Ef 4, 3–7).
Naujajame Testamente matome, kad bendruomenei svarbios daugelis dorybių, tačiau pagrindinis žodis, apibūdinantis šią, į kitą žmogų orientuotą perspektyvą, yra koinonia. Šis žodis dažnai verčiamas kaip „bendrystė“, bet taip pat gali būti suprantamas kaip „į kitą žmogų nukreipta meilė“ arba „solidarumas“.
Vienas iš pagrindinių nuodėmės veikimo būdų – priversti mus sutelkti dėmesį į save – incurvatus in se, kaip yra pasakęs šv. Augustinas. Tokia nuostata kreipia dėmesį pirmiausia į mūsų pačių poreikius ir troškimus, o ne į mūsų poveikį kitiems žmonėms ir poreikį bendrauti su kitais. Šį egocentriškumą atskleidžia posakis: „Jis mano, kad pasaulis sukasi aplink jį.“ Ir tai – ne komplimentas! Vis dėlto itin individualizuotos naršymo patirtys ir socialinių tinklų programėlės siekia paversti mus savimylomis – tokiais žmonėmis, kokių mes nemėgstame. Ir kadangi šią dinamiką valdo dirbtinis intelektas, gebėjimas prisitaikyti prie mūsų asmeninių norų dar labiau stiprins priklausomybę. Tai skatins vis didesnį individualizmą, ir kur kas greičiau nei per pastaruosius dvidešimt metų. Jei manote, kad socialiniai tinklai yra individualizmą skatinantis narkotikas, tai dėl dirbtinio intelekto priklausomybę sukeliančios šio narkotiko savybės tapo dar stipresnės – tai tarsi skaitmeninis heroinas.
O bendrystė, priešingai, formuoja mūsų požiūrį į save ir kitus – ji primena, kad mums reikia vieniems kitų. Laiške Filemonui (kurio pagrindinė tema yra koinonia) Paulius rašo apie džiaugsmą ir padrąsinimą, kuriuos patiria matydamas bendruomenės narių meilę (7 eil.). Jis mato save ne kaip atskirą individą, bet kaip žmogų, kuris auga, atsiskleidžia bendruomenėje ir kurio buvimas bei veiksmai daro didelę įtaką aplinkiniams.
Dabar, labiau nei bet kada anksčiau, gyvybiškai svarbus šis įsakymas: Neapleiskime savųjų susirinkimo, <...> bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regime besiartinančią dieną (Hbr 10, 25). Reguliarūs, kassavaitiniai naujosios Dievo bendruomenės, kurią vienija tarpusavio meilė, susibūrimai mūsų dienomis tampa vis svarbesni. Šioje bendruomenėje sutinkame žmones, kurie yra visiškai kitokie ir padeda mums ištrūkti iš dirbtinio intelekto „aido kamerų“ bei mokytis rūpintis ne tik savimi, bet ir kitų poreikiais.
Ši dorybė atskleidžia bent du svarbius principus. Pirma, sąmoningai leiskite laiką bendruomenėse, kurias sudaro skirtingų kartų ir įvairių politinių pažiūrų žmonės (pvz., lankykite sporto klubą, užsiimkite kitais pomėgiais drauge su kitais arba, dar geriau, įsiliekite į vietinės bažnyčios veiklas), – taip bendrausite su skirtingais žmonėmis ir mokysitės juos branginti. Antra, įsipareigokite nuolat tarnauti kitiems, nesitikėdami materialaus atlygio, o brangindami patį tarnystės ir bendravimo džiaugsmą.
2. Buvimas drauge: realus bendravimas prieš virtualų gyvenimą
II a. po Kr. ypač paplito erezija – gnosticizmas, teigiantis, kad materialusis pasaulis yra blogas ir menkavertis, tad turėtume siekti aukštesnės, dvasinės tikrovės. Šiandien kai kurių dirbtinio intelekto šalininkų požiūryje taip pat galima įžvelgti gnostikų mąstysenai artimų bruožų: nuvertinama gyvo buvimo kartu svarba, o technologinių sistemų (DI) gebėjimai iškeliami virš žmogiško santykio. Tačiau mes, žmonės, esame unikaliai sukurti: mūsų proto, asmenybės ir sielos neįmanoma atskirti nuo mūsų kūno (nors daugelyje mokslinės fantastikos knygų ir filmų tai daroma). Mes savo fiziniais kūnais suvokiame ir sąveikaujame su pasauliu, o dirbtinis intelektas kūno neturi. Jis nesuvokia pasaulio, su juo nesąveikauja ir nesupranta jo taip, kaip mes, kad ir kaip įtikinamai gebėtų visa tai imituoti.
Nuo pat pradžių krikščionybė buvo glaudžiai susijusi su įsikūnijimu: Dievas suteikė kūnus gyvūnams ir žmonėms, ir matė, kad tai buvo gerai (Pr 1, 31). Jėzus, Dievo Sūnus, tapo kūnu (Jn 1, 14). Ateities viltis yra nauja kūrinija ir gyvenimas naujame kūne (Apr 21, 3). Todėl turime saugotis stiprėjančios tendencijos vis labiau atsiriboti nuo tikro pasaulio ir gyventi virtualioje erdvėje.
Simona Veil (Simone Weil), viena iš didžiausių XX a. mąstytojų, tyrinėjusių įsikūnijimo temą, pabrėžė kūniškos egzistencijos ir mūsų santykio su fiziniu pasauliu svarbą. Nenuostabu, kad žmonėms vis labiau įsitraukiant į įvairias veiklas internete, buvimo čia ir dabar teikiama terapinė nauda tampa vis svarbesnė. Tokios tendencijos – kaip skaitmeninės asmenybės internete, bandymai „bendrauti“ su dirbtinio intelekto pokalbių robotu kaip su žmogumi ir pernelyg ilgas internete leidžiamas laikas – kelia grėsmę mūsų žmogiškumui, atitolina mus nuo mūsų žmogiškosios prigimties.
Mes turime mokytis būti čia ir dabar. Tam padėtų du principai: pirma, stenkimės dalyvauti renginiuose gyvai ir dėkime pastangas, kad veikla internete papildytų (o ne pakeistų) gyvus susitikimus. Antra, kai esate renginyje, skirkite jam visą savo dėmesį. Išjunkite telefoną arba įjunkite režimą „Netrukdyti“, kad galėtumėte nesiblaškyti ir susikoncentruoti į tai, kur ir su kuo esate.
3. Kantrybė: augimas prieš efektyvumą
Dirbtinis intelektas suteikia galimybių dirbti efektyviau, tačiau, kaip sako Alanas Noblis (Alan Noble), efektyvumas nėra Dvasios vaisius. Žinome, kad greitasis maistas nėra toks sveikas kaip maistas, paruoštas kantriai, laikantis tradicinių gaminimo būdų, tad turime savęs paklausti, kada efektyvumas yra naudingas, o kada – ne. Dirbtinis intelektas gali patarti, kaip sutaupyti laiko rengiant skaidres, rašant elektroninį laišką, kuriant vaizdo įrašą ir daugelyje kitų sričių. Tačiau kartais pasirinkus greičiausią kelią užkertamas kelias tobulėjimui, o tobulėjimas yra lėtesnis ir kantrybės reikalaujantis procesas. Pamąstykime apie navigacijos programėles: jos padeda mums greitai rasti kelią iš taško A į tašką B, tačiau tyrimai rodo, kad, kai aklai sekame jų pateikiamais nurodymais, kur ir kada pasukti, mažiau naudojame smegenų sistemas, atsakingas už orientavimąsi pagal aplinką, orientyrus ir erdvinį suvokimą.
Daugumai iš mūsų tai nėra itin svarbu, todėl naudodamiesi patogiomis ir veiksmingomis programėlėmis esame pasirengę atsisakyti dalies savo orientavimosi įgūdžių. Tačiau įsivaizduokime studentę, kuri pernelyg dažnai naudoja dirbtinį intelektą rašydama kursinius darbus. Galbūt ji atliks darbą greičiau ir (tikriausiai) sulauks geresnių įvertinimų, tačiau baigusi universitetą ji bus prasčiau įvaldžiusi tokius įgūdžius kaip rašymas, argumentų dėstymas ir struktūravimas, kuriems ugdyti ir buvo skirtas tas kursas. Dirbtinis intelektas užtikrina efektyvumą, bet tai vyksta mūsų pačių augimo ir tobulėjimo sąskaita. Dirbtinis intelektas padeda mums dirbti efektyviau, tačiau dėl to mes patys tobulėjame lėčiau.
Tačiau Dievas neskuba mūsų tobulinti. Mes norėtume, kad Dievas mūsų pašventinimą užbaigtų akimirksniu, lygiai taip, kaip Kristuje akimirksniu esame visiškai išteisinami, kai įtikime. Tačiau būdamas tobulai išmintingas, Dievas neskuba ir dažniausiai veda mus iš šlovės į šlovę nepatogiu, Jo malonės ir mūsų kantrybės reikalaujančiu keliu (2 Kor 3, 18).
Net Jėzus turėjo augti ir bręsti (nors ne charakteriu, nes Jis visada buvo be nuodėmės). Evangelistas Lukas atkreipia dėmesį į tai, kad Jėzus augo, stiprėjo dvasia, buvo pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su Juo (Lk 2, 40). Jei Jėzui reikėjo augti ir kantriai laukti, kol bus pasirengęs vykdyti savo misiją kaip subrendęs žmogus, tuo labiau mums reikia būti kantriems, o ne vaikytis efektyvumo, kuris dažnai pasiekiamas tikrojo augimo sąskaita.
Dirbtinio intelekto amžiuje kantrybė remiasi dviem principais. Pirma, naudodamiesi dirbtiniu intelektu apsispręskite elgtis sąžiningai – nesukčiauti ir neplagijuoti. Jei DI pasitelkiate kaip šaltinį, visada sąžiningai nurodykite jo vaidmenį. Antra, nuspręskite nenaudoti dirbtinio intelekto taip, kad tai trukdytų tobulėti svarbiose srityse. Lėtas ir sunkus augimas yra geriau nei efektyvus, lengvas sąstingis ar regresija.
4. Ištikimybė tiesai: tiesa prieš sensacijų vaikymąsi
2025 m. socialiniai tinklai Jungtinėse Valstijose tapo pagrindiniu naujienų šaltiniu. Tai atspindi platesnę tendenciją, kai naujienos vis labiau persipina su nuomonėmis ir pramoginiu turiniu, virsdamos vadinamuoju „infotainment“ – informacine pramoga. Pridėkime dar dopamino antplūdžius, kuriuos sukelia trumpi ir sensacingi pranešimai, nuolat pasirodantys mūsų naujienų sraute vietoj gilesnės analizės. Dėl to tampa vis sunkiau atskirti tiesą nuo sensacijos.
Taip pat didėja dezinformacijos mastas ir tikimybė tapti propagandos aukomis. Išmaniosios vaizdo klastotės („deepfake“) tampa vis didesnė problema, nes dirbtinis intelektas vis geriau imituoja žmogaus kalbą ir kuria realistišką turinį. Dezinformacijos tendencijos ir sensacijų vaikymasis kaitina interneto atmosferą, iškraipo niuansus, skatina dalį auditorijos vis labiau pritarti kraštutinėms politinėms pažiūroms.
Kai kurie žmonės siekė šią problemą spręsti pragmatiškai, ieškodami praktiškų sprendimų. 2024 m. Katerina Maher (Katherine Maher), dabartinė „National Public Radio“ generalinė direktorė ir buvusi „Wikimedia Foundation“ generalinė direktorė, teigė: „Esu įsitikinusi, kad gali egzistuoti jūsų tiesa, ir galbūt šalia esančio žmogaus tiesa. Tačiau nebūtinai tai bus ta pati tiesa... Mūsų tiesos yra skirtingos... Mes esame pajėgūs dėl nesutarimų kalbėtis bendradarbiaudami ir konstruktyviai, priimti sprendimus, neturėdami vienos bendros tiesos kaip vienintelio atskaitos taško.“ Ji taip pat teigė, kad turėtume mažiau rūpintis tuo, kas yra tiesa, ir daugiau dėmesio skirti tarpusavio santykiams bei bendradarbiavimui.
Toks pragmatizmas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti patrauklus, tačiau šios moters įžvalgos yra pavojingai naivios ir istoriškai trumparegiškos. Aleksandras Solženicynas buvo kalinamas sovietų gulage už pasipriešinimą Stalino režimo melui ir propagandai. Jis garsiai ištarė: „Vienas tiesos žodis sveria daugiau nei visas pasaulis.“ XX a. totalitarinių režimų istorija mus įspėja, kad, silpnėjant tiesos sampratai, žmonės lengviau pasiduoda manipuliacijoms, nyksta tarpusavio santykiai, o visuomenė pradeda irti.
Ir priešingai: sveiki santykiai, kurie sudaro darnios visuomenės pagrindą, gali klestėti tik ten, kur yra pasitikėjimas, o pasitikėjimas neįmanomas be tiesos. Laiške tesalonikiečiams Paulius ragina: Visa ištirkite ir to, kas gera, laikykitės! (1 Tes 5, 21). Nors šios Rašto vietos kontekstas susijęs su pranašystėmis, tačiau šis principas gali būti pritaikomas ir plačiau.
Norėdami įžvelgti tiesą pasaulyje, kuriame pilna „dalinės tiesos“, propagandos ir melo, turime ugdyti kritišką mąstymą. Tai įgūdis, kurį ugdome laikui bėgant – gilindamiesi į temas, skaitydami išsamius tekstus ir vertindami informaciją platesniame kontekste, o ne pasikliaudami vien trumpais bei sensacingais teiginiais. Ištikimybė tiesai auga ir ugdant nuolankumą, kai susiduriame su įvairiais požiūriais ir nepasiliekame savo „aido kamerose“, kai mums pateikiama tik mūsų pažiūras atitinkanti informacija. Ištikimybė tiesai skatina mus ieškoti išminties, o ne kvailai įsitraukti į ginčus.
Dirbtinis intelektas gali būti naudingas ir siekiant šio tikslo. Pavyzdžiui, galime paprašyti jo pateikti skirtingų požiūrių tam tikra tema, nurodyti pagrindinius tekstus, kuriuos verta perskaityti, arba pasitelkti jį apibendrinant pagrindinius argumentus prieš pradedant išsamesnę analizę. Tačiau lygiai taip pat dirbtinis intelektas gali skatinti dezinformacijos plitimą ir kreipti į sensacijas, jei jį naudojame vien tam, kad pritrauktume vartotojų „dėmesį“. Jis taip pat gali sukurti iliuziją, kad kažką išmanome vien todėl, jog perskaitėme ChatGPT sugeneruotą santrauką, kuri ne visada būna tiksli.
Štai du principai, kurie šiandien padės išsaugoti ištikimybę tiesai. Pirma, stenkitės kuo tiksliau ir sąžiningiau išdėstyti kito žmogaus argumentus, o ne pateikti supaprastintą ar iškreiptą jų versiją, kurią būtų lengva paneigti. Jei negalite parodyti jo argumentų trūkumų net ir tada, kai juos išdėstote aiškiai, tiksliai ir įtikinamai, gali būti, kad teisus yra jis, o ne jūs. Antra, ieškokite gylio ir išminties, o ne paviršutiniškų sensacijų. Jei jus sudomino koks trumputis įrašas, paieškokite, ar nėra išsamesnės jo versijos, ir, jei yra, ją perskaitykite. Taip pat skaitykite ir tai, kas prieštarauja jūsų įsitikinimams ar išankstinėms nuostatoms, kad susidarytumėte platesnį požiūrį.
Iš www.thegospelcoalition.org vertė Jurga Domarkaitė