Apaštalas Paulius, rašydamas Korinto miesto krikščionims, atskleidžia savo tarnystės esmę: Kristus siuntė mane ne krikštyti, bet Evangelijos skelbti, – ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius netaptų bereikšmis. Mat žodis apie kryžių tiems, kurie žūsta, yra kvailystė, bet mums, gelbėjamiems, jis yra Dievo jėga. Nes parašyta: „Sunaikinsiu išmintingųjų išmintį, niekais paversiu protingųjų išmanymą.“ Kur išminčius? Kur Rašto žinovas? Kur šio amžiaus tyrinėtojas? Argi Dievas nepavertė šio pasaulio išminties kvailyste? Kadangi pasaulis išmintimi nepažino Dievo pagal Jo išmintį, tai Dievui patiko skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki. Žydai reikalauja ženklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, o pagonims – kvailystė. Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – skelbiame Kristų – Dievo jėgą ir Dievo išmintį (Apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 1 skyriaus 17–24 eilutės).
Kodėl apaštalas rašė krikščionims, lyg jie nesuprastų savo tikėjimo esmės ir elgtųsi kaip netikintys jų amžininkai? Kas nutiko Korinto bažnyčioje, kad Paulius korintiečių išmintį vadino pasaulio išmintimi ir kalbėjo jiems apie paslėptą Kūrėjo išmintį, kurios nepažino šio pasaulio valdantieji?
Korinto krikščionys manė, kad jau tapo išmintingi. Jie susiskaldė į frakcijas, kažkurį vieną iš jiems tarnavusių pamokslininkų laikydami teisingiausiu savo dvasiniu vadovu. Vieni sakėsi esą apaštalo Petro pasekėjai, kiti Pauliaus, o dar kiti Apolo. Buvo ir tų, kurie sakė, kad jie yra Kristaus, bet taip sakydami turėjo omeny, jog kiti Korinto tikintieji nėra Jo. Korintiečiai galvojo, kad toks savęs priskyrimas vienai iš frakcijų daro juos tikraisiais krikščionimis, galinčiais keltis prieš kitus ir juos niekinti. Manydami esą išmintingesni už kitus, elgėsi kvailai, parodydami, jog nesuprato Dievo išminties, apreikštos Kristaus kryžiuje.
Jėzaus Kristaus mirtis ant kryžiaus nepalieka vietos žmogiškai puikybei bei kitus žeminančiai šio pasaulio išminčiai. Joks žmogus negali pasigirti savo išskirtinumu Dievo akivaizdoje. Mus gelbsti ne mūsų pranašumas prieš kitus, bet Dievo malonė, suteikiama patikint Jėzumi Kristumi.
Jo dėka jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo išmintimi iš Dievo, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu, kad, kaip parašyta: „Kas giriasi, tesigiria Viešpačiu“ (ten pat, 30–31 eilutės).