Tas šaltas ir žvarbus lietus...
tas rudeninis vėjas
širdies išklibina vartus
taip nelauktai atėjęs.
Ir aš matau – tas pats esu,
kaip ir prieš šimtą metų –
kažkur skraidau tarp debesų
ir vėl save pametęs,
kaip lapas klevo nuo šakos
atplėštas – be gyvybės
vėl ieškau Tavo Artumos,
Tavos širdies ramybės,
kur vėl galiu save atrast,
prigludęs Tau ant delno –
tik Tau vienam mane suprast,
tik Tu gali taip švelniai
mylėt, žvarbus lietus kai plaus
ir plaks vėl šaltas vėjas,
ateiki, Viešpatie, prašau –
atleisk man pagailėjęs,
priglausk paklydusį, priimk
ir vėl į savo širdį
ir niekada daugiau neleisk
nuo jos man atsiskirti.