„Todėl melskitės taip: Tėve mūsų, kuris esi danguje...“ Mato 6, 9
Ši malda prasideda taip, kaip turėtų prasidėti kiekviena tikra malda, – įsūnystės dvasia: „Tėve mūsų“. Maldos nebus priimtos tol, kol nepasakysime: „Pakilsiu ir eisiu pas savo Tėvą“. Tokia vaikiškai paprasta dvasia greitai supranta Tėvo, „esančio danguje“, didybę ir pakyla į nuoširdų garbinimą: „Teesie šventas Tavo vardas“. Vaiko švepluojamas „Abba Tėve“ virsta cherubo šaukiamu „šventas, šventas, šventas!“ Tik žingsnelis skiria susižavėjimo kupiną garbinimą nuo karštos misionieriškos dvasios, kuri tikrai yra įsūnystės meilės ir nuolankaus atsidavimo padarinys: „Teateinie Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ Toliau seka nuoširdžiai išreikštas priklausomybė nuo Dievo: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“. Dar labiau apšvietus Dvasiai, jis pamato ne tik, kad yra priklausomas, bet ir kad yra nuodėmingas, todėl prašo pasigailėjimo: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Gavęs atleidimą, turėdamas Kristaus dovanotą teisumą ir žinodamas, kad yra priimtinas Tėvui, jis nuolankiai maldauja šventos ištvermės: „Nevesk mūsų į pagundą“. Žmogus, kuriam tikrai atleista, stengiasi nebenusižengti; išteisinimas atneša didžiulį norą būti pašventintam. „Atleisk mums mūsų kaltes“ – tai išteisinimas; „Nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto“ – tai neigiama ir teigiama pašventinimo formos. Galiausiai prasideda pergalingas šlovinimas: „Nes Tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius. Amen“.
Džiaugiamės, kad mūsų Karalius išmintigai karaliauja ir toliau maloningai karaliaus nuo upės iki pat žemės pakraščių, ir Jo valdžiai nebus galo.
Taip šis trumpas maldos pavyzdys veda sielą nuo įsūnystės jausmų iki draugystės su karaliaujančiu Viešpačiu.
Viešpatie, išmokyk mus taip melstis.
C. H. Spurgeon