Pirmojo amžiaus pradžioje Izraelio žemėje nuskambėjo žinia: Atgailaukite, nes prisiartino Dangaus karalystė. Ją skelbė žmogus vardu Jonas. Jį vadiname Krikštytoju. Jo skelbiama žinia sukrėtė izraelitus, ir minios ėjo pas jį išpažinti savo nuodėmių ir krikštytis Jordano upėje.
Izraelitai laukė senųjų pranašysčių išsipildymo, nes Kūrėjas per savo pranašus pažadėjo sugrąžinti į žemę dieviškąją tvarką. Turėjo pakilti Dievo siųstas Izraelio karalius, kuris išlaisvins savo tautą iš visų nedorybių ir galiausiai taps viso pasaulio valdovu.
Jonas Krikštytojas kalbėjo taip paveikiai, jog žmonės svarstė, ar jis pats nėra tas žadėtasis karalius. Todėl Jonas kalbėjo, kad jis tik ruošia kelią ateinančiam karaliui.
Kodėl Dangaus arba kitaip – Dievo karalystė negalėjo ateiti be jos laukusių žmonių atgailos? Kas turėjo pasikeisti žmonių sielose, kad jie galėtų priimti ateinančią dieviškąją tvarką? Kas vyksta su mumis, kai atgailaujame?
Mūsų Kūrėjui nereikia formalių apeigų. Jis žiūri ne į žmogaus išorę, bet į širdį. Kokia esminė permaina turi įvykti mūsų širdyse, kad netaptume kliūtimi ateinančiai tiesos ir meilės karalystei?
Visų pirma tenka pamatyti bei suvokti, jog gimę šiame pasaulyje esame pavergti melo. Suprantu, jog nesinori sutikti su tokiu teiginiu. Kam malonu pripažinti, kad vergauja melui? Kaip atrodo ta mūsų vergystė?
Iškreiptai įsivaizduojame tikrovę ir tikime velniška propaganda. Galvojame, kad patys, be Dievo, galime laimingai gyventi. Kai išgirstame žodžius „Dievo valdžia“, dažniausiai įsivaizduojame diktatūrą be jokios laisvės. Savo Kūrėją matome kaip šlovinimo ištroškusį valdovą, draudžiantį gyvenimo džiaugsmus ir persekiojantį nusižengusius. Su tokia ar panašia pasaulėžiūra tikrai neatsiversime prisiartinusiai Dangaus karalystei.
Ką daryti, pamačius tokią savo padėtį? Bandyti patiems save pakeisti? Tai neveikia. Tenka pripažinti savo negebėjimą pasikeisti, savo beviltišką padėtį, iš kurios niekaip neištrūksime savo jėgomis, ir atsiverti gelbstinčiai Kūrėjo malonei, patikėti Jo gailestingumu. Jo palaiminimas ir gelbstinti pagalba skirta tiems, kurie pripažįsta savo tikrąją padėtį. Didysis Karalius mirė ant kryžiaus už mūsų nuodėmes, kad Dievo Dvasia galėtų mumyse įvykdyti esminę permainą. Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra Dangaus karalystė (Evangelijos pagal Matą 5 skyriaus 3 eilutė).