Prie Galilėjos ežero įvyko akivaizdus stebuklas. Penkios miežinės bandelės ir dvi žuvelės Jėzaus rankose tapo sočiais pietumis maždaug penkiems tūkstančiams. Stebuklingai padaugintas nemokamas maistas. Žmones tai sužavėjo. Jie prisiminė girdėtus Šventojo Rašto žodžius apie ateisiantį pranašą, kuris bus toks kaip Mozė. Izraelio tautos atminty išliko prisiminimas apie dangišką duoną, kurią jų protėviai valgė keturiasdešimt metų dykumoje, išėję iš Egipto vergystės. Ir štai dabar – duonos padauginimo stebuklas. Žmonės, kurie atėjo į dykvietę pasiklausyti Jėzaus, nes matė Jo daromus stebuklus ligoniams, nesitikėjo stebuklingų nemokamų pietų. Pavalgę jie panoro paskelbti Jėzų savo karaliumi. Anuomet Mozė davė duonos iš dangaus, dabar Jėzus stebuklingai padaugino kelias bandeles ir pamaitino didelę minią. Paskelbus Jį savo karaliumi bus puiku kas dieną gauti nemokamus pietus.
Kitą dieną iš ryto žmonės pamatė, kad tame krante nebėra nei Jėzaus, nei Jo mokinių. Ieškodami Jėzaus jie lipo į valtis ir plaukė į kitą ežero krantą.
Atrodytų, ar gali būti kas geresnio: žmonės ieško Jėzaus ir nėra abejingi.
Kitame krante jie surado Jėzų, tačiau iš Jo lūpų išgirdo ne tai, ko tikėjosi: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad matėte ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. Darbuokitės ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs (Evangelijos pagal Joną 6 skyriaus 26–27 eilutės).
Išgirdę Jėzaus žodžius, žmonės paklausė, ką reiškia darbuotis ne dėl žūvančio maisto? Kokius Dievo darbus reikia daryti, norint gauti to maisto, kuris išlieka amžinajam gyvenimui?
Atsakymas vėl juos nustebino: Tai yra Dievo darbas: tikėkite Tą, kurį Jis siuntė (ten pat, 29 eilutė).
Tuomet žmonės paklausė, kokį ženklą Jis padarys, kad Jį įtikėtų, ir priminė dykumoje protėvių valgytą duoną iš dangaus.
Deja, jie nesuprato, kad tikroji Dievo duona, nužengianti iš dangaus ir duodanti pasauliui gyvybę, ir didžiausias ženklas yra pats Jėzus.
Jis kalbėjo jiems: Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš. Bet Aš jums sakiau: jūs mane matėte, ir netikite (ten pat, 35–36 eilutės).