Jėzus, gyvendamas žemėje, rodos, turėjo daugiau priekaištų fariziejams, nei pačiam šėtonui. „Veidmainiai“, „pabalinti grabai“, „angių išperos“, „gyvatės“ - tokie Jėzaus „komplimentai“ neskambėjo net šėtono adresu. Viešpats pažadėjo, kad pragaro vartai nenugalės Bažnyčios, bet aiškiai įvardijo, ko bažnyčia ir šiandien labiausiai turėtų saugotis - fariziejų raugo.Stebina, kad visose keturiose Evangelijose daug vietos skiriama tam, ką Viešpats kalbėjo apie fariziejus ir Rašto aiškintojus. Jis juos minėdavo nuolat. Niekas taip nepiktino mūsų Viešpaties, kaip fariziejų ir Rašto aiškintojų išorinis religingumas. Paprasti žmonės rėmėsi fariziejų mokymu, todėl Viešpats norėjo parodyti jų mokymo, kuris iš tikrųjų žudė, o ne ganė žmonių sielas, tuštumą. Jėzus perspėjo mus: jeigu mūsų pačių teisumas nebus didesnis už fariziejų ir Rašto aiškintojų, mes neįeisime į Dangaus karalystę.
Kaip ir Jėzaus laikais, taip ir šiandien - egzistuoja šiuolaikinis fariziejiškumas, turintis labiau tradicinį, išorinį pamaldumo atspalvį, veikiantis pagal tam tikrą valdymo modelį, nuostatus, įsitikinimus ir turintis nuosavus būdus palenkti žmones veikiau į save, o ne į Viešpatį.
Fariziejų raugas
„Saugokitės fariziejų raugo“, - kalbėjo Jėzus Evangelijoje pagal Luką (Lk 12, 1). Kas gi yra tas fariziejų raugas? To meto „bažnyčia“ nuolat buvo verčiama laikytis įstatymo „raidės“: principų, doktrinų, formulių, dvasinių tiesų, kurios iškeliamos aukščiau paties Dievo. Iš pirmo žvilgsnio šie principai atrodo patrauklūs, nes pažįstami ir įprasti dalykai teikia saugumą, bet tai „saugumas“, kuris remiasi į mus pačius, o ne į Viešpatį, kuris turi būti vienintelis saugumo garantas. Lengviau yra sugalvoti taisykles, nustatyti žmogiškų nuostatų ribas, nei būti jautriam Dievo Dvasiai. Šiomis dienomis visa tai gali palengvinti bažnyčios naštas, bet iš tikrųjų negano tikinčiųjų sielų ir nepakeičia vidinio žmogaus. Daugelį taisyklių imame rašyti ir taikyti iš baimės ir pasitikėjimo Dievu stygiaus. Rodos, akivaizdu, kad kiekvieno lyderio užduotis - vesti bendruomenės narius į asmeninį bendravimą su Dievu, mokyti tikinčiuosius girdėti Jo balsą, ir tai daryti savo pavyzdžiu. Tačiau jei iškyla lyderis, kuriam svarbi tik išorė - kaip pristatyti bažnyčios vardą visuomenei, kad ji būtų tradiciškai nepriekaištinga, - kuris rūpinasi tik savimi, savais įsitikinimais, savo interesais, bet ne bendruomenės žmonėmis, galvoja, kad daro įspūdį Dievui, tuomet jis tarsi stoja tarp Viešpaties ir bendruomenės bei ima manipuliuoti ganomaisiais. Dažnai jo ganomos avys serga sunkiomis dvasinėmis ligomis ir gali būti net naudojamos tik jo asmeniniams interesams patenkinti. Dar apaštalas Petras perspėjo vadovus, kad jie neganytų kaimenės savanaudiškais tikslais (1 Pt 5, 2).
Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nedorybės (Mt 23, 25). Jėzus rodė jiems, kad jie rūpinasi tik pamaldumo išore. Taip pat ir Naujojo Testamento laikais išorinis, formalus religingumas, paremtas tradicija ir doktrinomis, iš tikrųjų tik gerai pridengia vidinę bažnyčios tuštumą ir dvasinį skurdą. Galima pasitikėti „tikromis“ apeigomis, bet nebūti tikru garbintoju. Fariziejų religija buvo tik išorinė, bet ne širdies religija. Dievo karalyste rūpinamasi širdimi, tačiau šių dienų fariziejams labiau rūpi, kad žmonės lankytų JŲ bažnyčią. Bet krikščionybė nėra bažnyčios lankymas, krikščionybė yra širdies pakeitimas. Fariziejus yra patenkintas, atlikęs savo išorines pareigas ir atitikęs doktrinines normas. Jis niekada neišmoko girdėti Dievo, Jo laukti, gyventi puoselėjant autentiškus santykius, tikėjimą ir paklusnumą. Iš tiesų, jeigu žmogus nustato savo normas, pasirenka tai, kas jam atrodo tinkama, tada, tai darydamas, jis yra patenkintas tik savimi. Žvelgiant į fariziejus galima daryti išvadą, kad jie buvo patenkinti savimi pačiais ir dažnai koncentruodavosi į savo pasiekimus, o ne į asmeninius santykius su Dievu. Fariziejų raugas supaprastina mūsų krikščionybę tik iki kelių dalykų, kuriuos mes nusprendžiame daryti, ir tai darydami, mes galvojame, jog viskas gerai. Dešimtinės aukojimas ar trumpa maldelė prieš valgį tampa mums šventumo įrodymu, kai tikras šventumas - tai artimi santykiai su Dievu. Fariziejai rūpinosi darymu, bet iš tiesų svarbu būti su Juo, tapti panašiam į Jį. Iš tiesų fariziejiškai nusiteikęs lyderis net nepastebi, kad ima mokyti išgelbėjimo per darbus ir pamiršta malonės Evangeliją. Ir tuomet tarnavimas pamažu tampa Įstatymo darbu, o ne santykių su Dievu pasekme - taip išugdomas tik savas teisuoliškumas, kuris „užraugia“ mūsų krikščionišką gyvenimą, padaro jį tik religine forma, atitolindamas nuo artimų santykių su Kristumi.
Šių dienų fariziejai užaugina tokius tikinčiuosius, kurie paklūsta bažnyčiai, bet ne Kristui. Juk taip daug lengviau vadovauti ir manipuliuoti žmonėmis. Religingas žmogus visada yra labiau atsidavęs bažnyčiai, religinei organizacijai nei pačiam Jėzui, kad ir kaip „bibliškai“ viskas atrodytų. Dažnai bendruomenės pamatu tampa ne Viešpats, bet ypatingai pabrėžiama pati bendruomenė. Tokios bažnyčios vadovas skelbia ypatingą doktriną, o ne Viešpatį, ir tai tampa pagrindiniu bažnyčios tikslu. Galima susijungti su bažnyčia, bet, deja, nesijungti su Viešpačiu. Tada bažnyčia stoja gelbėtojo vieton.
Jėzus atėjo į žemę, kad žmogus vėl galėtų bendrauti su Tėvu. Ir rodė tai savo pavyzdžiu: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus (Jn 5, 19). Matyt, daugelis fariziejų praleido savo gyvenimą tarnaudami Dievui, bet taip ir nepažinę Tėvo širdies. Jėzus labiausiai piktindavo fariziejus, nes Jis visada rodė, ko nori Tėvas. Taigi, nepažindama Tėvo širdies, fariziejų „bažnyčia“ veikė už Dievo valios ribų. Ar gali bažnyčia veikti be Dievo? Taip, kaip ir bet kuri kita organizacija, turinti žmonių, pinigų ir savo tikslų. Jei pastatas vadinasi bažnyčia, tai dar nereiškia, kad ten yra ir Dievas. Tokia bažnyčia, kaip ir patys fariziejai, labiau susirūpinusi šabu - savo tradicijų rėmais, įsitikinimais, požiūriu, dvasinėmis tiesomis, padėtimi visuomenėje nei tuo, ką daro Jėzus. Tačiau Jėzus padeda tiems, dėl kurių šabas ir buvo sukurtas. Religinis raugas atitraukia bažnyčią nuo tikrojo jos pašaukimo, nuveda toli už Dievo valios ribų, ir susilpnina ją, atitolindamas nuo Tėvo širdies.
Biblija - tai priemonė, o ne tikslas
Mūsų tikslas - pažinti ne Jo Knygą, bet šios Knygos Viešpatį. Raidė žudo, bet Dvasia teikia gyvybę (2 Kor 3, 2). Fariziejams Rašto studijavimas nedavė naudos, tiksliau - neatnešė vaisių. Vaisius - tai GYVENIMAS, ir šio vaisiaus negalime suklastoti, nes tai - pakeista širdis. Žmogus gali šiek tiek pakeisti savo elgesį, bet tik Dvasia gali pakeisti širdį. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas, - sake Jėzus (Jn 6, 63). Tik žodis, kurį lydi Dievo patyrimas, teikia gyvenimą. Tiesa, kuri yra Asmuo, išlaisvina, o ne teisingas kalbėjimas, paremtas krikščioniška beletristika ir įdomių teologinių faktų dėstymu. Žvelgiant į fariziejus atrodo, kad Šventojo Rašto studijos jiems tapo stabu, todėl jie tapo akli žmonių poreikiams, jų sielos skurdui. Iš tikrųjų jie neganė savo avių, bet ganė save - tapo „bibliotekininkais“, užsidarė knygų klubuose, „apsikasė“ įdomiomis teorijomis ir savimi patenkinti ieškojo savo avių pritarimo. Tokį susikoncentravimą į save Paulius vadina mirties tarnavimu (2 Kor 3, 7. 9). Fariziejai taip pasitikėjo savo Rašto žiniomis, kad Viešpaties neatpažino. Dėl intelektualaus pasipūtimo tapo akli Jo artumui, kupini skepticizmo, todėl atėjęs Viešpats aplenkia jų teologinio skepticizmo bastionus, kad surastų Izraelio vargšus ir dovanotų jiems gyvenimą.
Nėra taip, jog Dievas įkvėpė savo žmones užrašyti Bibliją, o pats prarado balsą - ne, mes vis dar galime girdėti Ganytojo, savo Viešpaties balsą. Gyvybiškai svarbu ne tik perskaityti, bet ir išgirsti Žodį, nes raidė nėra reikšmingesnė už Dvasią. Dievo žodis yra balsas, kuris gali būti patiriamas. Pats šėtonas cituodavo Raštą Jėzui, bet Jėzaus tai nejaudino. Jis visada primindavo žmonėms apie būtinybę girdėti Jo balsą asmeniškai: Mano avys girdi mano balsą (Jn 10, 27). Fariziejai tapo tais, kurie garbino Raštą labiau už Tą, kuris atveria Raštus, ir taip tapo intelektualizmo kaliniais, pasitikinčiais tik savo žiniomis, bet negirdintys, ką Viešpats jiems šiandien kalba. Jėzus nepažadėjo mums tik rašytinio dokumento ir neliepė ganytojams ganyti pagal tai, kas buvo pasakyta prieš kelis šimtus metų, bet pažadėjo savo Dvasią, kad girdėtume Jo balsą mumyse ŠIANDIEN. Galbūt mūsų problema yra tai, kad mums lengviau pasitikėti Raštu, kurį galima neteisingai aiškinti ir naudoti savo tikslams, nei Dievu, kurio kontroliuoti negalima. Paulius buvo kupinas Šventosios Dvasios, o ne tik intelektualių žinių. Jis buvo siunčiamas Šventosios Dvasios, o ne žmogaus valios. Pauliaus tarnavimas pasižymėjo Dvasios pasireiškimu ir jėga, o ne teologine beletristika. Žodis iš Pauliaus lūpų sklido su dvasiniu autoritetu, paliudytas ženklų ir stebuklų - gyvas, matomas ir keičiantis gyvenimus.
Stebuklų neigimas
Antgamtiniais darbais Jėzus įsiveržė į fariziejų susikurtą saugią religingumo zoną. Įsivaizduokite - fariziejų akivaizdoje vyksta stebuklai, o jie vis dar tuo netiki ir vadina Jėzų melagiu, sako, kad Jo darbai - iš velnio! Jiems buvo lengviau Jį paniekinti, nei pakeisti savo mąstymą. Jie nekentė Tėvo darbų, nes nepažino Jo širdies. Be abejo, jie neįvardijo, kad tai - Tėvo darbai ir jie jų nekenčia, bet pseudoreliginis uolumas taip juos apakino, kad jie neatpažino Dievo darbų. Ir šiandien galime girdėti panašių minčių: kad stebuklai - tai tik labai maža Evangelijos dalis, arba kad tai buvo reikalinga tik tam, kad Dievo tauta atpažintų Jėzų kaip Mesiją (kadangi mes Jį jau atpažįstame, tai mums stebuklų nebereikia...). Tačiau be šitos dalies, kad ir kokia „maža“ ji būtų, Evangelija netenka savo pilnatvės. Jėzus rodė, jog antgamtinis Dievo įsikišimas į žmogaus gyvenimą liudija Tėvo gailestingumą. Kiekvienas stebuklas - tai Tėvo prigimties apreiškimas žmogui, ir šis apreiškimas kviečia bendrauti su Juo.
Stebuklai - tai Tėvo meilės kalba. Nuodėmes atleidžia ir gydo tas pats Jėzus, Dievo Sūnus, kuriam nėra nei lengviau, nei sunkiau padaryti ir vieną, ir kitą dalyką - atleisti ir išgydyti, - nes tai tolygūs dalykai. Atmesti Dievo stebuklus ir laikyti juos nereikšmingais, antraeiliais - tai atmesti Jo antgamtiškumą ir savo pačių pašaukimą per tikėjimą patirti „neįmanomus“ dalykus: Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu (Jn 20, 21). Kristaus ne tik liepė mylėti savo artimą kaip save patį, bet ir sakė: Gydykite ligonius, apvalykite raupsuotuosius, prikelkite mirusius, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite! (Mt 10, 8).
Meilė vykdo visus Kristaus paliepimus, ne tik tai, kas jai patogiau. Meilė siekia mylėti taip, kaip Kristaus meilė, kuri pažįsta Tėvo širdį, myli mus. Religinis raugas visiškai atitolina nuo tikros tapatybės Kristuje suvokimo, tikinčiojo autoriteto pripažinimo ir atveda prie klaidingo nuolankumo, tai yra dvasinio neįgalumo ir aklumo, kuris atitolina nuo tikro pašaukimo Kristuje.
Fariziejai buvo įpratę manyti, kad stebuklai - tai atgyvenęs reikalas, kad jie vyko tik praeityje, ir laikėsi nuomonės, kad stebuklai gali nukreipti žmonių akis nuo vienatinio Dievo. Taip fariziejai apiplėšdavo žmonių svajones ir apribodavo jų tikėjimą iki savo supratimo lygio. Jie siūlė žmonėms savo intelektualinį saugumą, o tai yra saugumo, kuris randamas tik Jo Dvasioje, pakaitalas. Teologas daktaras Rendis Klarkas, nagrinėdamas istorinį, teologinį bei religinį kontekstą, pastebi, kad „ankstyvosios bažnyčios istorijoje, kai Dvasios jėga pradėjo tapti grėsme bažnyčios hierarchijai, dauguma ankstyvųjų Bažnyčios Tėvų tampa labiau apologetais, ginančiais tikėjimą nuo filosofijos ir religijos išpuolių, nors visai neseniai jie patys teigė, kad krikščionybė didžiąja dalimi išplito per tuos, kurie gydė ligonius ir išvarinėjo demonus. Kadangi tiek apologetai, tiek jų priešininkai buvo lavinami tų pačių intelektualinių tradicijų, apologetai priėmė savo priešininkų prielaidą, jog įrankis atrasti Dievą ir priimti Jo Evangeliją yra žmogaus protas - tai ir buvo esminis posūkio taškas. Tokiu būdu Evangelija tampa tam tikrais faktais apie krikščionybę, užuot buvusi pagrįsta tikėjimu, kuris remiasi asmeniniu Dievo jėgos ir apreiškimo išgyvenimu - tai yra ir šiandieninės evangelinės krikščionybės problema.“
Mylėti Dievą visu savo protu - tai antgamtinis, o ne intelektualus gebėjimas. Štai kodėl apaštalas Paulius rašo, jog labai svarbu yra atnaujinti savo protą Dvasioje ir leisti Šventajai Dvasiai vadovauti mūsų protui (Ef 4, 22-24; Rom 12, 2). Protas turi tapti mums tarnu, nes kitaip, jei nebus atnaujintas Dvasioje, jis tampa baisiu šeimininku. Tuomet ir Raštas tampa tik raide, kuri žudo, o ne gyvybe teikiančia Dvasia. Žiūrėdami į Jėzų turime suprasti, kad esame pašaukti į tai, kas neįmanoma, neretai nelogiška ir protu sunkiai paaiškinama, todėl esame priklausomi nuo Dievo Dvasios vedimo, mums būtina Ją pažinti, nuolat su Ja bendrauti. Neneigiu racionalumo, jis taip pat yra galinga priemonė, padedanti pažvelgti į Jo kelius, bet racionalumas nėra svarbesnis už apreiškimą. Kai racionalumą iškeliame aukščiau už apreiškimą - darome Dievą pagal savo paveikslą. Tikėjimas siekia toli už racionalumo ribų ir žiūri į neįmanoma, pasitikėdamas visa žinančiu Dievu. Tokiam atnaujintam protui, t. y. Kristaus protui, stebuklai ir išgydymai yra neatskiriama Dievo prigimties dalis ir Evangelijos pilnatvės išpildymas.
Bažnyčia kaip hobis
Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų kutus. Jie mėgsta garbės vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose (Mt 23, 5-6). Šių dienų bažnytinis fariziejus siekia valdžios ir padėties visuomenėje, kad kompensuotų pasitikėjimo Dievu ir saugumo stygių. Jis nuolat stengiasi ieškoti vietos šalia įtakingų ir valdžią turinčių žmonių, didelę patirtį turinčių organizacijų, taip norėdamas apsaugoti savo tobulumo įvaizdį. Jis nuolat ieško įtakingo „žmogiško stogo“, bet ne Dievo. Nors jam atrodo, kad jis ieško Dievo, iš tikrųjų jis ieško tam tikrų žmogiškų nuostatų, kad apgintų savo nesaugumą. Kita vertus, bažnyčia jam gali tapti kaip hobis, kur malonu papamokslauti, praleisti laisvalaikį ir sulaukti pripažinimo ar pritarimo. Bažnytinis fariziejus moko tikinčiuosius vaikščioti paskui jį, o ne sekti Dievu. Lyderiai skiriami ganyti Dievo kaimenę (1 Pt 5, 2), tačiau kaimenė gali tapti tik priemone „teologiniam hobiui“ vystyti. Iš tiesų jam visiškai nerūpi žmonių poreikiai. Toks vaizdas buvo ir Jėzaus laikais: fariziejai gyveno savo „stovyklose“, o jų „ganomi“ žmonės buvo nuskurdę, nusilpę ir ligoti, nebematė vilties ir ateities. Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei trokštančių į ją patekti neleidžiate (Mt 23, 13), - priekaištavo fariziejams Jėzus, matydamas bėdų prispaustus žmones ir Tėvo širdies skausmą dėl jų. Lyderiai nematė, kad jų „bažnyčia“ nyksta iš vidaus. Patys būdami akli vadai, jie vedė žmones klystkeliais, todėl Jėzus atėjo gelbėti paprastų žmonių ir pasmerkė religinius vadovus. Jėzus neklausė fariziejų leidimo išvaryti demoną iš apsėstojo ar išgydyti ligonį, Jis ėjo ir darė Tėvo darbus, todėl piktino religinius lyderius ir buvo jų atmestas. Jis buvo išstumtas už vartų, iš „bažnyčios“, nes trukdė lyderiams vykdyti savo religinę veiklą.
Žinoma, tradicijų besilaikančius žmones paprasčiau suvaldyti, nei leisti, kad bendruomenei vadovautų Šventoji Dvasia. Lyderiai, rodos, pamokslavo apie Mesiją, bet visomis priemonėmis stengėsi nukreipti žmones nuo Mesijo - Jėzaus mokymo, kad tik Jo vadovavimas „neišblaškytų“ avių. Jėzus skaldė jų nusistovėjusią, kapines primenančią religinę tvarką ir darė ten savo dvasinę „betvarkę“, laužydamas jų tradicijų rėmus. Jis atsisakė vaikščioti į jų bažnyčias-klubus ir sėdėti jų garbės vietose, todėl jie prisidėjo prie Jo nukryžiavimo siekdami, kad jų Biblijos taptų dokumentu, kuris įrodytų jų priklausomybę tam tikram visuomenės sluoksniui, kuris domisi religine mintimi ir tradicijomis.
Fariziejaus silpnybės
Scottas Peckas savo knygoje „Melo žmonės“ taip aprašo fariziejaus dvasią: Visiškai paskendęs rūpestyje, kaip apsaugoti savo tobulumo vaizdą, fariziejus nuolat stengiasi neprarasti savo moralinio tyrumo įvaizdžio. Žodžiai „vaizdas, vaizdinys, paviršutiniškas“ yra svarbiausi, norint suprasti fariziejus. Jų persirengimo kartais neįmanoma įžvelgti. Jie sunkiai darbuojasi ir išsisemia, stengdamiesi kurti ir išsaugoti savo moralumo atvaizdą. Tik vieno skausmo neįstengia iškentėti - liūdesio, atskleidus savo nuodėmes ir netobulumus.
Nepaisant tobulos išorės, fariziejus savo viduje yra sužeistas, besiblaškantis, paviršutiniškas, kuris dėl pripažinimo stokos, stengiasi patikti žmonėms, o ne Dievui, todėl tampa priklausomas nuo nuolatinio stebėjimosi juo. Jis atrodo pasitikintis ir tobulas, bet iš tiesų, likęs vienas, be jam pataikaujančių garbintojų, jis nuolat bijo suklysti ir jaučiasi silpnas, bailus ir bejėgis. Jis nebūtinai yra piktas ir susiraukęs, dažnai net atvirkščiai - gali atrodyti labai paslaugus, nes taip lengviau gauti valdžią ir įgyti kitų pasitikėjimą. Galbūt daugumas fariziejų buvo ir yra nesąmoningi veidmainiai. Jie nesupranta, jog klysta, ir galvoja, kad elgiasi teisingai, bet Dievas mato širdį: Jūs žmonių akyse dedatės teisūs, bet Dievas mato jūsų širdis. Nes tai, kas žmonėse aukštinama, Dievo akyse yra bjauru (Lk 16, 15).
Religija niekada nepakeičia problemos šerdies. Ji susijusi tik su paviršiniais dalykais, todėl neatneša tikro gyvenimo. Fariziejus nepažįsta Dvasios kūrybiškumo ir laisvės, kas atveria gyvenimą, todėl mąsto šabloniškai, pagal kažkada sukurtas taisykles, laikydamasis stereotipų ir pasenusių išankstinių nuostatų. Vienas rašytojas internete taikliai apibūdina fariziejų: „Jo (fariziejaus) užuovėja yra ten, kur laikas tarsi sustojęs, kur šiandien viskas vyksta taip pat, kaip vakar, užvakar ir prieš daug metų, kur tradicinis bažnyčios scenarijus nesikeitė gal nuo viduramžių, kur niekas net nereikalauja, bet ir draudžia mąstyti savarankiškai, kur niekas tavęs neklausia, tik liepia klausytis. Iš tiesų tokioje bažnyčioje nieko net nevyksta, tik sudaroma tam tikra vyksmo iliuzija. Čia niekas nieko nevalgo, tik atlieka valgymo ritualą, čia niekas nieko negeria, tik atlieka gėrimo ritualą, niekas čia neišgydomas, su juo tik pasikalbama.“
Ir šiais laikais bažnyčiai tenka kovoti su paslėptu, kartais net labai sunkiai atpažįstamu fariziejiškumu. Vis dėlto Tėvo širdį labiausiai atpažįsta nuolanki ir trokštanti širdis, mylinti Jo slaptumos artumą. Tik meilė tiesai, paklusnumas Dievui, pagarbi Jo baimė ir nuolat trokštanti Jo artumo širdis apsaugos mus nuo lengvabūdiško požiūrio į krikščionybę, save ir patį Dievą.