Jei šitas klausimas būtų užduotas man, ką atsakyčiau? Gal: „Taip, nes studijuoju Raštą, lankau bažnyčią, kartais aukoju Dievo darbui, šiek tiek tarnauju...“, o gal... „Nežinau, nes mano širdies sumanymai, mintys ir veiksmai nuolat iškrypsta iš siauro Tavo mokymo kelio...“.
O gal tiesiog: „Viešpatie, būk gailestingas man, nusidėjėlei...“
Tuomet tarsi savaime kyla kitas klausimas - ką reiškia būti ištikimu? Senajame Testamente Viešpats nuolat apie tai kalba Izraeliui per savo pranašus: išrinktosios tautos santykius su savimi Jis prilygina vyro ir žmonos santykiams (apie tai byloja daugybė Šventojo Rašto eilučių ir net visa Ozėjo knyga, kurioje pranašas kalba iš skausmingos savo šeimos patirties) - tuomet ištikimybės sąvoka tampa aiškesnė. O prisiminus, kad mes, krikščionys, per gimimą iš Dvasios tapome Kristaus sužadėtinės bažnyčios dalimi, šis įvaizdis tinka ir mums.
Kaip žmona pasižada būti ištikima ir savo kūnu nesusijungti su jokiu kitu vyru, taip Izraelis įsipareigojo nesilenkti, neaukoti ir negarbinti jokio stabo, atvaizdo ar kito dievo. Nors mažai tikėtina, kad šių dienų krikščionys evangelikai lenktųsi žmogaus rankomis padarytiems atvaizdams, visgi bažnyčiose pakankamai daug kalbama apie subtilesnius, suskaitmenėjusius, sumodernėjusius stabus... rodos, jau tampa puikiai žinoma, kad stabu gali tapti pinigai, padėtis, ar netgi šeima, vaikai ar tarnavimas... Tai tarsi taip banalu, kad net neveria širdies. Ir visgi, kartkartėmis slaptumoje tenka atsakyti į nuogą, išvedžiojimais nepridengtą klausimą: „Kam lenkiuosi greta savo Viešpaties?“
Iš biblinės žmonos tikimasi, kad ji visuomet gerbtų savo vyrą ir leistųsi jo vadovaujama (trumpam pamirškime XXI a. šeimos santykių tendencijas). Izraelis - tauta susituokusi su sandoros Dievu - privalėjo laikytis viso Jo Įstatymo. Ne tik esminių jo nuostatų, ne tik kai kuriose srityse, ne tik per šventes ar šabo dieną - kiekvienas žydo gyvenimo aspektas, ir maistas, ir apranga, ir buitis, turėjo nuolat priminti apie paklusnumą Viešpačiui, Jo išrinkimą ir sandorą su Juo. Mums, krikščionimis, išgelbėtiems malone, neribojamiems Mozės įstatymo, tenka sunkesnė užduotis - pagerbti savo Sužadėtinį visu savo gyvenimu be konkrečių nurodymų ir taisyklių. Kaip elgiasi ištikima, savo vyrą gerbianti žmona? Iš jos širdies kyla ne siekis išreikšti save ar kažkaip „emancipuotis“, o pasididžiavimas savo vyru ir troškimas pagerbti jį net smulkmenomis. Ar mano gyvenimo kasdienybė kalba apie ištikimybę Jėzui? O gal liudija aplaidų požiūrį tam tikruose „smulkiuose“ dalykuose (pavyzdžiui, na kas čia tokio, parašyti už ką nors rašto darbą ar plagiatą pristatyti kaip savo)... kažkur dingusį troškimą gyventi taip, kad dėl manęs Jo vardui nepiktžodžiautų netikintys. Ech, kodėl tie klausimai kartais tokie nepatogūs?
Na ir galiausiai... jau Izraeliui Viešpats kalbėjo apie širdies ištikimybę. Ištikimybę, kurią Jis labiausiai brangina, ir kurios visų pirma ieško. Tokią, kurios neatstoja tik stabų vengimas ar kitaip pavyzdingas judėjo ar krikščionio gyvenimas. Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Dievas! Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis (Įst 6, 4-5). O apaštalas Paulius antrina, išpažindamas Bažnyčiai: Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Gal 2, 20). Tai viską persmelkianti ištikimybė. Žudanti (nuodėmei) ir prikelianti (tarnavimui)... Kurios gal niekuomet nepasieksime, gyvendami nuodėmės sužalotame kūne, tačiau be kurios niekuomet nepasitenkinsime.
Pauliaus mintis tarsi atsako į tolesnį klausimą - kodėl turėčiau laikytis ištikimybės? Kad tau ir tavo vaikams gerai sektųsi ir ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda visiems amžiams (Įst 4, 40) - taip Viešpats žadėjo dar neatpirktam Izraeliui. Ištikimybė senosios sandoros tautai dovanojo palaiminimą ir klestėjimą, neištikimybė - prakeikimą ir paniekinimą. O kaip mums, kuriems jau dovanota tobula malonė? Nors Laiško žydams autorius kalba labai griežtai (tų, kurie atpuolė (...) nebeįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai, nes jie kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato Jį viešai paniekai (Žyd 6, 4-6), ne baimė, ne palaiminimų siekis yra ta varomoji jėga, kuri skatina laikytis ištikimybės. Tai ugnis, kuri užsiliepsnoja kiekvieną kartą, kai Šventoji Dvasia atveria paveikslą Dievo Sūnaus, kuris pamilo MANE taip, kad net atidavė už MANE savo gyvybę. Tuomet dingsta klausimai ir lieka tik troškimas... patikti Jam, gyventi Jam, išnykti Jame.
Ar vis dar laikaisi savo ištikimybės? Kaip man jos laikytis, jei dėl savo nuodėmingumo vėl ir vėl klumpu? Jei skausme kyla pagunda Tau priekaištauti, o džiaugsme Tavęs neatmenu? Jei atrandu pasitenkinimą ir be Tavęs, imu siekti nebe Tavęs, jei gyvenu ne tik Tau ar ne Tau... Bet trokštu, Viešpatie... Kaip nuostabu, kad nepaisant mano kalčių Tavo nuplaunanti malonė ir gyvenimą keičianti jėga nesumenksta. Vėl ir vėl ateisiu Tavo akivaizdon, vėl ir vėl prie Tavęs glausiuos, ir tik Tavęs melsiu: Tepatinka Tau mano lūpų žodžiai ir mintys mano širdies, Viešpatie, mano stiprybe, mano atpirkėjau (Ps 19, 14).
Dalia Janušaitienė