Ir štai iš ano krašto atėjo moteris kanaanietė ir šaukė Jam: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Bet Jėzus neatsakė nė žodžio.
Tada priėjo mokiniai ir ėmė Jį maldauti: „Paleisk ją, nes ji šaukia mums iš paskos!“ Bet Jis atsakė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“. Tada ji priėjusi Jį pagarbino ir tarė: „Viešpatie, padėk man!“ Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“. O ji atsiliepė: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo jų šeimininko stalo“. Tada Jėzus jai tarė: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip tu nori“. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko (Mt 15, 22-27).
Tai - išskirtinis pasakojimas. Ir ne tik todėl, kad Jėzus tarsi verčiamas atsakė į moters maldavimą. Ši istorija ypatinga dar ir tuo, kad moteris kanaanietė troško būtent stebuklo, o ne Jėzaus. Ji nebuvo žydė, tad vargu ar jai buvo svarbus Mozės Įstatymu grįstas rabio mokymas. Raštas nieko nekalba ir apie tai, kad ji būtų laukusi Mesijo taip, kaip Jo laukė kita nežydė moteris - samarietė, sutikusi Jėzų prie šulinio (Jn 4, 25-29). Priešingai, kannanietė, nors ir nuolankiai, pabrėžė, jog yra kitatautė, ir nesiekia puotauti su Dievo tauta - jai pakaks trupinių (tik vieno stebuklo).
Ši moteris kreipėsi į didį Mokytoją dėl savo dukters kančios. Gyvendama šalia žydų ji, be abejo, žinojo, kad Izraelis skiriasi iš visų kitų tautų, nes garbina ne žmogaus rankomis sukurtus dievų atvaizdus, o neregimą Dievą, kuris kažkada ir ne vieną kartą stebuklingai aplankė savo žmones ir netgi suteikė galią žydams nukariauti jos tautiečius. Tikriausiai ją pasiekė liudijimai, kad tarp žydų iškilo Mokytojas, Dievo jėga gydantis ligas, negalias, suvaldantis piktąsias dvasias. Tad nepažindama nei Izraelio Dievo, nei Jėzaus mokymo (bent jau kiek galima spręsti iš šių eilučių), ji tikėjo šio Mokytojo galybe ir pasitikėjo jo geranoriškumu. Ji buvo labai atkakli. Ji labai atkakliai troško... tik vieno stebuklo.
Ir stebuklas įvyko - Viešpats jos pasigailėjo. Daugiau apie šią moterį ir jos dukrą nieko nežinome. Nerašoma, kad ji būtų pagarbinusi Izraelio Dievą ar pasišventusi Jam, kaip moabietė Rūta. Raštas nekalba apie tai, kad moteris būtų vėliau liudijusi kitiems, jog sutiko žydų Mesiją. Neminima net, kad ji būtų grįžusi Jam padėkoti. Gyvendami šioje žemėje nesužinosime, kaip ji priėmė (jei girdėjo) žinią, apie nukryžiavimą ir prisikėlimą To, kuris kažkada jos pasigailėjo... Kaip nieko nežinome ir apie tolesnį likimą tūkstančių žydų, kurie patys ar jų artimieji buvo Jėzaus stebuklingai pagydyti, išlaisvinti, pamaitinti. Tik Viešpats žino, kiek jų nusekė prisikėlusį Mokytoją, o kuriems pakako trupinių - gal įspūdingo, tačiau... tik vieno stebuklo.
O moterie, didis tavo tikėjimas! - štai kaip kanaanietės atkaklumą įvertino Jėzus. „Bet Viešpatie, - gali tarti tūlas krikščionis - nejau to gana? Nejau ši istorija liudija, kad pakanka artintis prie Jėzaus tik ieškant stebuklo?“ O gal ji jau beveik du tūkstančius metų kalba visų tautų ir tikėjimų žmonėms apie tai, kad Viešpaties malonės nereikia ir neįmanoma nusipelnyti - jei artėjame prie Jo tikėdami Jo visagalybe ir gerumu, Jis prisilies. Ir tuomet ateis metas užduoti sau klausimą: „Ar man lyg pro šalį prabėgusiam šunyčiui pakaks trupinių - gal pribloškiančio, bet tik VIENO stebuklo?“
Dėkingumo kupina širdimi pasilikime prie Karaliaus malonių stalo - ne kaip šunyčiai ar svetimieji, geidžiantys atsitiktinių trupinių, o nuolankiai ir ištikimai patarnaudami Tam, kuris išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus Karalystę (Kol 1, 13).
Dalia Janušaitienė