Kai gyvenime viskas klostosi lyg sviestu patepta, dažnai atrodo, kad tai savaime suprantama, kad taip ir turėtų būti. Bet tik ima stūgauti už langų vėtros, pasimetame, prarandame viltį ir lyg Jėzaus mokiniai, plaukę valtyje, imame šaukti: „Jėzau, gelbėk! Žūvame!“
Tačiau Jėzus sau ramiausiai miega, net nejausdamas pražūtingos audros purslų. Tik prikeltas iš miegų ir nuraminęs audrą paklausia: „Mažatikiai, kodėl suabejojote?“
Kaip manai, ar gali tavo gyvenimo laivas nuskęsti, jei jame plaukia Jėzus? Šis klausimas kirbėjo mano galvoje visą vasarą.
Dažnai vasarą iš vaikystės prisimename kaip kažką linksma, smagaus, įdomaus, nes laukia atostogos, poilsis po mokslo metų darbų. Ne tik vaikai, bet ir suaugę vasarą poilsiauja. Vasaros pradžia ir mūsų šeimai buvo viltinga - pirmą kartą su visais keturiais vaikais susiruošėme į užsienį kelioms dienoms. Kelionė išties pavyko ir buvo pilna įspūdžių. Atrodė, kad taip turėjo prabėgti ir kitos kaitrios vasaros dienos. Deja, bet netikėtai namuose „įsiveisė“ virusas, sugadinęs visas likusias atostogas…
Pradžioje ėmė kosėti ir pakilo aukšta temperatūra vyresnėliui, kuriam teko gerti antibiotikus ir gydytis dvi savaites, po jo „estafetę“ perėmė antrasis sūnus, kuris taip pat negalavo dvi savaites. Ir taip tęsėsi visas mėnuo kaitriosios vasaros, kai negali per daug niekur ištrūkti, nes reikia būti prie karščiuojančio vaiko. Kai pasveiko antrasis, ėmė kosėti trečiasis, kuriam viskas komplikavosi plaučių uždegimu ir ligonine… Ligoninėje gydytoja pamatė, kad aš jau pati ant išsekimo ribos ir pasiūlė su dviem mažaisiais vaikais važiuoti į Druskininkų sanatoriją. Tomis dienomis atrodė, kad vos pavelku kojas, kad dar truputį, ir nukrisiu… Štai tau ir vasara! Tačiau kelios savaitės sanatorijoje išties padėjo ne tik vaikams, bet ir man pačiai - buvo sveika atitrūkti nuo kasdienybės rūpesčių.
Vis dėlto sanatorijoje nebuvo paprasta. Kadangi nesu buvusi jokioje sanatorijoje, nežinojau, kas manęs laukia. Tiesą sakant, atvažiavau morališkai nepasiruošusi. Kadangi buvau pati labai pavargusi, tai negalvojau, jog gali būti dar blogiau. Mus paguldė į skyrių, kur gydėsi vaikai po plaučių uždegimo ar astmos. Visi kiti didelės sanatorijos skyriai buvo skirti vaikams su negalia. Tuos vaikučius mes regėdavome, kai eidavome į procedūras ar valgyti. Pirmomis dienomis mane ištiko lengvas šokas: vienas vaikas nepaeina, kito - susukta rankytė, trečias psichiškai traumuotas, o ketvirtas po onkologinės operacijos. Negalėjau ramiai žiūrėti. Norėjosi sprukti ir nematyti to skausmo. Buvo gaila tiek vaikų, tiek jų mamų. O kai prie stalo prisėdo mama, kurios 5-mečiui išoperuotas kepenų vėžys, galvojau, nebepakelsiu… Galvoje sukosi daug nelengvų klausimų… Tos mintys persekiojo net einant gatve iki parduotuvės - kai matydavau, kaip kartu su mama eina vaikas, kratosi, tampo mamą, šūkčioja, o ji ramiai jį tramdo. Vėliau tą vaiką sutikdavau vandens procedūrose, net nežinojau, ką pasakyti jo jaunai, gražiai mamai…
Tačiau dienos bėgo. Sakoma, kad net šuo kariamas pripranta. Antrąją savaitę pajutau, kad galiu ramiai žiūrėti į šiuos nelaimingus vaikus. Supratau, kad širdyje juos priėmiau su visu tuo, kas jie buvo. Ir net pagalvojau, jog trečią savaitę turbūt juos pamilčiau…
Ėmiau bendrauti su keliomis mamomis. Jau nebegalvojau apie savo vargą ir išsekimą - norėjosi patarnauti kitiems. Tik dabar su siaubu supratau, jog tam nesu pasiruošusi. Jei būčiau žinojusi, nors knygą „Motinystės paslaptys“ būčiau įsimetusi… Nedariau nieko dirbtinai, laukiau, kol natūraliai užsimegs draugystė. Ir Viešpats davė: susidraugavau su mama, auginančia septynerių berniuką, turėjusį, berods, aštuonias operacijas, sėdintį neįgaliojo vežimėlyje, bet labai guvų ir protingą. Dėl genetinės ligos berniuko nugaroje įstatytas geležinis strypas, kad stuburas būtų sutvirtintas ir nekryptų į šoną. Kai paklausiau, ar nenorėtų antro vaikelio, ji atsakė, kad šis atstoja keturis… Vadinasi, mes panašios…
Kai dienomis vaikai ilsėdavosi, būdavo kelios akimirkos pabendrauti su Viešpačiu tyloje, apmąstyti iškilusius klausimus. Tuomet prisiminiau, kad Biblijoje parašyta, jog Jėzus išgydydavo visus ligonius, kokius tik Jam atnešdavo. Ak, galvodavau, kaip tai atrodytų šiomis dienomis? Turbūt Jėzus ateitų į tokią sanatoriją ir visus išgydytų..? Kodėl tiek skausmo? Kur viltis? Kodėl tiek daug kenčiančių vaikų?
Tuomet supratau, kad be Jo, Jėzaus, Dievo akyse visi žmonės esame tokie beviltiški, sužaloti kaip šie neįgalūs vaikai. Tik to nematome, nesuprantame, o gal nepripažįstame, kad panašiai serga mūsų išoriškai nematomos sielos, kurioms reikalingas išgelbėjimas ir atstatymas. Mes be Jėzaus lyg tie vaikai - sužaloti, raiši, akli, psichiškai nestabilūs…
Kur tuomet viltis? Ką daryti, kai tavo ar tavo artimo gyvenimo laivą taip negailestingai plaka audros? Ėmiau skaityti savo ištikimą palydovę - Bibliją. Atsivertusi Izaijo pranašystę, nė nepajutau, kaip godžiai į ją pasinėriau. Skaičiau vieną skyrių po kito, gėriau gyvybės vandenį vis didesniais gurkšniais. Ten girdėjau gyvenimo žodžius: Visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens, visi, kurie neturite pinigų! Pirkite ir valgykite; pirkite vyno ir pieno be pinigų, veltui (Iz 55, 1).
Ieškokite Viešpaties, kol galima Jį rasti, šaukitės Jo, kol Jis arti [...]. Nes mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai - ne jūsų keliai, - sako Viešpats. [...]Mano žodis, kuris išeina iš mano burnos, negrįš tuščias, bet įvykdys mano valią ir atliks tai, kam yra skirtas. [...] Jūs išeisite linksmi, ir ramybė lydės jus (Iz 55, 6. 8. 11-12).
Aš mačiau jos (tautos) kelius ir Aš gydysiu bei vedžiosiu ją, suteiksiu jai ramybės ir paguodos. Ramybė ir taika arti ir toli esantiems, - sako Viešpats. - Aš ją pagydysiu (Iz 57, 18-19).
Viešpats patepė mane skelbti gerą žinią vargšams, Jis siuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išvadavimo ir kaliniams atidaryti kalėjimą [...], įteikti liūdintiems Sione grožybę vietoj pelenų, džiaugsmo aliejaus vietoj gedulo, gyriaus drabužį vietoj apsunkusios dvasios. Juos vadins teisumo medžiais, Viešpaties sodiniais Jo šlovei (Iz 61, 1-3).
Aš labai džiaugsiuos Viešpačiu, mano siela džiūgaus Dieve! Nes Jis apvilko mane išgelbėjimo rūbais, apsiautė teisumo apsiaustu kaip sužadėtinį, kuris užsideda papuošalą ant galvos, kaip sužadėtinę, pasipuošusią papuošalais (Iz 61, 10).
Viešpats paskelbė iki žemės pakraščių: „Sakykite Siono dukrai: „Tavo išgelbėjimas, užmokestis ir atlyginimas artėja“. [...] tu būsi vadinama: „Ieškotasis, neapleistasis miestas“ (Iz 62, 11-12).
Nuo amžių ausis negirdėjo ir akis neregėjo kito dievo, be Tavęs, kuris tiek padarytų Jo laukiantiems (Iz 64, 4).
Skaičiau ir jutau - viltis sugrįžta. Tai Jis, mano Viešpats, padarys, suteiks, atstatys, išgelbės, išsaugos, išgydys, nuves ir nutildys audras.
***
Iš sanatorijos išvažiavome anksčiau, nes reikėjo ruoštis mokyklai. Gyvenimas sugrįžo į įprastas vėžes. Suprantu, kad laukia ir ramių, ir audringų dienų. Bet taip norisi prisiminti, jog mano gyvenimo valtyje kartu plaukia Jėzus, kuris jau tiek daug audrų nutildė praeityje. Nejaugi Jis nenutildys ir visų ateities audrų? Kaip svarbu vėl ir vėl artėti prie Jo, maldoje ir Žodyje pažinti, koks Jis geras - geras ne tik man, bet ir kiekvienam šalia esančiam. Tad pasitikėkime Jėzumi visais laikais, o ypač kai aplinkui siaučia audros! Ir nepamirškime, kad net patys kentėdami galime ištiesti pagalbos ranką labiau kenčiančiam, nes mes pažinome Viltį!