Mokiniai eidami paskui Jėzų tarpusavyje ginčijosi - kuris iš jų didžiausias? (Lk 9, 46; Mk 9, 34; Mt 18, 1). O kai Zebediejaus sūnų motina paklausė, gal kartais galėtų jos sūnūs sėdėti vienas Jėzaus dešinėje, o kitas kairėje, tai Evangelijoje pagal Matą parašyta, kad kiti apaštalai supyko ant tų dviejų brolių (Mt 20,20-24).
Ir greičiausiai stipriai supyko! „Kaip tu drįsti net šitaip galvoti?! Juk visi norėtų būti ir didžiausi, ir sėdėti Jėzaus pašonėje Jo Karalystėje... Kaip drįsta kažkas prašyti to, ko mes „nuolankiai" net neužsimename Jėzui?! Gal Jėzus ir pats pamatys mano išskirtinumą ir pats pakvies atsisėsti Jo dešinėje?" Gaila, bet ir šiais laikais vyksta panašios diskusijos, kuris iš mūsų geresnis krikščionis.
Kai lyginame save su kitais, elgiamės neteisingai, nes tarsi sakome Dievui, kad Jis suklydo mus kurdamas. Tai neleidžia mums šlovinti Dievą už nuostabią Jo kūriniją, būti dėkingiems bei visuomet džiaugtis.
Mažai kas iš mūsų užaugome nelygindami savęs su kitais. Tiek patys save lygindavome su kažkuo kitu, tiek ir kiti panašiai elgėsi: lygino su seserimi, broliu, kaimynų vaikais ar klasės draugais. Dauguma iš mūsų taip ir nepatyrėme, kad esame priimtini tokie, kokie esame. Mumis nesidžiaugė kaip unikaliomis Dievo sukurtomis asmenybėmis. Todėl lyginimas mumyse pagimdo tokias blogybes kaip pyktis, pavydas, didžiavimasis prieš kitus, nevisavertiškumo kompleksas.
Mintyse neiškyla nė viena Biblijos eilutė, kur Jėzus sakytų: „Kaip gaila, Jonai, kad tu ne toks kaip Petras", arba „Kodėl, Petrai, tu negali būti toks kaip Jonas?" Atvirkščiai, kai Petras Jėzaus paklausė, o kas bus šitam Jo mokiniui, Jėzus atsakė: „Jei Aš noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kas gi tau? Tu sek paskui mane!" (Jn 21, 22). Ir kadangi Jėzus daugiau nieko Petrui nepaaiškino, toliau rašoma: Todėl pasklido šis žodis tarp brolių, jog tas mokinys nemirsiąs. Bet Jėzus nesakė, kad jis nemirs, tik: „Jei noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kas gi tau?" (23 eil.)
Kartais, nesulaukdami atsakymo, skubame už patį Jėzų atsakyti. O Jėzus, manau, tiesiog nori, kad mes rūpintumėmės savo reikalais, savo bendravimu su Juo ir sektume Jį, o ne mąstytume, kaip tai daro kiti ir kas gi bus jiems: kuris iš jų bus didžiausias, turtingiausias, sėdės dešinėje ar kairėje ir pan. Jei sąžiningai risime rąstą iš savo akies, tikrai neturėsime laiko ieškoti krislų kitų akyse.
Vynuogyno darbininkai
Mato evangelijos 20 skyriuje aprašyta istorija, kurioje Jėzus pasakoja, kaip vienas turtuolis pasamdė darbininkus ir sutarė užmokestį. Visi darbininkai buvo pasamdyti skirtingu laiku: vieni anksti ryte, kiti 3 val, dar vieni 6, 9 ir 11 valandą vakaro. Žmogiškai žiūrint, darbininkai iš tiesų dirbo skirtingą valandų skaičių. Vieni lenkė nugaras nuo pat ryto, kiti pusę dienos, o dar kiti prisidėjo tik darbo pabaigoje. Bet įdomiausia, kad visi gavo vienodą užmokestį! Jei mes visas savo gyvenimo situacijas vertinsime tik iš „savo varpinės", galvosime, kad kažkas, tarp jų ir Dievas, elgiasi su mumis neteisingai! Bet kas gali vertinti dieviškai? Ogi tas, kuris turi Jo Dvasią (1 Kor 2, 15-16).
Labiausiai šioje istorijoje man patinka Šeimininko požiūris į žmones: Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo [...]. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus stovinčius be darbo ir sako jiems: „Ko čia stovite visą dieną be darbo?" Jie atsakė: „Kad niekas mūsų nepasamdė." Jis tarė jiems: „Eikite ir jūs į vynuogyną, ir, kas bus teisinga, jūs gausite (Mt 20, 3-8). Tačiau kai Šeimininkas sumokėjo visiems po lygiai, pirmieji pradėjo murmėti prieš jį, sakydami: Šitie paskutinieji tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą (12 eil). Šeimininkas jiems priminė, kad jis jų neapgavo, nes tiek ir buvo sutarę, ir užduoda esminį klausimą: Ar todėl tavo akis pikta, kad Aš geras? (15 eil).
Jei vertinsime tik žmogiškai, kūniškai, pralaimėsime ir imsime murmėti bei lieti Dievui nepasitenkinimą kitais žmonėmis. Mes visada lygiuosimės, teisime kitus, apkalbinėsime, o Dievas bei Jo sprendimai mus piktins. Neatsitiktinai Jėzus mokiniams pasakė: Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi (Lk 7, 23).
Matome, kad Šeimininkas buvo geras, gailestingas ir sąžiningas. Jam rūpėjo visi bedarbiai, ne tik pirmieji. Todėl net per dienos kaitrą Jis ieško be darbo stovinčių žmonių. Be to, Jis teisingas - ką sutarė, tai ir sumokėjo!
Pagalvokime apie tuos vargšus „paskutiniuosius" - jie visą dieną laukė, kol juos kas nors pasamdys ir duos darbo, kad galėtų savo šeimai parnešti duonos. Tačiau diena ėjo į pabaigą, jų viltis geso lyg paskutiniai saulės spinduliai ir kankino mintis, kad vėl grįš namo tuščiomis rankomis ir nuliūdins žmoną bei vaikus: „Atsiprašau, aš tikrai stengiausi dėl jūsų, bet..."
Šeimininko gerumas, gailestingumas ir teisingumas siekia daug toliau nei mes suvokiame. Todėl Jėzus neragina mūsų lygintis vieniems su kitais, bet kviečia mus asmeniškai sekti Juo, atrasti save Jame ir laukti nurodymų bei atlygio iš Jo paties! Jėzus išėjo mums visiems vietos paruošti! Pagalbai atsiuntė Šventąją Dvasią. Mūsų Dangiško Tėvo širdyje ir namuose yra pakankamai meilės ir vietos visiems bei visokiems (Jn 14, 2). Todėl ir mes, tokio didelio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į mūsų pradininką ir atbaigėją Jėzų (Žyd 12, 1-2).
Taigi ar verta dar su kažkuo, jei tik ne su Jėzumi, lygintis?
Iš laikraščio „Ganytojas"