„Daugelis sutinkame, kad gyvenimas yra sunkus. Tačiau mūsų kultūra, propaguojanti patogumus, ignoruoja tokią mintį. Apie kančią nekalbama universitetuose, tad kaip jaunus žmones paruošti artėjantiems gyvenimo išmėginimams?
Mūsų kultūra teigia, kad gyvenimas - tai ilgas laimės akimirkų vėrinys su retkarčiais įsiterpiančiais skausmo ir kančios karoliukais. Jaunus žmones ištinka šokas, kai sudraskoma širdis, aplanko netektis, lūžta kaklo slankstelis ar ištinka kokia kita neganda... Kaip Dievas ruošia žmogų skausmo akimirkoms? Visų pirma, Biblija teigia, kad gyvenimas - ilga sunkumų virtinė su retkarčiais suspindinčiomis laimės akimirkomis. Apaštalas Paulius 1-ame laiške tesalonikiečiams rašo: ir pasiuntėme Timotiejų, <...> kad sustiprintų jus ir padrąsintų jus tikėjime, kad nė vienas nesvyruotų šiuose suspaudimuose, nes jūs patys žinote, kad tam esame skirti (1 Tes 3, 2-3). Sunkumų, suspaudimų patiriame visi. Tačiau Paulius ragina tikinčiuosius išlaikyti tvirtą tikėjimą ir nepasiduoti.
Gyvenimas yra sunkus ir sudėtingas. Biblija ne kartą pabrėžia, kad per daugelį vargų ir suspaudimų žmogui lemta įeitį į Dievo karalystę. Sunkumai ir kentėjimai - tai procesas, suteikiantis mūsų gyvenimui tikslą ir prasmę. Patys išmėginimai nėra malonūs, tačiau jie mums naudingi. Jei žmogus priima tiesą, kad gyvenimas yra sunkus, jis sugeba virš jos pakilti, tuomet sunkumai nebeatrodo tokie nepakeliami. Dievas atpirko mus ne tam, kad gyventume be rūpesčių ir išmėginimų, o tam, kad taptume panašūs į Jėzų, kuris taip pat ėjo kančios keliu."
Ką tik perskaitėte kelias mintis iš Džonės Erekson radijo laidos. Krikščioniškų radijo laidų autorė ir vedėja Džonė Erekson ne šiaip daug kalba apie kančią ir išmėginimus - ji pati kasdien su tuo susiduria.
Džonė gimė 1950 m. Baltimorėje (JAV) ir buvo jauniausia iš keturių seserų. Su tėvu, iš kurio ji paveldėjo pomėgį sportui ir kūrybai, ją siejo ypatingas ryšys. Džonės vaikystė buvo labai laiminga. Tėvų namuose ją supo meilės, laimės kupina atmosfera, ji jautėsi visiškai saugi. Visa šeima mėgo aktyvų poilsį, tad tai dar labiau stiprino šeimos ryšius. Jie mėgo keliauti, jodinėti, kartais pėsčiomis leisdavosi į žygius, žaisdavo tenisą ar plaukiodavo baseine.
Tačiau būdama septyniolikos Džonė patyrė kaklo traumą: vieną karštą vasaros dieną Džonė su seserimis ir draugais susitiko prie paplūdimio. Visi linksmi maudėsi, bet staiga, Džonei neriant į vandenį, atsitiko nelaimė - skilo jos kaklo slankstelis. Nuo to laiko mergina patyrė tiek skausmo ir kančios, kiek greičiausiai nė vienam iš mūsų patirti nelemta. Kai visi jos bendraamžiai nekantraudami laukė stojimo į universitetą ir egzaminų rezultatų, paralyžiuotai Džonei teko kovoti dėl gyvybės ir susitaikyti su mintimi, kad visą likusį gyvenimą sėdės invalido vežimėlyje. Reabilitacija nebuvo lengva. Ji pyko ir maištavo prieš savo likimą. Vėliau apėmė depresija. Buvo akimirkų, kai mergina nenorėjo gyventi. Jai buvo sunku suprasti, kodėl kaip tik jai Dievas siuntė tokį išmėginimą.
Dar prieš lemtingąjį šuolį į vandenį mergina jautė, kad gyvena ne taip, kaip derėtų, kad kažko jos gyvenime stinga, tad maldoje ji prašė Dievo apversti jos gyvenimą aukštyn kojomis. Po ilgų spoksojimo į lubas ir vaitojimo mėnesių Džonei kilo mintis, kad galbūt tai ir buvo atsakymas į maldą. Tas suvokimas buvo Džonės naujo gyvenimo neįgaliojo vežimėlyje pradžia. Ji pradėjo aktyviai dalyvauti įvairiose reabilitacijos programose, mokėsi susigyventi su savo negalia ir tuo pat metu pasinėrė į Dievo žodžio studijas, nes norėjo būti stipri dvasia. Džonė pradėjo svarstyti, ką galėtų padaryti, o ne ko negali.
Būdama iš prigimties kūrybinga, ji išmoko piešti ir tapyti teptuką sukandusi dantimis. Jos darbai sulaukė didelio susidomėjimo, daug jų net buvo parduota. Vėliau Džonę pradėjo kviesti į įvairias konferencijas, ji ėmė pasakoti apie savo gyvenimą ir suteikti vilties neįgaliesiems. Ji parašė ne vieną knygą, net nusifilmavo vaidybiniame filme, pastatytame pagal jos biografiją. Tačiau turbūt vertingiausias jos darbas yra pagalba neįgaliesiems.
1979 m. Džonė išvyko gyventi į Kaliforniją, kur, įkvėpta Evangelijos pagal Luką eilučių: Rengdamas vaišes, geriau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti (Lk 14, 13-14. 23), įsteigė tarnystę viso pasaulio neįgaliesiems ir pavadino ją „Džonė ir bičiuliai". Pati patyrusi, kas yra sunki negalia, Džonė puikiai supranta neįgaliųjų patiriamą vienatvę, žino, kaip tokie žmonės trokšta draugystės, ir suvokia, kaip jiems reikia išganymo.
Džonės tarnystė skirta tiek fizinei, tiek dvasinei žmogaus sveikatai pagerinti. Ji atkreipė visų dėmesį į neįgaliuosius, kurie dažnai pamirštami, net mąstant apie evangelizavimą, padeda krikščionims pamatyti, su kokia daugybe poreikių neįgalieji susiduria, ir moko vietines bažnyčias veiksmingai jiems patarnauti. Šiandien Džonės tarnystės filialų rasite daugelyje JAV didmiesčių. Džonės vedama 5 min. trukmės radijo laida „Džonė ir bičiuliai", transliuojama kasdien visame pasaulyje, sulaukia daugybės teigiamų atsiliepimų ir padėkos - žinoma, daugiausiai iš likimo draugų, kuriems tenka susigyventi su vienokia ar kitokia negalia.
Dėl Džonės Erekson veiklos, ginant neįgaliųjų interesus, ją kelerius metus kvietė JAV prezidentas į Nacionalinės Tarybos darbo grupę, kuri svarstė neįgaliųjų problemas. Ji taip pat tarnavo Lozanos pasaulinės evangelizacijos komitete, kur buvo atsakinga už evangelizaciją tarp neįgaliųjų. Džonė taip pat pradėjo tarnystę „Neįgaliųjų vežimėliai pasauliui" (Wheels for the World), kuri rūpinasi, kad neįgaliųjų vežimėliai pasiektų neįgaliuosius ir besivystančiose šalyse.
Džonė pelnė ir daugybę apdovanojimų, iš kurių paminėtume šiuos: 1993 m. ji gavo Religinio paveldo fondo įsteigtą apdovanojimą „Bažnyčios metų moteris", o Nacionalinė evangelikų asociacija išrinko ją „Metų žmogumi" - Džonė buvo pirmoji šį titulą pelniusi moteris.
1982 m. Džonė ištekėjo už Keno Tada ir lig šiol laimingai gyvena. Jie kartu darbuojasi ir tarnauja Viešpačiui, padėdami šeimoms, turinčioms neįgalių narių, įveikti kasdienius iššūkius. Kaip tarnavimo „Džonė ir bičiuliai" vadovai, Kenas ir Džonė siekia suprantamais būdais įrodyti, kad Dievas neapleido žmonių su negalia. Ir tai jie kalba iš patirties.
Parengta pagal http://www.joniandfriends.org/radio/
http://www.historyswomen.com/historyinthemaking/joni.html