Dabar jūs švytite. Atrodo, kad taip buvo visada. Tačiau, deja, buvo ir kitaip. Papasakokite, kaip jūs patekote į reabilitacijos centrą „Prieglobstis".
Vaikystėje aš buvau laiminga.
Nesu gavusi net mušti nuo tėvų, nors buvau pasiutęs vaikas. Buvau bloga mergaitė, mėgau manipuliuoti kitais. Aš buvau tikra chuliganė, todėl 16-os metų pakliuvau į Nepilnamečių koloniją Rusijoje. Grįžusi iš jos toliau dariau tą patį, nepasimokiau. Tad 1994 m. patekau į Panevėžio moterų koloniją. Bet išėjusi iš ten nė kiek nepasikeičiau - gyvenau kaip ir anksčiau, tad ir vėl atsidūriau Panevėžio kolonijoje, o išėjusi iš jos, netrukus ir vėl ten patekau...
Vartoti narkotikus pradėjau po antrojo grįžimo iš Panevėžio kolonijos. Man išėjus į laisvę, mirė mano mama, o po poros metų sutikau narkotikus vartojusį, bet nuo manęs tai slėpusį, draugą. Su juo išgyvenau 10 metų. Kai pradėjome kartu gyventi, aš nežinojau, kad jis vartoja. Visgi vėliau sužinojau ir, laikui bėgant, pati pradėjau vartoti narkotikus. Vartojau juos 8 metus, daugiausia amfetaminą. Kartais sumaišydavau ir heroiną, ir aguonas, bet daugiausia - amfetaminą. Kai susileisdavau narkotikų, atrodė, kad mano gyvenimas - puikus. Bet nė nepajutau, kaip atsidūriau gilioje duobėje. Norėjosi vis daugiau ir daugiau. Vis didinau dozę. Kai stigo pinigų, pradėjome patys „laikyti" heroiną. Bet tai nebuvo paprasta, nes patys buvome vartojantys...
Vartodama praradau vaikus, tėvų, artimųjų, draugų pasitikėjimą. Man atrodydavo, kad tai - normalu: „Ai, nebendrauja, ir nereikia." Rūpėjo tik tai, kaip gauti dozę.
Narkotikų poveikį sveikatai jaučiu ir dabar: kamuoja gastritas, yra įvairių žaizdų, širdies problemų.
Vartodama narkotikus įvykdžiau sunkų nusikaltimą ir buvau nuteista kalėti daug metų. Tad dar kartą patekau į Panevėžio koloniją. Dabar esu lygtinai paleista.
Kolonijoje turėjau gerą globėją Birutę. Ten aš ir įtikėjau. Pradėjau lankyti Alfa kursus, baigiau psichologijos kursus. Tad šįkart išėjusi iš kolonijos savo noru nusprendžiau važiuoti čia, į reabilitacijos centrą. Man padėjo globėja Birutė, kuri jau keturis kartus buvo atvažiavusi į „Prieglobstį" manęs aplankyti.
Atvykus čia, man sunkiai sekėsi. Buvau labai emocinga, viskam prieštaravau. Pykau, kad reikia laikytis centro taisyklių, kad negaliu elgtis taip, kaip noriu. Vėliau pradėjau daug melstis. Rytą, vakarą prašydavau, kad Dievas mane keistų, kad padėtų man atsikratyti blogų ydų, neigiamų emocijų. Buvo labai sunku paklusti. Aš niekada nebuvau nuolanki. Įprastai viskas vykdavo pagal mane, o čia reikėjo paklusti kitiems. Dar ir dabar man tai nėra lengva, bet aš stengiuosi. Taip šiame reabilitacijos centre pradėjau po truputį keistis.
Baigiau visą centro programą. Sunkiai, bet baigiau. Dar būdama centre, buvau paskirta vyresniąja. Nežinau, kaip man sekėsi, bet kiti sako, kad gerai. Baigusi centrą buvau stažuotoja, vėliau pastorius Mindaugas paskyrė mane į Krizių centrą. Ačiū pastoriui, kad manimi pasitikėjo. Dabar stengiuosi atlikti man patikėtas užduotis, prašau Dievo pagalbos ir einu į priekį. Meldžiu, kad viskas būtų pagal Dievo valią.
Kai pirmą kartą nuvažiavau į Naujosios Akmenės bažnyčią, mane ištiko šokas. Visi kaip šeimos nariai apsikabino - aš to niekada nebuvau patyrusi ir net nemačiusi tokių vizijų... Žinote, kai vartoji narkotikus, pradeda vaidentis, o bažnyčioje aš mačiau natūralų, blaivų gyvenimą, malonius, visuomet padėti pasiruošusius žmones, brolius ir seseris.
Niekas negalėjo pasakyti, kad aš baigsiu reabilitacijos centro programą, būsiu stažuotoja, o dabar ir darbuotoja, kad tarnausiu Krizių centre. Čia aš atradau gyvenimą.
Kalbino Sonata Aleksandravičienė