Kelionė į Izraelį

Neleidau sau net pasvajoti, kad kada nors pamatysiu Izraelį. Visada atrodė, jog tai per brangi ir man nepasiekiama kelionė, tačiau Dievui nėra negalimų dalykų. Ir vieną vėlyvo pavasario rytą supratau, kad ten jau skrendu. Mintyse prabėgo Biblijos istorijos: kaip Dievo tauta 40 metų keliavo per dykumą;

kaip 40 dienų Jėzus buvo gundomas dykumoje; kaip Jėzus ir Jo mokiniai užlipę ant Alyvų kalno ilsėdavosi, melsdavosi ir šnekučiuodavosi; kaip jie gaudė Galilėjos ežere žuvis, o Petras ėjo vandeniu; o taip pat iškilo paskutinės skausmingiausios Jėzaus gyvenimo akimirkos, kai Jis nešė kryžių siauromis Jeruzalės gatvelėmis ir neapykantos kupinais šūksniais buvo palydėtas link Golgotos kalno.

Nežinojau, ką pamatysiu, tik labai norėjau pasivaikščioti tomis vietomis, kuriomis vaikščiojo mano Viešpats prieš 2000 metų. Norėjosi, kad Biblija taptų dar gyvesnė knyga, aiškiau suprasčiau realius įvykius ir vietoves. Tačiau griuvo ir kai kurie įsivaizdavimai.

Erodo karalystė

  Tuo metu, kai Jėzus gimė, valdė vienas žiauriausių Izraelio karalių - Erodas. Apie jį nemažai rašoma Evangelijoje pagal Luką. Erodas be galo bijojo, kad jį kas nors nužudys, todėl statėsi tvirtoves visose aukščiausiose ir gražiausiose krašto vietose. Jo rūmai buvo dideli, to meto geriausios ir brangiausios architektūros šedevrai su amfiteatrais, didžiausiais baseinais, vandens talpyklomis, pirtimis ir ištaigingomis pokylių salėmis. Tačiau, kad ir kaip būtų graudu, visa ta grožybė ir didybė neapsaugojo didžiojo Erodo nuo taip bijotos mirties (ir greičiausiai nuo savo sūnaus rankos).

Betliejus
  Tai mūsų tiek daug kartų girdėtas ir išaukštintas Betliejus... Atrodo, nuvažiavęs į Betliejų pamatysi tą nuostabiai gražų tvartelį, piemenis, laukuose ganančius avis (kaip piešiama kalėdiniuose atvirukuose), tą nediduką miestelį, kuriame įvyko Kalėdų stebuklas.

Deja, šiuolaikiniu Betliejumi tenka nusivilti. Jį juosia didžiulė betoninė tvora, prie įvažiavimų į miestą patruliuoja kariškiai ir tikrina mašinas. Betliejus šiais laikais - musulmoniškas arabų miestas, todėl žmonės uždaryti tarsi kalėjime. Džiugina tik ten gyvenantys krikščionys, kurie liudija realius Dievo stebuklus tarp musulmonų.
  Tai pats skurdžiausias miestas visame Izraelyje. O ir tvartelis, kuriame, kaip manoma, gimė Jėzus, į tvartelį visai nebepanašus - ten pastatyta didelė katalikų bažnyčia. Į ją plaukia daugybė žmonių, kurių grūstyje taip ir nepavyko pasiekti tvartelio... O gal jau ten jo seniai nebėra?

Vaikščiodama po Betliejų, apjuostą galinga siena, susimąsčiau, kad kartais taip atrodo mūsų kietos širdys, apsijuosusios siena nuo brangiausių žmonių, deja, kartais mus įskaudinančių, ir kurioms labai reikalingas Gelbėtojas.

Jeruzalė
  Be Dovydo miesto ir jame esančio įspūdingo rankomis iškalto kanalo iki šaltinio bei Šventyklos griuvėsių su Raudų siena, man Jeruzalė paliko gana slogų įspūdį.

Senoji Jeruzalė padalinta į keturis kvartalus: arabų, žydų, armėnų ir krikščionių. Šiuose kvartaluose skiriasi tiek aplinka, tiek kultūra. Kadangi mes nakvojome viešbutyje, kuris buvo arabų kvartale, tai pirmą naktį girdėjau tiktai triukšmą ir garsiakalbius, raginančius melstis.  

Naujoji Jeruzalė labai šiuolaikiška: važinėja tramvajai, vakare dirba kavinės, kuriose pilna jaunimo. Tačiau netyčia užklydę į religingų žydų kvartalą pasijutome nepageidaujami vien dėl to, kad ten užsukome. Norėjosi kuo greičiau sprukti.

Kai su gidu ėjome Jėzaus kryžiaus keliu, išgyvenau neapykantą, kuri buvo tik mažas lašelis, kokią, manau, teko išgyventi Jėzui. Beeinant viena siaurų gatvelių, išgirdau kažką šaukiant antrame namo aukšte. Pakėliau akis ir pamačiau paauglį berniuką garsiai besikoliojantį ir spjaudantį ant praeivių. Priežasties koliotis tarsi nebuvo, bet jis buvo įsiutęs, manau, dėl to, kad gatvėmis plūdo žmonės, norintys nors kiek susiliesti su brangia istorija. Atsisukusi šūktelėjau angliškai: „Laiminu tave!". Galvojau, kad iš įsiūčio to paauglio net lango  grotos nesulaikys. Mane užplūdo keistas jausmas: ant manęs koliojosi tik vienas žmogus, o kaip jautėsi Jėzus, nešęs šia gatve kryžių ir sulaukęs daugelio nepagrįstos neapykantos?

Dar vienas keistas dalykas Jeruzalėje - kapinės. Kadangi ir musulmonai, ir žydai tiki, kad bus paskutinis teismas ir Gelbėtojas įeis pro Auksinius vartus, tai už Jeruzalės sienų, ties tais vartais, išsidėstęs kapinynas - kuo arčiau tų vartų žmogus paguldytas, juo daugiau šansų jam patekti į dangų.
  Dar vienas fenomenas - Jeruzalės turgus. Čia gali nusiderėti kainą net 200 proc. Negalėjau patikėti, kad tai įmanoma, tačiau nežinančiam tokių subtilybių tenka sumokėti daugiau nei iš tikrųjų ta prekė kainuoja.

Jeruzalę saugo kareiviai. Daug jų budi pačiame mieste, o ypač prie Raudų sienos. Jei norėtum vakare pasivaikščioti po Alyvų kalną, gali susilaukti nemalonumų.

Dykuma
  Tai tikrai nereali vieta: tiek savo grožiu, neaprėpiamumu, tiek ir nepakeliamu karščiu. Izraelio dykuma - tai tūkstančiai tokių kopų kaip Nidoje! Net akys jų neaprepia. Bet taip pat ir nepakeliamas karštis... Užteko pabūti tik pusvalandį ir jau išgėrę po buteliuką vandens, ieškojome, kur galėtume pasislėpti nuo svilinančios kaitros. Tačiau radus nors mažiausią plyšelį oloje ir pasislėpus joje, iškart tampa gaivu. Žmogų dykumoje gelbsti olos, o avis - skani, sūrumo prieskonį turinti žolė. Todėl avis, kad ir kaip būtų keista, gano dykumoje.

Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad būtų velnio gundomas (Mt 4, 1). Ten Jis praleido 40 dienų (Mr 1, 13; Lk 4, 2). Taip pat gidas parodė Gailestingojo samariečio (Lk 10, 33) kelią, kuris driekėsi per dykumą nuo Jeruzalės iki Jericho.

Dykumoje pilna akmenų. Tikrai pakaktų akmenų kiekvienam nusidėjėliui užmėtyti, kaip tai darydavo žydai: išsitempė už miesto ir užmėtė akmenimis (Apd 7, 58). Kai skaitydavau Bibliją, vis nesuprasdavau, iš kur jie ima tiek akmenų, o, pasirodo, ne taip sunku jų ten surasti. Dykumoje, už Jeruzalės, jų kaip žirnių pribarstyta, o ir dydžio gali pasirinkti „pagal savo teisumą".

Galilėjos ežeras
  Didžiausi liudytojai apie Jėzų, gyvenusį Izraelio žemėje, - tai Galilėjos ežeras, kuris dar ir šiandien beveik toks pats; miestų, kuriuos Jis lankė ir kuriuose gyveno (Kafarnaumas, Korazinas, Jeruzalė), griuvėsiai; Alyvų kalnas; dykuma bei Betliejus, esantis už 6 km nuo Jeruzalės.

Kai važinėjome Galilėjos ežero pakrantėmis, juokingiausia man buvo istorija apie kiaules iš Evangelijos pagal Luką 8 skyriaus. Pasirodo, per tiek metų ežeras atitolo nuo kranto ir dabar tos vargšės kiaulės turėtų perbėgti užminuotą lauką, kad galėtų pasiekti ežerą.

***

Visai nesvarbu, kurioje vietoje yra ar buvo tvartelis, kuriame gimė Jėzus. Neturi reikšmės netgi, kurioje vietoje Jėzus buvo palaidotas, juk vis tiek Jo ten seniai nebėra! Svarbu tai, kad aplankius Izraelį dar labiau atgyja Biblija. Jėzaus gimimo bei gyvenimo istorija tampa tokia reali, koks realus yra pats Izraelis!