Viena iš mano mėgstamiausių vaikystės knygų - Janošo „Panama labai graži“. Jos pagrindiniai veikėjai, Meškiukas ir Tigriukas, kartą ant bananų dėžės pamato užrašą „Panama“ ir ima svajoti apie šią tolimą šalį. Jų vaizduotėje ji tampa vis gražesnė ir įstabesnė, nors nei vienas jos nėra matęs ir netgi nelabai žino, kur ji ar kokia ji iš tikrųjų.Tad vieną dieną jie palieka savo mažą namelį ant upės kranto ir vedami tos nepaprastos šalies ilgesio iškeliauja aplink pasaulį jos ieškoti.
Dažnai mintimis grįžtu prie šios pasakos. Galbūt todėl, kad giliai širdyje pati jaučiuosi esanti Meškiukas ar Tigriukas, kuris taip pat nuolat ilgisi to, ko niekada nematė ir niekada neturėjo. Ir mano pačios mažas namelis prie upės - darbas, draugai, namai, kasdienė buitis su jos rūpesčiais ir džiaugsmais, nedidelė bažnyčios bendruomenė, Klaipėdos gatvės ir skverai, kaukiančios laivų sirenos, sūraus vėjo dvelksmas nuo jūros - viskas atrodo tarsi kažkokio tikresnio, geresnio, gražesnio gyvenimo šešėlis ar menkavertis pakaitalas. Aš ilgiuosi savosios Panamos.
Tokiomis akimirkomis mintyse regiu darbą, kuris meta daugiau iššūkių ir kažkaip iš esmės leidžia man prasmingai ir matomai prisidėti geresnio pasaulio kūrimo. Matau savo svajonių sodybą - atvirą, svetingą, kupiną džiaugsmo, bičių dūzgesio, obuolių kvapo ir ryškiaspalvių jurginų. Bažnyčią, kuri drąsiai skelbia Evangeliją ir liudija aplinkiniams Dievo artumą per įvairiausias tarnystes, o Dievas, kaip Apaštalų darbų knygoje, kasdieną prideda prie mūsų skaičiaus naujų tikinčiųjų. Keliones aplink pasaulį, po kvapą gniaužiančias žemės kerteles... Aš noriu ten. Aš ilgiuosi tokio, tikresnio, ryškesnio gyvenimo.
Šis ilgesys, nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų kaip nekaltas svajojimas ar galbūt netgi ateities planų kūrimas, su savimi atsineša ir pilką šešėlį. Iš pradžių tas šešėlis atrodo nepavojingas ir nepastebimas, bet laikui bėgant vis ryškėja ir pasiglemžia vis daugiau mano pasaulio. Tas šešėlis - mano nepasitenkinimas tuo, ką turiu. Sugrįžusi iš savo svajonių ir žvelgdama į savo gyvenimą aš nejaučiu už jį dėkingumo. Aš negaliu priimti su džiaugsmu to gyvenimo, kurį daugelis matytų kaip gerą ir gražų. Aš noriu viską metusi iškeliauti ieškoti savosios Panamos, nes mano namelis prie upės manęs nebetenkina.
Tokiais momentais pagaunu save tikint, kad aš esu verta daugiau nei turiu šiandien. Tarsi Dievas, gyvenimas ir aplinkiniai man yra skolingi manąją Panamą - ir nors aš dar net nežinau nei kur ji, nei kokia ji iš tikrųjų, man reikia jos čia ir dabar. Viena vertus, gražesnio gyvenimo troškimas nėra blogai. Juk jei nenorėtume kažko daugiau nei turime šiandien, neaugtume dvasiškai, nesistengtume tobulėti, nebandytume į gera pakeisti savo bendruomenių, miestų, šeimų... Tačiau kita medalio pusė - ne tokia graži. Dažnai gyvenimai, kurių mes trokštame yra netgi ne mūsų pačių svajonė ar troškimas. Mes ilgimės to, ko mūsų laikmetis ir visuomenė moko mus ilgėtis.
Kai augau, man buvo nuolatos kartojama, kad negaliu savęs lyginti su tais kurie turi mažiausiai, mokosi prasčiausiai ar elgiasi blogiausiai. Ne. Turiu lygiuotis į maksimumą. Aš negaliu džiaugtis gavusi aštuonetą, nors didžioji klasės dalis negavo nė šešeto. Juk kažkas gavo dešimtuką - vadinasi, turiu norėti daugiau. Visą vaikystę ir paauglystę man aplinkiniai kartojo, kad mano labai gražios ir ilgos blakstienos - ir aš tuo tikėjau, kol nesusidūriau su blakstienų tušų reklama, kuri mane įtikino, kad jei vaikštau nepasidažiusi, tai blakstienų išvis kaip ir neturiu. Suaugusi supratau, kad negaliu džiaugtis puikiu nuomojamu butu, kuris iš pradžių atrodė tikras palaiminimas - nes juk turėti savo yra geriau nei nuomotis...
Ir tuomet stebiu save, tarsi iš šalies, besibraunančią, besiveržiančią į kažkokį miražą, nuolat judančią pirmyn, nei minutėlės nesustojančią, besivejančią savo žydrąją paukštę. Tik besivaikydama tą laimę, kurios ilgiuosi, net nesustoju pasidžiaugti tuo, ką jau turiu. Ir net jei prieš metus tai ką turiu šiandien atrodė siekiamybė, dabar ta pagauta svajonių paukštė pasirodo beesanti apipešiota papūga. O tai, ko ilgiuosi, purptelėjo per langą ir aš toliau bėgu paskui.
Sykį besivaikydama tai, ko rodės taip ilgėjos širdis, tarsi kokius varpo dūžius širdyje išgirdau Mokytojo arba Ekleziasto knygos žodžius: tuštybių tuštybė. Kartais dar šie žodžiai verčiami „miglų migla“ arba „rūkas.“ Tai žodžiai, kuriais senas ir patyręs karalius pradeda savo pamąstymą apie nuolatinį geresnio gyvenimo vaikymąsi. Tas, kuris pastatė rūmus, dvarus ir sodus, gilinosi į išminčių mokslus, valdė šalį ir tyrinėjo kūriniją, gale savo gyvenimo tegalėjo reziumuoti visas savo pastangas paprastais ir skaudžiai teisingais žodžiais: miglų migla.
Ši frazė puikiai nusako ir mūsų ilgesio tragediją: bandymas apčiupti savo ilgesio objektą yra tarsi bandymas rankose sugaudyti miglą. Matai, bet negali turėti. Nors tikra, bet tuščia. Ir klaidžioju tuomet po savo pasaulį - be namų ir be Panamos, nors ji turėtų būti kažkur ten, iškylanti ir ištirpstanti mano vaizduotėje.
Kažko ilgėtis yra dalis žmogiškosios prigimties. Tačiau mūsų ilgesys - pilnatvės, sodraus ir ryškaus gyvenimo troškimas - dažnai nėra atsakomas vaikantis laimės paukštes ar ieškant Panamos. Kai nustoju bėgti kaip pametusi galvą, suvokiu, kad noriu ne tolio, o gelmės. Noriu, kad mano darbas, buitis, rūpesčiai ir džiaugsmai būtų prasmingi ir gilūs. Aš noriu matyti ne dvimatį piešinuką, o trimatį vaizdą. Aš noriu jausti, kad tai, ką darau nėra tik migla, bet turi prasmę ir atbalsį amžinybėje.
Šis suvokimas yra tarsi inkaras, kuris man padeda nesiblaškyti ilgesių jūroje. Jei aš trokštu prasmės ir gelmės, tuomet tikrasis klausimas yra ne tiek KĄ aš darau ar KĄ turiu, bet KAIP ir KODĖL aš tai darau. Čia man pavyzdys yra brolis Laurynas, septynioliktame amžiuje gyvenęs prancūzų vienuolis. Jis nebuvo pakankamai išsilavinęs, kad galėtų tapti visateisiu vienuolyno ordino nariu, tad jo pareiga buvo vienuolyno virtuvėje gaminti maistą kitiems broliams. Jis tai darė su tokiu Dievo artumo bei savo darbo šventumo ir reikalingumo pajautimu, kad jo vidinė ramybė ir gelmė ėmė traukti aplinkinius į virtuvės užkaborius. Šis brolis gebėjo puodų šveitimą ir bulvių skutimą paversti giliu ir prasmingu užsiėmimu nuolat kviesdamas Dievą būti kartu su juo visuose darbuose.
Karalius Saliamonas savo pamąstymus gyvenimo prasmės ir visų žmogiškųjų užsiėmimų klausimais baigia patardamas jaunajai kartai atminti Kūrėją, kol jie jauni. Kitaip tariant, atminti, kad jų pradžia ir pabaiga, visų troškimų atsakas ir viso gyvenimo gelmė yra Jame. Be jo net ir karališki užmojai neatsako į širdies ilgesį. Kitaip tariant, Dievas yra tas, kuris gali paimti mano dvimatį blankų gyvenimą, ir įkvėpti Jam prasmės, paversti jį trimačiu, persmelktu amžinybės perspektyvos.
Toks prasmės pajutimas įgalina mane naujomis akimis pažvelgti į kasdienybę. Tai, ko aš trokštu yra šalia manęs - ir buvo visą laiką. Nes svetingumas nėra vieta, o širdies būsena. Namai nėra nuosavybė, o jaukumas ir prisiminimai. Darbo prasmė gimsta tikrame ryšyje su žmonėmis. Bažnyčios svarbos pajutimas - stebint pokyčius tikinčiųjų gyvenimuose. Ir kai tai suvokiu, širdį užlieja dėkingumas. Aš kartu su Meškiuku ir Tigriuku grįžtu prie savo namelio ant upės kranto ir suvokiu, kad mano Panama - ne kas kita, kaip mano kasdienis gyvenimas. Tik dabar, tarsi su specialiais akiniais, aš jau matau trimatį vaizdą.
Iliustracijoje piešinukas iš knygos „Panama labai graži“