Visa ta karta išmirė, užaugo kita karta, kuri nepažino Viešpaties, nė matė Jo darbų Izraeliui (Ts 2, 10).
Dvidešimt penkeri metai. Šiandien, minėdami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-erių metų sukaktį, ko gero ne vienas susimąstome, ką šis laikotarpis reiškia žmogaus, žmonių sambūrių ir bendruomenių gyvenime.
Žmogaus gyvenime tai metas, kai visų pirma norisi veikti, o ne apmąstyti nuveiktus darbus, laikas, kai, rodos, jau pakanka ir jėgų, ir išminties... (Tik kodėl būdami vyresni tą visažinystės ir galios pojūtį neretai atsimename su atlaidžia šypsena?) Parašiau jums, jaunuoliai, nes jūs stiprūs, - tvirtina senyvas apaštalas Jonas, - nes jūs nugalėjote piktąjį (1 Jn 2, 14). Dvidešimtpenkmetis - jaunystės, jėgų, vaisingumo ir vilties metas, laikas susigrumti bei nugalėti ir taip kloti patikimą viso gyvenimo statinio pamatą.
O ką šis laikotarpis reiškia tautos ir valstybės gyvenime? Įdomu, kad šią ribą kaip svarbų slenkstį pripažįsta tiek sociologai, tiek politikai. Čia galima prisiminti ir mūsų (tiesa, gerokai „šlubuojančio“) Religinių bendrijų ir bendruomenių įstatymo nuostatą, jog religinė bendruomenė po dvidešimt penkerių metų gali siekti valstybės pripažinimo, nes ji jau, esą, įgijo pamatą visuomenėje... Kodėl? Nes dvidešimt penkeri metai - tai laikotarpis, per kurį gimsta ir užauga viena žmonių karta. Dažnai taip smarkiai besiskirianti nuo ankstesnės, kad abi pusės pajėgia tik burbėti viena ant kitos, kaltindamos „atsilikimu“, „sustabarėjimu“ ar „palaidumu“ ir „maištingumu“. Galbūt taip yra todėl, kad kartas skiria ne tik jų aplinką formuojančios technologijos, bet ir vertybės? Ir tai būdinga ne tik šiems laikams...
Pažvelkime į Mozės laikų Izraelį. Iš Egipto išėjo vergų karta, žmonės, kurie savo kailiu buvo patyrę, ką reiškia priespauda, nelaisvė, negalėjimas laisvai nuspręsti ir pasirinkti savo kelio, negalėjimas būti savimi. Kai žvelgiame į jų kelionę per dykumą, tam tikra prasme regime ir paraleles su mūsų Tėvynės nepriklausomybės kelione. Vedami Dievo ir Jo tarnų - Mozės ir Aarono, patikėję Dievo pažadu, kad nebus palikti ir apleisti, į nežinią (beje, labai entuziastingai) išėjo žmonės, kurių tikslas buvo laisvai aukoti ir tarnauti savo tautos Dievui (Iš 5, 1; 7, 16). Tačiau entuziazmui išblėsus jie visgi turėjo pasirinkti: vergystė be savo žemės, savo tautinės tapatybės, savo Dievo, tačiau čia ir dabar pripildant pilvus česnakais pagardintos sriubos, ar laisvė, už kurią, pasirodo, tenka aukotis ir kęsti nepriteklių. Ir nors jų nuostatos liudija jų gėdai, nors jų klaidingi pasirinkimai ir netikėjimas ilgam sustabdė pažadų išsipildymą, į Egiptą jie visgi negrįžo.
Ir štai senoji karta išmirė, o prie Pažado žemės sienų stovi kovai pasiruošusi nauja, energinga karta... Karta, kuri apie vergystę žino tik iš tėvų lūpų. Nejučiomis kyla klausimas: ar galimybė laisvai garbinti savo Dievą jiems buvo tokia pat vertybė, kaip ir jų tėvams? O gal užimti Pažado žemę juos įkvėpė „pieno ir medaus upės“, milžiniškos vynuogės, noras pagaliau rasti patogius namus ir „žmoniškai“ gyventi?.. Viena vertus, be apgaulės pažvelgę į savo pačių širdis atrandame, jog šie norai - labai žmogiški, suprantami ir nesmerktini, būdingi visiems laikams, visoms tautoms, visoms kartoms... Bėda slypi tik tame, kad (Teisėjų knyga tai patvirtina) su tokiomis nuostatomis įžengus į Pažado žemę izraelitams jau nebe taip rūpėjo, ką joje garbinti: iš vergystės išvedusį vienatinį Viešpatį ar daug įvairių viešpačių ir viešpačiukų. Tai ne priekaištas mano Tėvynei šiandien, o skausmingas priminimas ir malda, kad rinkdamiesi, ką garbinti, išlaikytume atviras akis ir dievobaimingą širdį, o Kryžiaus neiškeistume į PATOGUMĄ...
O ką galima pasakyti apie kartas ir bažnyčią? Didelė dalis mūsų bendruomenės narių tarnauja Viešpačiui panašų laikotarpį, o šeimose auga nauja mūsų vaikų karta. Tiesa, jei vieni jau pilnamečiai ir galbūt auginantys savo vaikus, kiti gal tik žengia į paauglystę, o kai kurie dar visai mažutėliai... Ne tai svarbu... Kartų keitimasis bažnyčioje primena skaudžias istorijos pamokas, kai Dievo paliesta ir supurtyta tauta per ketvirtį amžiaus „išbarsto“ šias malones. Tai, kas vakar atrodė nesustabdoma, tai, kas buvo gyva ir realu, kaip perskirta Raudonoji jūra ar ugnies ir debesies stulpas, tai, ką tėvai matė savo akimis, kuo gyveno, ko bijojo, ko troško, vaikams, bent jau iki laiko, pažįstama tik iš tėvų pasakojimų. Ir tai ne jų, o jų tėvų kelias...
Tad ir kaip tėvai, ir kaip bažnyčios nariai negalime užsikimšti ausų, išgirdę klausimą: „Ar galime ką nors padaryti, kad užtikrintume kartų tęstinumą bažnyčioje? Koks mūsų vaidmuo?“ Istorija atskleidžia įvairiausius būdus ir priemones, kurių krikščionys imdavosi, stengdamiesi savo jėgomis tai pasiekti. Atminkime kad ir tokius kraštutinius dalykus, kaip antai dogminiai teiginiai, jog kūdikių krikštas „neatšaukiamai“ įsodina asmenį į konkrečią denominaciją, arba ištisų bendruomenių atsiskyrimą nuo socialinės technologinės pažangos... Jų rezultatai - iškreipta bažnyčios (kaip eklezijos, surinkimo) samprata, žmonių pastangomis suformuotos struktūros, pasaulietiškumas, drungnas tikėjimas ir... Dievo supurtymas netikėtose vietose ir netikėtose situacijose, primenantis pamatinius principus: vien tikėjimu, vien malone... Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia (Jn 3, 6), - liudija Šventasis Raštas, o šimtmečių pamokos patvirtina, kad jokios žmonių pastangos, politiniai sprendimai ar tradicijos neapsaugos Kristaus Nuotakos keičiantis kartoms. Gimimas krikščionių šeimoje nėra gimimas į Kristų. Krikščioniškas tėvų gyvenimo būdas nesuteikia išganymo vaikams - tai tik kelias prie Viešpaties aukuro, prie kurio dievobaiminga Ona atvedė išmelstąjį Samuelį... Įdomu, kad prie to paties aukuro augo ir Samuelis, ir Elio sūnūs, tačiau tik pirmasis išgirdo Viešpaties balsą ir atsakė į Jo kvietimą, antrieji gi, augdami Dievo tarno šeimoje ir Jo akivaizdoje, Viešpaties nei pažino, nei pripažino...
Dievo dovanojamas dvasinis atgimimas arba gimimas iš aukšto - vienas nuostabiausių dalykų ne tik atskiro tikinčiojo, bet ir visos bažnyčios gyvenime. Kiekvienoje žmonių kartoje Kristaus bažnyčia yra Jo pašauktoji, išrinktoji ir pagimdytoji kaimenė. Viešpats atranda ir šaukia savuosius tiek iš tų, kurie nuo vaikystės, sekdami savo tėvų pavyzdžiu, kaip Samuelis patarnauja prie malonės aukuro, tiek ir iš dvasinių patvorių ir lūšnynų - vietų, kuriose tarpsta nuodėmė, o Dievo vardas niekinamas. Tačiau Šventosios Dvasios pagimdyti dvasiniai vaikai ir jaunuoliai ateina... į dabartinės tikinčiųjų kartos puoselėjamus dvasinius namus. Ką jie ras: Viešpaties baime išpuoštus Karaliaus rūmus, virš kurių plevėsuoja Jo meilės vėliava, ar apleistus griuvėsius, kuriuose mėtosi viena kita pamaldumo, Evangelijos tiesų pažinimo, dievobaimingumo nuolauža? Tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų...