Įžeidžiantis žodis
Žodis „paklusnumas“ mūsų visuomenėje įgavo negatyvią konotaciją. Vyrai ir moterys nenori paklusti, visur protestuojama: studentai negerbia mokytojų, šalies piliečiai niekina valdininkus ir policiją, vaikai neklauso tėvų...
Nenuostabu, kad visuomenė, kuri pabrėžia savojo „aš“ reikšmę, atmetė Dievo planą dėl paklusnumo santuokoje. Dievas niekuomet nesakė, kad bus lengva atsižadėti savęs ir kitų poreikius iškelti aukščiau savųjų, tačiau Jis įsakė taip elgtis, nes tik išsižadėdami savęs mes išgyvensime savirealizaciją (Fil 2, 4-7).
Jis sukūrė mus geriems darbams, kurie gali būti daromi iš pasiaukojančios meilės (Ef 2, 10; 5, 1-2). Egoistinės ambicijos įrašytos į nuodėmių sąrašą (Gal 5), todėl jos griauna meilę bei santykius. Paklusnumas nereiškia pasidavimo viešpatavimui ar prievartai. Biblija aiškiai kalba ir apie piktnaudžiavimą valdžia: Jūs, žmonos, būkite atsidavusios savo vyrams, kaip dera Viešpatyje. O jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs (Kol 3, 18-19). Yra dvi žodžio „paklusnumas“ reikšmės, tačiau nė vienos iš jų mes nepriimame noriai, jei girdime tai pirmą kartą. Pirmoji reikšmė - savanoriškai kito asmens (moters arba vyro) poreikius iškelti aukščiau savųjų (Ef 5, 21). Antroji reikšmė - savanoriškai paklusti valdžiai, pavyzdžiui, Laiško hebrajams 13 skyriaus 17 eilutėje Dievas ragina paklusti valdžiai, bažnyčios vyresniesiems.
Nors paklusnumas tinka ir vyro bei žmonos santykiams, tai priimti dažnai būna itin sudėtinga. Šiuo metu visuomenė „pavaldumą“ vyrui aiškina kaip pačios žemiausios padėties pripažinimą. Tačiau, jei žiūrėsime Dievo akimis, žodžiui „paklusnumas“ Jis suteikia pozityvią reikšmę.
Dievas, ne vyras, sukūrė santuoką, žinodamas, kas kaip geriausiai veiks. Jis poros santykiuose numatė pavaldumo ryšius, kad būtų tvarka, ir Jis tikrai nenori pažeminti moterį. Savo valdžios žmonai vyras neatsikovojo - ji jam duota Dievo. O tai, kad nurodoma paklusti valdžiai, tikrai nereiškia, kad moteris tampa blogesnė ar jos padėtis žemesnė. Ne, tiesiog kiekvienas asmuo prisiima ir elgiasi pagal jam Dievo patikėtą atsakomybę.
Lygybė, bet ne lygiava
Pažvelkime, pavyzdžiui, į futbolo komandą: ten visi žaidėjai lygūs, bet ar tai reiškia, kad mes ištrinsime skirtumus tarp jų vaidmenų, pozicijų ir leisime visiems būti vartininkais? O gal leisime visiems žaisti taip, kaip jie nori? Tai nepadidins galimybių laimėti. Ne, darbas komandoje šiuo atveju ypatingai svarbus, ir komanda pasieks tikslų tik tuomet, jeigu visi atliks jiems numatytus vaidmenis. „Egalitarizmas“ (utopinė teorija, skelbianti visuotinę lygybę - lygiava) sugriautų bet kokią viltį nugalėti.
Egzistuoja keletas svarbių vyrų ir moterų skirtumų (jų fizinės ypatybės, jėga, balsas, duotybė gimdyti vaikus, emocionalumas), tačiau lyčių skirtumas atsispindi ir vaidmenyse, kuriuos atlieka vyras ir žmona. Turime pripažinti ne tik pagrindinius skirtumus, bet ir skirtingus vaidmenis. Dievas sumanė, kad mes papildytume vienas kitą, ypač santuokoje. Tad svarbu suvokti, kad pagal šį sumanymą moteris ir vyras yra vienas nuo kito priklausomi.
Dievas moko, kad vyras - tai dvasinis šeimos vadovas (Pr 3, 16). Laiške efeziečiams skaitome: „Taip ir žmonos visame kame teklauso savo vyrų“ (Ef 5, 24-33). Tačiau ir vyrams nurodoma rūpintis, netingėti ir gerbti savo žmonas. Tame pačiame Laiške efeziečiams Dievas kviečia: „Jūs vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save“ (Ef 5, 25). Kažin ar atsirastų daug moterų, kurios atsisakytų paklusti jautriam, besiaukojančiam, neegoistiškam sutuoktiniui.
Skirtingi vaidmenys visiškai nereiškia žemesnės ar aukštesnės padėties. Žinoma, tam tikra prasme mes visi esame lygūs (prieš Dievą), tačiau lygybė prieš Dievą nereiškia, kad visi turime atlikti vienodus vaidmenis. Dievas mus sukūrė skirtingus ir numatė skirtingus vaidmenis, skirtingus darbus, kuriuos turime atlikti. Vaikai ir tėvai lygūs prieš Dievą, tačiau kas ginčysis, jog trimečio ištarti žodžiai tikrai neatspindi trisdešimtmečio tėvo minčių. Šiuo atveju lyderiai yra tėvai.
Taigi Biblija moko, kad vyras ir moteris lygūs (Gal 3, 28), bet tai nepanaikina skirtingų vyrų ir moterų vaidmenų.
„Moterų nekentėjas“ Paulius
Egzistuoja nuomonė, paremta keliomis Pauliaus laiškų ištraukomis, kad Paulius buvo nusistatęs prieš moteris. Tačiau, išnagrinėjus Raštus matome, kad savo laiškuose skirtingoms bažnyčioms jis dėkoja ir gėrisi moterimis:
• Laiško romiečiams 16 sk. pastebimi šilti jausmai moterims - draugėms ir bendražygėms;
• Pirmame laiške korintiečiams Paulius sako, kad apaštalai turi teisę vesti (1 Kor 9, 5), o kiek toliau leidžia moterims melstis bažnyčioje (1 Kor 11, 4);
• Laiške galatams pabrėžiama visų tikinčiųjų lygybė (Gal 3, 28);
• kreipdamasis į filipiečius, Paulius kviečia vyrus palaikyti moterų vadovavimą bažnyčioje (Fil 4, 3);
• rašydamas kolosiečiams, Paulius kviečia vyrus mylėti žmonas ir nesielgti su jomis šiurkščiai (Kol 3, 19);
• tesalonikiečius Paulius kviečia gerbti visus, kas uoliai darbuojasi - ne tik vyrus (1 Tes 5, 12).
• kreipdamasis į Efeze ir Kretoje gyvenančius krikščionių vadovus, Paulius visiškai palaiko moterų tarnystę. Iš moterų tikimasi tokio paties atsidavimo, kaip ir iš vyrų (Tit 2, 3-5), tačiau ragina su moterimis elgtis jautriai bei pagarbiai (1 Tim 5, 2).
Parengė A. U. pagal Douglas Jacobs Pete Gampel straipsnio ištraukas.
Šaltinis: http://icocnews.ru/