Pirma, „vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas“ (eil. 23). Paskutinieji žodžiai kai ką atskleidžia. Kristus yra Bažnyčios galva ta prasme, kad Jis yra jos gelbėtojas. Pakeičiant metaforą, galima pasakyti, kad jis mylėjo Bažnyčią kaip savo nuotaką ir „atidavė už ją save, kad ją pašventintų… kad padarytų sau… neturinčią jokios dėmės nei raukšlės“ (25-27). Taigi pati Jo vadovavimo Bažnyčiai esmė yra pasiaukojanti Jo meilė jai.
Antra, „vyrai privalo mylėti savo žmonas tartum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią“ (28-29). Senovės pasaulis nemąstė apie galvos santykį su kūnu šiuolaikiniais neurologiniais terminais, nes nežinojo apie centrinę nervų sistemą. Jiems veikiau atrodė, jog galva išlaiko ir maitina kūną. Taigi Paulius ir kitur rašė apie Kristų kaip apie Bažnyčios galvą, kuri išlaiko sujungtą visą kūną ir kurios dėka jis „auga“ (Ef 4,16; Kol 2,19).
Taigi vyro vadovavimas žmonai kyla daugiau iš rūpinimosi negu iš kontroliavimo, daugiau iš atsakomybės negu iš valdžios. Būdamas jos „galva“, jis aukojasi dėl jos iš meilės, kaip Kristus aukojosi dėl savo kūno, Bažnyčios. Jis prižiūri ją, kaip mes prižiūrime savo kūnus. Jo rūpinimasis ne varžo ją, o išlaisvina. Kaip Kristus atidavė save už savo nuotaką, kad pristatytų ją sau be dėmės ir be raukšlės, taip vyras aukojasi už savąją, kad sukurtų sąlygas, kuriose ji galėtų augti į savo moteriškumo pilnatvę.
Bet kas yra tas „moteriškumas“, kuriam reikalingos sąlygos, kad jis išsiskleistų? Ar gali „vyriškumas“ ir „moteriškumas“ būti apibūdinti kaip tam tikri pastovūs skirtumai?
Rizikuodamas kai ką įžeisti, manau, jog mums būtina pripažinti apaštalo Petro apibūdinimą, kad moteris priklauso „silpnesnei lyčiai“ (1 Pt 3,7). Be abejo, žinome, kad moterys gali būti labai stiprios. Kai kuriose kultūrose jos atlieka visus sunkius rankų darbus. Jos parodo stulbinančią fizinę ištvermę. Graikų mitologija mini amazones, moteris karžyges. Tačiau netgi tokia karšta feministė kaip Janet Richards jautė pareigą pripažinti, kad „tikriausiai moterys tam tikra prasme linkusios būti silpnesnės už vyrus“ (p. 192). O Margaret Mead rašo: „Kiekvienoje visuomenėje vyrai vis dar yra daug didesni ir stipresni už moteris“. Kadangi mes absorbavę (žinoma, nesąmoningai) kažką iš Nyčės filosofijos apie jėgą, priežastis, dėl kurios, kalbėdami apie tokį „silpnumą“, jaučiamės šiek tiek sutrikę, dvidešimto amžiaus vakariečių paprastai nežavi. Štai dėl ko mes linkę mėgti Nyčę ir neapkęsti silpnumo, nors Petras moko, kad šį silpnumą reikėtų gerbti. Maža to, pripažinimas, kad moteris „silpnesnė“, nėra nesuderinamas su kitu Petro teiginiu toje pačioje eilutėje, kad ji ir jos vyras yra lygūs „gyvenimo malonės“ bendrapaveldėtojai.
Į sąvoką „silpnumas“ turbūt turėtume įtraukti tokius būdingus moteriškus bruožus kaip švelnumas, meilumas, jautrumas, kantrybė ir pasiaukojimas. Tai gležni augalai, kuriuos lengva sumindžioti, kurie nepalankiu klimatu džiūsta ir žūva. Nemanau, kad pažeminčiau moteris, sakydamas, jog vyro vadovavimas yra Dievo duota priemonė jų moteriškumui pagerbti, apsaugoti ir padėti jam pražysti.
Žinoma, vyrai taip pat yra silpni ir jiems reikia globos. Šventajame Rašte silpnumas sveikinamas kaip žmogiška arena, kurioje geriausiai gali pasireikšti Kristaus galybė (2 Kor 4,7; 12,9-10). Taigi abi lytys yra silpnos, trapios, pažeidžiamos ir todėl priklauso viena nuo kitos. Moterims reikia vyrų, o vyrams - moterų. Iš tiesų, kaip pasakė Dievas, „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2,18). Be moters - nebūtinai žmonos, bet kompanionės ir padėjėjos, - vyras yra tik patetiška žmogaus apologija. Taigi mes reikalingi vieni kitiems. Tačiau, kadangi vyrai ir moterys yra skirtingi, to poreikio pobūdis taip pat skiriasi. Mano manymu, krikščionys turėtų labiau pasigilinti į tų skirtumų sudėtingumą, kad galėtume geriau vienas kitą suprasti ir vienas kitam tarnauti. O kol kas vadovavimas, arba „buvimas galva“ yra biblinis terminas, nusakantis pagrindinį būdą, kaip moterims reikia vyrų ir kaip vyrai gali tarnauti moterims. Jis turi ne slėgti, o palaikyti juos ir garantuoti jų buvimą - bei tapimą - tikraisiais savimi.
Feministė iš visos širdies šaukiasi „laisvės“. Jai atrodo, kad vyrų dominavimas trukdo atrasti savąjį „aš“. Pavyzdžiui, Paulo Jewetto sekėjos biblinės medžiagos traktavimo atžvilgiu Letha Scanzoni ir Nancy Hardesty savo knygos „Viskas, kuo mes turime būti“ (All We’re Meant To Be) pradžioje rašo: „Išlaisvinta krikščionė moteris… gali pažinti save, būti savimi ir formuoti save taip, kaip nori, kūrybingai panaudodama visą savo intelektą ir talentus“. O pabaigoje teigia: „Kokie pagrindiniai moterų išsivadavimo judėjimo klausimai? Ar moterys nori tapti vyrais? Ne, mes paprasčiausiai norime būti visaverčiai žmonės… Mes tik norime būti asmenybės, kurios gali laisvai duoti pasauliui visus savo individualius talentus, protą ir sugebėjimus“[8]. Ryžtingas moterų troškimas pažinti, ugdyti save, būti savimi ir panaudoti savo sugebėjimus tarnaujant pasauliui taip akivaizdžiai yra Dievo valia joms, kad ją neigti ar pažeisti reikštų didžiulę priespaudą. Atrasti save, savo identitetą ir pašaukimą yra pagrindinė moters teisė bei atsakomybė. Esminis klausimas - kokiems santykiams su vyrais esant, moterys atras save ir bus savimi? Tai, žinoma, nebus pavaldumas, kuris implikuoja žemesnę padėtį, palyginti su vyrais, ir žeidžia savo vertės pajautimą. Letha Scanzoni ir Nancy Hardesty reikalauja „visiškai lygios partnerystės“. „Lygybė“ ir „partnerystė“ tarp lyčių - tvirtos biblinės koncepcijos. Bet taip nėra, jeigu jomis neigiamas vyriškas vadovavimas, kurio esmė - apsauga bei rūpinimasis. Būtent iškreipta vadovavimo kaip dominavimo samprata įtikino moteris, kad esant tokioms sąlygoms, jos negali atrasti savęs. Tik biblinė vadovavimo idėja, kuri dėl nesavanaudiškos meilės gali būti pavadinta „artima Kristui“, gali jas įtikinti, kad toks vadovavimas ne sugriaus, o išlaisvins jų tikrąjį identitetą.
Ar ši tiesa tinka tik ištekėjusioms moterims, kuriomis rūpinasi jų galva, jų vyras? O kaip su netekėjusiomis? Į šį klausimą Šventasis Raštas tiesiogiai neatsako galbūt todėl, kad tomis dienomis netekėjusiomis rūpindavosi jų tėvas, taip kaip ištekėjusiomis - jų vyras. Deja, šiandien, bent jau Vakaruose, netekėjusios moterys paprastai palieka tėvus ir gyvena atskirai. Nematau priežasties tam prieštarauti. Bet, manau, būtų nenatūralu tokioms moterims izoliuotis ir nuo vyrų, kaip ir nevedusiems vyrams atsiskirti nuo moterų. Mat kaip jau matėme, vyrams ir moterims reikia vieniems kitų. Moteriškumo atsiskleidimą labai paskatintų, jeigu kokioje nors aplinkoje - tarp giminių ir draugų, darbe ar (jeigu ji krikščionė) Bažnyčioje - moteris galėtų jausti palaikančią vyro ar vyrų globą. Jeigu „negera vyrui būti vienam“ be moters draugijos, negera būti vienai ir moteriai be atsakingo vyro vadovavimo.
Tarnavimas
Tai, kad moterys yra pašauktos Dievo tarnauti, atrodo, nereikia įrodinėti. Mat „tarnavimas“ yra „paslaugų“ (diakonia) teikimas, ir kiekvienas krikščionis, vyras ir moteris, jaunas ir senas, yra pašauktas sekti pėdomis to, kuris pasakė, jog jis atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti (plg. Mk 10,45). Vienintelis klausimas - kokią formą turėtų įgyti moterų tarnavimas, ar jam turėtų būti nustatytos kokios nors ribos, ir ypač ar moterys galėtų būti įšventinamos.
Romos katalikų ir Rytų stačiatikių bažnyčios neturi moterų dvasininkų - jos tvirtai nusistačiusios prieš šią tendenciją. Moterys tarnauja daugelyje liuteronų bažnyčių, pavyzdžiui, Skandinavijoje, nors karšti nesutarimai šiuo klausimu tęsiasi. Prancūzų reformatų bažnyčia moterų dvasinę tarnystę įteisino 1965 m., o Škotijos bažnyčia - 1966 m. Tarp britų laisvųjų bažnyčių moterų dvasinę tarnystę kongregacionalistai įteisino nuo 1917 m., o metodistai ir baptistai - ne taip seniai. Anglikonų bažnyčioje į šį klausimą žiūrima nevienodai. 1944 m. Honkongo vyskupas R. O. Hallas pirmasis įšventino moterį į presbiteres. 1968 m. anglikonų vyskupų Lambeto konferencija paskelbė, kad teologiniai argumentai, pateikti už ir prieš moterų įšventinimą, yra negalutiniai. Tačiau 1975 m. Anglijos generalinio sinodo metu bažnyčia išsakė požiūrį, kad „moterų įšventinimui į kunigystę fundamentalių kliūčių nėra“. Vis dėlto Anglijos bažnyčioje į kuniges dar nebuvo įšventinta nė viena moteris, nors daugelis buvo įšventintos į diakones. 1978 m. Lambeto konferencijoje vyskupai pripažino, jog kai kurios anglikonų provincijos jau turi moterų dvasininkiją, ir susitarė gerbti vieni kitų drausmę šiuo klausimu. Vis dėlto išlieka ryškus pasidalijimas, iš dalies teologinis, iš dalies ekumeninis, - tai žala, kurią moterų įšventinimas padarys anglikonų santykiams su Romos katalikų ir stačiatikių bažnyčiomis. Dėl šio klausimo didelė grupė atskilo nuo JAV anglikonų bažnyčios, ir jeigu moterys bus įšventintos į kuniges, toks pat skilimas gresia Anglijos bažnyčiai. Tačiau kitose srityse, kaip diakonystė arba misijos, moterys savo pasiaukojimu pasiekė ryškų rekordą.
Kai kurie krikščionys, trokštantys mąstyti ir elgtis pagal Bibliją, bematant pareikš, kad moterų įšventinimas nepriimtinas. Jų nuomonę lemia ne tik tai, kad visi Naujojo Testamento laikų apaštalai ir kunigai buvo vyrai, bet ir specifiniai nurodymai moterims tylėti susirinkimuose, nemokyti ir nevadovauti vyrui (plg. 1 Kor 14,34; 1 Tim 2,12).
Tačiau tai tik viena argumento pusė. Kita vertus, galima pateikti tvirtą prima facie biblinį atvejį apie aktyvų moterų vadovavimą bažnyčioje, įskaitant ir žodžio tarnystę. Senajame Testamente buvo ne tik pranašai, bet ir pranašės, pašaukti Dievo skelbti jo žodį, pavyzdžiui, karaliaus Jozijo laikais - tokios moterys kaip Holda. Dar anksčiau už ją pranaše buvo pavadinta Mozės sesuo Mirjama; o Debora buvo dar daugiau - ji daug metų „teisė“ Izraelį, sprendė jų ginčus ir tiesiog vedė juos į kovą su kanaaniečiais. Naujajame Testamente, nors tarp Jėzaus apaštalų iš tikrųjų nebuvo moterų, po prisikėlimo pirmiausia jis apsireiškė būtent moterims ir būtent joms patikėjo gerąją naujieną apie savo pergalę (Jn 20,10 ir t.; Mt 28,8 ir t.). Be to, ir Apaštalų darbuose, ir laiškuose yra daug užuominų apie moteris kalbėtojas ir moteris darbuotojas. Visos keturios netekėjusios Pilypo evangelisto dukterys turėjo pranašavimo dovaną, o Paulius kreipiasi į moteris, kurios meldėsi ir pranašavo Korinto bažnyčioje. Atrodo, jis keletą kartų buvo susitikęs su Akvilu ir Priscile („mano bendradarbiais Kristuje“, kaip jis juos vadino), ir Priscilė jų santuokinėje partnerystėje akivaizdžiai buvo aktyvi dėl Kristaus, nes du kartus jos vardas minimas pirmiau negu jos vyro ir jie abu kvietėsi Apolą į savo namus bei „nuodugniau išaiškino jam Dievo kelią“ (Apd 21,9; 1 Kor 11,5; Apd 2,17; 18,26). Moterys, atrodo, padėdavo Pauliui jo žygiuose, kaip ir Jėzui. Pauliaus laiškuose minimų moterų skaičius įspūdingas. Evodiją ir Sintichę Filipuose jis vadina „bendradarbėmis“ (tas pats žodis, kurį jis taikė tokiems vyrams kaip Timotiejus ir Titas), kurios „patenkintos“ šalia jo „evangelijos atžvilgiu“. O Laiške romiečiams, sk. 16 jis su pagarba kalba apie aštuonias moteris. Pradeda, pavesdamas „mūsų sesę Febę, kuri yra Kenchrėjos bažnyčios diakonė“, padėjusi „daug kam“ ir pačiam Pauliui, po to jis sveikina (be kitų) Mariją, Trifeną bei Persidę, kurios visos, pasak jo, „daug“ arba „labai daug“ darbavosi, tarnaudamos Viešpačiui (Fil 4,2 ir t.; Rom 16,1 ir t.). 7 eilutėje jis sveikina Androniką ir Juniją, kurie yra „didžiai gerbiami apaštalų draugėje“. Atrodo, aišku (taip spėjo visi ankstyvieji bažnyčios Tėvai), kad Junija buvo moteris. Bet ar ji buvo apaštalė? Ji galėjo būti viena iš „Bažnyčių pasiuntinių“ (2 Kor 8,23), tai yra tam tikra misionierė, bet kadangi kitais atžvilgiais ji visiškai nežinoma, labai abejotina, ar ji priklausė tai mažai išrinktųjų grupei, „Kristaus apaštalams“. Paulius galėjo turėti omeny, kad ji buvo gerai žinoma tarp apaštalų (tai yra apaštalams).
Visi šio Biblijos skyriaus pavyzdžiai, tiesa, susiję su tokiais moterų tarnavimais, kurie buvo veikiau charizminiai negu instituciniai (pavyzdžiui, jos buvo skirtos tiesiogiai Dievo, kaip pranašės, o ne Bažnyčios, kaip kunigės), veikiau neformalūs ir asmeniški (pavyzdžiui, Priscilė mokė Apolą savo namuose) negu oficialūs ir vieši (kaip mokymas per sekmadienio pamaldas). Vis dėlto, jeigu Dievas nematė kliūčių pašaukti moteris į žodžio tarnystę, Bažnyčiai lieka įrodyti, kodėl ji neturėtų skirti moterims panašių pareigų.
Yra dar vienas argumentas moterų tarnystės (įskaitant vadovavimą ir mokymą) naudai, kuris tačiau labiau apibendrintas už tas specifines pastabas. Būtent Sekminių dieną, kaip ir pranašauta, Dievas išliejo savąją Dvasią ant visų žmonių, įskaitant „sūnus ir dukteris“ bei jo „tarnus ir tarnaites“. Jeigu Dvasios dovana buvo suteikta visiems abiejų lyčių tikintiesiems, tą patį galima pasakyti ir apie tarnavimo dovanas. Nėra jokių įrodymų ar net užuominos, kad charismata apsiribojo tik vyrais, nors su apaštalyste, atrodo, buvo būtent taip. Priešingai, Dvasios dovanos buvo padalytos visiems bendram labui, kad taptų įmanoma tai, kas dažnai vadinama „visuotine tarnyste Kristaus kūne“ (Apd 2,17 ir t.; 1 Kor 12,4 ir t.). Taigi turime padaryti išvadą, kad Kristus ne tik suteikia moterims charismata (įskaitant mokymo dovanas), bet ir kviečia panaudoti tas dovanas tarnaujant jam bei kitiems, ugdant jo kūną.
Visa tai aišku. Bet dabar grįšime prie dvigubo įsakymo moterims tylėti viešame susirinkime. Kaip reikėtų traktuoti šias Rašto vietas? 1 Kor 14 Paulius kalba apie bažnyčios ugdymą (eil. 3-5 ir 26) bei „padoriai ir tvarkingai“ vedamas pamaldas (40). Tad galbūt šis įsakymas tylėti daugiau skirtas plepioms moterims, o ne visoms. Jis tikrai nebuvo visuotinis, nes Paulius kalba, kad kai kurios moterys viešai meldžiasi ir pranašauja (1 Kor 11,5). Kaip kalbėtojai kalbomis turi bendruomenėje tylėti, jeigu nėra aiškintojo (14,28), ir pranašas turi liautis kalbėjęs, jeigu apreiškimą gauna kažkas kitas (30), taip pernelyg plepios moterys turi Bažnyčiose tylėti ir, jeigu joms kyla klausimų, užduoti juos vyrams namuose (34). Mat (ir tai yra principas, kuris, atrodo, valdo visą viešą elgesį bažnyčioje) „Dievas yra ne sumaišties, bet santarvės Dievas“. Vargu ar tai draudimas kalbėti bažnyčioje visoms moterims, nes anksčiau Paulius ne tik kalbėjo apie pranašes, bet čia leidžia kiekvienam prisidėti, nes „kiekvienas turi giedojimo dovaną, ar pamokymą, ar apreiškimą, ar kalbą, ar aiškinimą“, neapsiribodamas vien vyrais.
Kaip dėl 1 Timotiejui 2,11-15? Pastangos apriboti šias eilutes iki tam tikrų eretiškų feministinių judėjimų nebuvo plačiai priimtos. Apaštalas duoda nurodymus apie viešąsias pamaldas bei jose pageidautinus vyrų (eil. 8) ir moterų (9) vaidmenis. Jo nurodymas skamba gana įprastai: „Moteris tesimoko tyliai, su tikru klusnumu. Aš neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui; ji tesilaiko tyliai“. Šiuose dviejuose sakiniuose (ir 1 Kor 14,34) mane stulbina tai, kas dar nebuvo pakankamai apsvarstyta komentatorių, - Paulius išsako dvi antitezes: pirmoji tarp „mokytis tyliai“ arba „laikytis tyliai“ ir „mokyti“, o antroji tarp „visiško pavaldumo“ ir „autoriteto“. Pastaroji yra esminis dalykas, patvirtinantis nuolatinį Pauliaus mokymą apie moters paklusnumą vyro vadovavimui ir tvirtai įsišaknijęs biblinėje sukūrimo doktrinoje („Juk pirmas buvo sutvertas Adomas, o paskui - Ieva“). Tačiau kitas nurodymas (reikalavimas tylėti ir draudimas mokyti), nepaisant prieštaringos užuominos į tą faktą, kad „apgautas“ buvo ne Adomas, o Ieva, atrodo, yra autoriteto-pavaldumo sindromo išraiška, o ne jo papildymas. Neatrodo, kad mūsų skiriamuosiuose seksualiniuose bruožuose būtų kažkas, dėl ko moterims mokyti vyrus būtų visuotinai nepriimtina. Taigi ar gali būti (klausiu aš savęs), kad nors reikalavimas paklusti yra universalus, nes pagrįstas sukūrimu, reikalavimas tylėti, kaip ir 1 Kor 11 reikalavimas prisidengti galvą, buvo priimtinas tik pirmo šimtmečio kultūroje? Ir ar iš to išeina, kad įsakymas moterims tylėti nebuvo absoliutus draudimas joms mokyti vyrus, bet veikiau draudimas moterims mokyti tik tuo atveju, kai tuo bandoma sukeisti seksualinius vaidmenis ar net valdyti vyrus?
Nedrąsus atsakymas į du mano paties iškeltus klausimus yra teigiamas. Manau, jog yra situacijų, kuriose moterims mokyti, ir mokyti vyrus, visiškai tinka - kai tai darydamos, jos neuzurpuoja netinkamos valdžios vyrų atžvilgiu. Kad taip būtų, turi būti įvykdytos trys sąlygos, susijusios su jų mokymo turiniu, kontekstu ir stiliumi.
Pirma, turinys. Jėzus pasirinko, paskyrė ir įkvėpė savo apaštalus kaip neklystančius bažnyčios mokytojus. Ir visi jie buvo vyrai - galbūt dėl to, kad mokymo pagrindus jie turėjo dėti su didele valdžia. Tačiau ši situacija šiandien visiškai pasikeitė. Šventojo Rašto kanonas jau seniai užbaigtas, ir nebėra gyvų Kristaus apaštalų, kurie prilygtų Dvylikai ar Pauliui. Dabar pirmoji krikščioniškų mokytojų funkcija yra saugoti apaštalų doktrinos indėlį Naujajame Testamente ir aiškinti jį. Taigi jie patys nepretenduoja į valdžią, o nusilenkia Šventojo Rašto mokymui ir valdžiai. Esant tokiai situacijai, tarp jų neabejotinai gali būti ir moterų. Maža to, jeigu užuomina apie tai, kad Ieva buvo apgauta (1 Tim 2,14), buvo ketinta pasakyti, jog moterys pasiduoda apgaudinėjamos, jų ryžtas mokyti tik pagal Bibliją turėtų būti tinkama apsauga nuo to.
Antra, yra mokymo kontekstas, ir tai turėtų būti komandinis tarnavimas vietinėje bažnyčioje. Tiesiogiai ar ne, Paulius visose bažnyčiose paskyrė vyresniuosius (po kelis) (Apd 14,23; 20,17; Fil 1,1; Tit 1,5). Mūsų dienomis daugelis vietinių bažnyčių atgailauja dėl nebiblinio vieno žmogaus tarnavimo ir grįžta prie sveikos Naujojo Testamento tvarkos, kai tarnauja keli ganytojai. Komandos nariai gali bendriau naudoti savo dovanas, ir tarp jų neabejotinai turėtų būti moteris ar moterų. Bet, laikydamasis biblinio mokymo apie vyro vadovavimą, vis dėlto manau, kad tokiai grupei turėtų vadovauti vyras. „Kultūrinio perdavimo“ praktika nekintančią dieviško apreiškimo esmę siekia aprengti naujais, kultūrą atitinkančiais rūbais. Pirmajame šimtmetyje vyrų vadovavimas buvo reiškiamas reikalavimu, kad moterys apsigobtų galvą ir nemokytų vyrų; ar nebūtų galima jo parodyti šiandien taip, kad tai atitiktų ir Šventąjį Raštą, ir dvidešimtą amžių, kad moterys dalyvautų komandiniame tarnavime, kuriam vadovauja vyrai? Komandos sąvoka turėtų išspręsti ir bažnytinės drausmės problemą. Teisingai pasakyta, kad į drausmę įeina valdžia, ir todėl moteris čia neturėtų būti įtraukta. Tačiau neturėtų vadovauti ir vienas vyras. Idealiausia, kai drausminimas (ypač jo radikaliausia forma - ekskomunikacija) vykdomas visų vietinės bažnyčios narių ir kai galutinį sprendimą priima lyderių ar vyresniųjų grupė (Mt 18,17; 1 Kor 5,4 ir t.; Hbr 13,17).
Trečioji moterų mokymo priėmimo sąlyga susijusi su jo stiliumi. Krikščionys mokytojai - nesvarbu, vyrai ar moterys, - niekada neturi būti pagyrūnai. Krikščionių mokytojų nuolankumas turi atsispindėti ir jų paklusnume Šventojo Rašto autoritetui, ir jų asmeniškame kuklume. Jėzus perspėjo savo apaštalus, kad nemėgdžiotų nei tuščio fariziejų autoritarizmo, nei valdžios ištroškusių pasaulietinių valdovų puikybės (Mt 23,1 ir t.; Mk 10,42 ir t.). O apaštalas Petras, pajutęs pagundą didžiuotis, su kuria susiduria visi krikščionys vadovai, ragino savo bendradarbius vyresniuosius apsisiausti nuolankumo rūbu, neviešpatauti tiems, kurie patikėti jų ganytojiškai globai, o verčiau būti Kristaus kaimenei pavyzdžiu (1 Pt 5,1 ir t.). Šis nurodymas vyrams bus dar aiškesnis pavyzdys moterims, kurios susiderino su savo seksualiniu identitetu ir nebando būti ar elgtis kaip vyrai.
Taigi atrodo, jog laikantis Biblijos, moterims leistina mokyti vyrus, jeigu to mokymo turinys yra biblinis, jo kontekstas - komanda, o stilius - nuolankus. Tokioje situacijoje moterys pademonstruotų savo sugebėjimus, nepretenduodamos į ne joms skirtą atsakingą vadovavimą. Tad ar tai reiškia, kad moterys gali ir turėtų būti įšventinamos? Man sunku tiesiai atsakyti į šį klausimą dėl susidariusios painiavos ta tema. Kas yra įšventinimas? Ir į kokį tarnavimą jis atveria kelią? Katalikiškų įsitikinimų krikščionys linkę tvirtinti, kad kunigystė iš esmės yra vyriškas tarnavimas, nes kunigas reprezentuoja Kristų, ir todėl moteris negali būti kunigė. Bet kadangi ganytojiško tarnavimo aš nelaikau „kunigišku“ katalikiška prasme, tai ne mano problema. Reformatų pažiūrų krikščionys linkę žiūrėti į kunigystę kaip į stabilų tarnavimą, į kurį būtinai įeina ir autoritetingas mokymas, ir disciplinos įgyvendinimas, - todėl moterims jis esą neprieinamas. Bet aš abejoju, ar Naujasis Testamentas pateikia mums griežtą tarnavimo šabloną, pagal kurį visi pastoriai yra reformatų pavyzdžio „mokantys vyresnieji“.
Jeigu manytume, kad Naujajame Testamente numatytas vadovavimas yra ne kunigiškas katalikiška prasme, o ganytojiškas; jeigu laikytume, kad jis nebūtinai yra presbiteriškas reformatoriška valdžios ir drausmės prasme, o laisvas, kuklus ir įvairus, siūlantis įvairias tarnavimo rūšis bei laipsnius; ir jei laikytume, kad į įšventinimą įeina viešas Dievo suteiktų sugebėjimų pripažinimas kartu su viešu jų panaudojimu grupėje, - ar taip suprantamas tarnavimas bei įšventinimas būtų uždraustas moterims? Nematau priežasties, kodėl taip galėtų būti. Tai tiesa, kad vietinių Bažnyčių pastoriai paskelbti „virš“ savo bendruomenių Viešpatyje ir kad bendruomenėms liepta klausyti savo vadovų ir būti jiems atsidavusiomis (plg. 1 Tes 5,12; Hbr 13,17). Jeigu visi įšventinti krikščionys tarnautojai neišvengiamai turi šį valdžios ir teisės drausminti elementą, tada, manau, mes tikrai turėtume padaryti išvadą, kad tai tik vyrams. Bet jeigu (kaip aš manau) ganytojiškos globos esmė yra meilė, o jos stilius - kuklumas, tada nebus pažeistas joks biblinis principas, jeigu į tai bus įtrauktos moterys. Tikiuosi, jog aišku, kad fundamentalus klausimas Bažnyčiai nėra nei kunigystė, nei įšventinimas, o tam tikras valdžios laipsnis, kuris būtinai paveldimas kunigystėje. Praktinė problema, bent jau žiūrint iš anglikonų perspektyvos, yra, ar moterys gali būti įšventintos į kunigystę ir ar jų tarnavimas po to turi apsiriboti leidimu dalyvauti ganytojiškoje komandoje. Aš asmeniškai tikėjausi tokio sprendimo, bet mus užvaldė įvykiai.
Aš vis dar nemanau, jog būtų tinkama moteriai tapti anglikonų bažnyčios vikare ar vyskupe. Tas faktas, kad, kaip jau rašiau, anglikonų bendruomenėje dabar yra vyskupės, manęs neprivertė pakeisti nuomonės. Ir ne dėl to, kad neigčiau, jog kai kurios moterys turi tokiam vadovavimui sugebėjimų ar kai kuriems vyrams jų trūksta. Ne visos moterys yra „silpnos“ ir ne visi vyrai „stiprūs“. Neturiu omeny nė to, kad moteriai tapti vikare ar vyskupe, net ministre pirmininke ar karaliene, jau nekalbant apie tapimą kunige ar pastore, yra kažkas blogo ar neįmanomo. Aš susirūpinęs ne šiais negatyviais dalykais, o kai kuo pozityviu. Laikausi Šventojo Rašto universalios bei amžinos tiesos, kad vyro vadovavimo principas yra apreikštas ir egzistuoja nuo sukūrimo; kad jis turi būti viešai ir matomai rodomas; ir kad komandinis vyrų vadovavimas (ypač vietinėje Bažnyčioje bei vyskupijoje) yra atitinkamas kultūrinis simbolis, reprezentuojantis tai dvidešimtame amžiuje, kaip moters vualis bei tylėjimas - pirmame.
Vis dėlto mums turi rūpėti ne tik simboliai, bet ir už jų slypinti tikrovė. Kaip krikščionys, kovodami su dominuojančiu pasaulietiškumu, turime bažnyčioje, visuomenėje ir namuose liudyti du biblinius principus apie seksualinę lygybę ir vyro vadovavimą, netgi toliau ginčydamiesi, kaip geriausia ir tinkamiausia tai įgyvendinti.
Baigsiu keliais paprastais dalykais. Jeigu Dievas apdovanoja moteris dvasinėmis dovanomis (o tai jis daro) ir šaukia jas panaudoti tas dovanas bendram labui (tai jis taip pat daro), Bažnyčia turi pripažinti Dievo dovanas ir pašaukimą, sukurti atitinkamas sritis, kuriose moterys galėtų tarnauti, jas įšventinti (tai yra suteikti joms teisę ir galią) į joms Dievo duotą tarnystę, bent jau komandinėse situacijose. Mūsų krikščioniškos sukūrimo ir atpirkimo doktrinos moko, kad Dievas nori, jog jo apdovanoti žmonės būtų patenkinti, o ne suerzinti, ir kad jų tarnavimas praturtintų bažnyčią.
Vertė Jolanta Korolkovaitė
www.prizme.lt