Turiu prisipažinti: aš nemėgstu krikščioniškų knygų, seminarų, mokymų, grupelių, Biblijos studijų ar bet ko kito, kas yra skirta „moterims“. Ir tai nėra šiaip aikštijimasis, kad man nepatinka kaspinėliai, gėlytės, rožinė spalva, blizgučiai ar kitokie „moteriški“ dalykėliai.Netgi ir ne todėl, kad niekaip nesiseka suprasti dekupažo, lėlių gaminimo, karoliukų vėrimo ar vėlimo žavesio. Ir mažai ką bendro turi su tuo, kad pokalbiai apie dailiajai lyčiai aktualius reikalus (suprask: virtuvę, vaikus, vidinį pasaulį, būsimo, esamo ar buvusio sutuoktinio ydas ir privalumus, kremus, visų kūno dalių stangrinimą ir panašiai) mano dėmesį gali išlaikyti daugiausiai penkiolika minučių.
Visi šitie dalykai man greičiau yra simptomai, nurodantys į labai rimtą „ligą“, kuria aš „sergu:“ aš netelpu į krikščionės moters paveikslo rėmus, bent jau tokius, su kuriais man yra tekę susidurti įvairiais gyvenimo etapais skirtingose bažnyčiose. Kad ir kaip stengčiausi, visos mano pastangos nueina perniek, kai kokiame nors pačių kilniausių ir gražiausių tikslų vedamame moterų ratelyje eilinį kartą iš mano burnos išsprūsta beviltiškas atodūsis kam nors paminėjus rankdarbius ar išliejus savo turtingą vidinį pasaulį.
Be abejo, visa šitai rašau su humoru, kuris, deja, nei truputėlio nepalengvina tų moterų, kurios netelpa į tradicinius biblinio ar kokio nors kitokio moteriškumo parametrus, naštos. Tačiau aš tikiu, kad ši našta nėra tas svoris, kuris slegia „kitokių moterų“ pečius, nes to nori Dievas. Mano giliu įsitikinimu, jeigu mes atidžiai įsiklausytume į Šventojo Rašto liudijimą, pamatytume, kad Dievo istorijoje savo vietą randa ir „tokios,“ ir „kitokios“ Jo dukterys ir kad kiekvienos iš jų savitumas yra jam brangus.
Dėl priežasčių, kurioms aptarti reikėtų atskiros knygos, dažniausias moters paveikslas, kuris yra piešiamas bažnyčiose yra nuolankios, romios, patarnaujančios, savo vietą žinančios moters, kuri yra atrama savo vyrui ir puiki motina savo vaikams. Na čia galėtume prisiminti kad ir Patarlių knygos 31 skyrių, kuris tradiciškai yra pateikiamas kaip idealios moters paveikslas. Ši moteris keliasi su tamsa, jos žiburys negęsta net naktį, ji kaip prekinis laivas gabena visokį gera į savo namus ir ant savo pečių laiko visus keturis kampus, vaikus, vynuogyną, gerą vyro vardą ir daugelį kitų dalykų. Atrodo, skaityk ir mokykis, kaip būti gera mergaite. Ar ne to mes turėtume visos norėti?
Gal - išskyrus tai, kad jeigu mes šį moters portretą palygintume su senovės Artimųjų Rytų moterų dalia, pamatytume, kad Patarlių knygos moters rankose sukaupta daugiau laisvės, ekonominės galios, svarbos tvarkant namų ūkį nei buvo priimta ar įprasta. Ši moteris toli gražu nėra nuolanki tarnaitė - ji sumani verslininkė, kuri išmoningai laviruoja tarp patriarchalinės visuomenės draudimų, kad užsitikrintų savo ir savo šeimos gerovę.
Lygiai taip pat galėtume paimti ir sąžiningai paanalizuoti bet kurį kitą moters paveikslą Biblijoje. Tai, ką pamatytume žvelgdami į karalienę Esterą, Rūtą, Naomę, Abigailę, Betšebą, Mariją, Juniją, Priskilę, Lidiją bei daugelį kitų, mus nuoširdžiai nustebintų, nes kiekviena jų peržengė savo visuomenės, laikmečio, tradicijų ar dar kieno nors primestus standartus - tam kad atsakytų į Dievo pašaukimą savo gyvenimui ir dažnai būtent tokiu būdu išgelbėtų visą tautą.
Jeigu į Biblijos socialinį ir kultūrinį kontekstą pažvelgtume antropologo ar istoriko akimis, pamatytume, kad moterų viešoje erdvėje kaip savarankiškų veikėjų vargiai kada matydavosi. Jos visos likdavo savo vyrų, brolių ar tėvų šešėlyje. Tos, kurios drįsdavo veikti pačios - o ypatingai jeigu sugalvodavo veikti viešai - rizikuodavo savo geru vardu, savo kūnais ir netgi savo gyvybe. Tad tos moterys, kurias mes matome ir girdime Biblijoje jau vien todėl, kad jos matomos ir girdimos, yra moterys kurios prisiėmė vienokią ar kitokią riziką. Jos drįso žengti iš privačios, saugios šeimyninės erdvės į viešumą, į atvirą aikštę, į pasaulį, kurį tuometinė kultūra buvo paskyrusi tik vyrijai - bet dažnai nei pačios to nežinodamos įžengė ir į Dievo išgelbėjimo istoriją.
Kalbant apie tokias moteris, kurios peržengė leistinas ribas, žaidė rizikingus žaidimus, nusprendė, kad jos taip pat gali priimti politinius sprendimus, pagiriamąjį žodį reikėtų tarti nepelnytai užmirštai tikėjimo herojei. Prišlieta prie teisėjos Deboros ir karžygio Barako istorijos, ji retai kada minima pamoksluose, giesmėse, Biblijos studijose ar kur kitur. Bet ji vis dar ten pat, Teisėjų knygos ketvirtojo skyriaus pabaigoje.
Istorija iš tiesų verta dėmesio: kai izraelitus dėl jų neklusnumo pavergia Kanaano karalius Jabinas, teisėja Debora siunčia karžygį Baraką stoti į kovą su pavergėjais. Tačiau šis atsisako be Deboros eiti, ir šis bailumas išsyk susilaukia pasmerkimo: nors Viešpats žada pergalę izraelitams, Barakui ji garbės neatneš. Pergalė bus atiduota į moters rankas.
Ta moteris - ne kas kita, kaip kenitų, genties taikiai sugyvenusios su Izraelio pavergėjais, atstovo žmona, niekuo neišsiskirianti iš kitų. Na gal nebent tuo, kad jos vyras kažkodėl atsiskyrė nuo saviškių ir apsigyveno arčiau izraelitų. O šiaip mes ją randame moters pasaulyje, palapinėje. Čia prieglobsčio bando ieškoti kanaaniečių kariuomenės vadas, tikėdamas, kad kenitė, taigi saviškė, jį paslėps. Šioji iš pradžių klusniai atlieka visas moteriai priderančias pareigas - pavaišina svečią, pavargusį jį paguldo poilsio, paslepia, kad kas užėjęs nepamatytų ir netgi pasižada pastovėti sargyboje, kol šis nusnūs. Štai kur reikia ieškoti tikros moters, turbūt patyliukais prieš užsnūsdamas galvoja didysis karžygys.
Tačiau vos tik jis užmerkia akis, Jaelė imasi veikti. Ji priima politinį sprendimą - nužudyti Siserą šiam miegant ir atiduoti jį mirusį izraelitams į rankas. Visų pirma, ji nedvejodama pasirenka, kam atiduoti savo lojalumą. Mes nežinome, ar ši moteris buvo patyrusi Dievo gerumą, ar ji tikėjo, kad Viešpats yra su Izraeliu ar kodėl ji priima tokį sprendimą. Tuomet ji pati imasi veikti - savo rankomis ji sukala palapinės kuolelį miegančiam kariuomenės vadui į smilkinį (sutikit, tam reikia ne tik politinės valios, bet taip pat ir jėgos bei šaltų nervų) ir kaip niekur nieko išeina į lauką, kur sulaukusi Barako kaip jam ramiai taria: „Eikš, parodysiu vyrą, kurio tu ieškai.“ Labai nemoteriškas poelgis - bet poelgis, kuris įrašo Jaelę į Dievo istoriją.
Įdomu tai, kad Jaelė tarsi cirko akrobatė praeina plonyčiu lynu žongliruodama savo kultūra, tradicijomis, papročiais, vyriškumo ir moteriškumo sąvokomis, kad atsakytų į šį pašaukimą veikti vardan Dievo tautos. Ji prisidengia plonyte moteriškumo širma, kad priimtų sprendimą, kuriuo galėtų didžiuotis bet kuris karo vadas. Ji puikiai supranta, ko iš jos, kaip iš namų šeimininkės tikimasi, bet sugeba visa tai taip įmaniai pasukti, kad plaktukas ir palapinės kuolelis prašyte prašosi surasti savo vietą Siseros smilkinyje. Ir kukliai, tarsi kviestų puodeliui arbatos, ji pasivadina Baraką, negėdindama jo visos armijos akivaizdoje, kad pastatytų akis į akį su jo paties neryžtingumo įrodymu - Sisera, kuris krito nuo moters rankos, kaip kad ir buvo žadėjusi Debora.
Nežinau, ar ši neįtikėtinos drąsos ir išminties kupina kenitė suvokia, kad tai yra vienintelė galimybė gyvenime, jos vienintelis šansas padaryti kažką tokio, kas nulems tautų likimą - juk Biblijos autoriai šį pasakojimą užbaigia trumpai reziumuodami: „vėliau izraeliečių ranka vis labiau ir labiau slėgė Kanaano karalių Jabiną, kol jie Jabiną, Kanaano karalių, sunaikino“ (Teis.4, 24). Tačiau atsakydama į savo pašaukimą tą akimirką, man rodos, ji leidžia ir kiekvienai iš mūsų atsakyti į savąjį.
Nepaisant to, ar mes mielai leidžiame laiką megzdamos savo namiškiams kojines ir pirštines žiemai, ar tarnaujame bažnyčioje, ar buriame moterų ratelius ar rašome mokslinius straipsnius, Jaelė kiekvienai iš mūsų leidžia būti kitokiai. Kartais - vieną kartą gyvenime, kad atsakytume į Dievo pašaukimą tą akimirką. Kartais - kiekvieną dieną, kad ištikimai gyventume priimdamos jo dovaną ir kvietimą būti moterimi, kuri netelpa į rėmus, bet yra būtina Jo darbams žemėje.
Iliustracijoje: Artemisia Gentileschi "Jaelė ir Sisara", XVI-XVII a.