Psichologai teigia, kad kiekviena krizė - ar asmeninė, ar ekonominė, ar tikėjimo - iš tiesų yra tapatybės krizė. Kiekviena krizė mumyse kažką keičia - ją patyrus jau nebeišeina gyventi taip, kaip anksčiau. Be to, krizė savaime neišsisprendžia - reikia, kad mes tinkamai sureaguotume, žengtume dar vieną žingsnį ir atvertume naujas galimybes, įgytume naujų žinių, keistume gyvenimo vertinimo kriterijus.Psichologas J. Schwermeris mano, kad krizę patiriantis žmogus jaučia „didėjantį dvasinį spaudimą, ieško išeities iš nemalonios padėties, tačiau neranda sprendimo.“ Galiausiai, jei pasiseka, prasiplečia krizės įveikimo strategijų planai, o tai jau didelis žingsnis į brandą. Nesėkmės atveju asmuo gelbsti save netinkamu krizės kompensavimu (užsisklendimu, kuris nukreipia akis nuo dvasinio pasaulio, užsiima tuščia veikla, pasineria į malonumus, piktnaudžiauja maistu ir pan.) Tai įvyksta tada, kai žmogus palūžta ir pradeda vertinti krizę kaip kažką, ko negali būti, kai kaltina save. Bet krizė dar ne pasaulio pabaiga. Žmoniją visais laikais spaudė pareigos, rūpesčiai, nuovargis, rutina, nerimas dėl artimųjų, skubėjimas. Krizė - tai sutrikdyta sielos pusiausvyra. Vidinis nerimas dažnai yra krizės ženklas. Išorinė ramybė negarantuoja vidinės ramybės, tad krizę įveiksime, jei Dieve atrasime savo gyvenimo pagrindą, savo tapatybę“.
Tikėjimo krizė
Būna, kad krikščionys po keliolikos tikėjimo metų patenka į savotišką kryžkelę. Jų nebetenkina ligšiolinis dvasinis gyvenimas, juos lydi jausmas, kad jie tik egzistuoja, atlieka pareigas, tačiau nepatiria Dievo prisilietimo. Gal jie kažkada buvo labai uolūs tikintieji, tačiau dabar Evangelijos žinia tampa jiems nebeįdomi. Biblija apie tokias krizes kalba palyginimais, kurie ir nurodo kelią iš jos.
Elijas, vienas didžiausių Senojo Testamento pranašų, išgyveno tikėjimo arba Dievo supratimo krizę. Įveikęs Baalo pranašus Elijas manė, kad yra teisus ir gina Dievą. Tačiau paskui suvokė, kad kovoje jam buvo svarbi ir jo paties sėkmė. Jis tikėjo, kad gali sunaikinti priešus, tačiau nors patyrė stebuklą, pajuto, kad priešas tūno jo viduje, ir šito priešo jis niekada nesugebės sunaikinti. Depresijos prispaustas Elijas atsigula numirti, bet sulaukia Dievo pagalbos. Dievas jam padėjo įveikti krizę. Bet ir tai dar ne viskas - Elijo laukia nauji išbandymai keliaujant per dykumą į susitikimo su Dievu vietą. Prie Horebo kalno Elijas iš naujo mokosi tikėjimo. Dievas pasitinka jį kitoks, nei Elijas buvo susikūręs savo prote (1 Kar 19, 12). Pasirodo, Dievas nėra tas, kuris liepia drebėti žemei ir sunaikina priešus. Dievą galima išgirsti tik tyloje, kurioje išnyksta skrupulingai tarsi buhalteris fiksuojančio mūsų poelgius Dievo įvaizdžiai. Elijo dvasingumas iš pradžių pasižymėjo didele jėga, tačiau tuo pat metu jis buvo agresyvus ir užsispyręs - jis atkakliai kovojo už tiesą, bet ne visi jo motyvai galėjo būti geri. Tik Dievas atidengia žmogaus darbų ir žodžių dvilypumą, ir tik tada žmogus tarsi susiduria su vidine tikrove.
Mus ištinkančią tikėjimo krizę reikėtų išsiaiškinti kaip kvietimą atsisakyti įprastinio Dievo įvaizdžio. Gali atrodyti, kad Dievas atsitraukė nuo mūsų, bet jei vis dar ilgimės Dievo, reikia pasitikėti tuo ilgesiu, nes jame slypi tikėjimas.
Kitas pavyzdys apie tikėjimo krizę užrašytas Evangelijoje pagal Matą. Jėzus ateina pas mokinius, žengdamas ežero paviršiumi. Mokiniai, galvodami, kad tai šmėkla, išsigąsta. Jėzus jiems atrodo kitoks, svetimas. Juos gąsdina nežinomybė, nes Jėzus eina vandens paviršiumi, o jie to nesitikėjo. Krizės metu Jėzus pasitinka žmogų neįprastu būdu. Kai Jėzus mokiniams pasakė: „Drąsos! Aš esu. Nebijokite! (Mt 14, 27). Petras staiga įgavo drąsos ir žengė vandeniu. Tačiau vos tik jo žvilgsnis nukrypo nuo Jėzaus į bangas po kojomis, jis ėmėm skęsti. Jėzus jį subarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?“ (Mt.14, 3). Tikėjimas sako, kad per krizę sugebėsime išsilaikyti vandens paviršiuje. Tačiau mes taip pat suvokiame, kad negalime laikytis įsikibę į irklus - į seniai išmoktus metodus. Tikėdami pavedame save Dievui, patikime, kad perplauksime visus vandenis ir susidorosime su gyvenimo sunkumais. Tik tada, kai Kristus „įlips į mano valtį“, aš susiliesiu su Juo, ir many viskas nurims.
Per krizę mūsų gyvenime yra kažkas sprendžiama, be to, krizė tampa gera proga Dievui nuvesti mus į sielos gelmes. Gyvenimas tarsi išardomas, kad būtų sudėliotas iš naujo. Maldingumas padeda rimtai pasižiūrėti į krizę, neieškant greitų „triukų“, padedančių kuo greičiau susitvarkyti. Maldingas žmogus krizinę situaciją atiduoda Dievui ir Dievo akivaizdoje pasižiūri į ją tikėjimo akimis.
Krizės įveikimas
Kai apima baimė, svarbiausia nepulti į paniką. Svarbu įvardyti, ko konkrečiai bijome ir kokių veiksmų galima imtis, kad mažiau bijotume. Išanalizavus baimę, bus lengviau išlaikyti blaivų protą. Nepaisant apėmusio netikrumo jausmo, galima paklausti savęs: „Į ką dabar remiuosi? Ar pasitikiu Dievo jėga savyje? Ar tikėjimas mane palaiko?“
Kartkartėmis pasikalbėję su kitu žmogumi pamatome savo situaciją tarsi iš šono ir galime pripažinti, kad nors viskas griūva, tai dar ne pasaulio pabaiga.
Malda sustiprina mus, kad pajėgtume rasti konkrečią išeitį. Juk maldoje atnešame Dievui visas savo baimes, rūpesčius, bet neprašome, kad Jis stebuklingai kuo greičiau išspręstų mūsų problemą. Normalu prašyti, kad krizė greičiau pasibaigtų, bet Dievas - ne burtininkas, ir nebūtinai visada aplinkybės staiga pasikeis. Tačiau Šventoji Dvasia panaikins painiavą mūsų galvose.
Malda taip pat kažką mumyse išjudina, pakeičia mąstymą. Maldoje susiliečiame su Šventąja Dvasia. Malda atveria vidinę tylos erdvę, kur galima atrasti ramybę. Tada išoriniai dalykai netenka galios. Dievas mums siunčia Šventąją Dvasią kaip dovaną, kad galėtume įveikti visas krizes. Šventoji Dvasia - neišsenkantis šaltinis, nuskaidrinanti protą, gydanti, suteikianti naujų idėjų, nuplaunanti mūsų akis, kad pamatytume tikrovę, tokią, kokia ji yra.
Iš Šventosios Dvasios gauname jėgų kitaip pažvelgti į situaciją. Gal kartais visai nereikia, kad aplinkybės keistųsi, galbūt pakanka pasikeitusio mūsų vidaus. Gal mums ir reikia atsakymų, bet labiausiai reikia Dievo. Jei aplinkybės nepasikeis, ar mums užteks tik Dievo meilės? Ar galėsime garbinti Dievą, kuris neprivalo mums duoti jokių paaiškinimų? Tačiau pripildyti Šventosios Dvasios, savo širdyje atrasime visai kitą pasaulį, kuris skiriasi nuo to, kurį matome, mes galėsime drąsiai ir pilni paguodos žengti keliu, vedančiu iš krizės.
Literatūra
Anselm Grün. Pasitikėk savo jėgomis: kaip įveikti krizes. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2014. - 144 p