Gimus dukrai ši mano laimė padvigubėjo, nes nėra už namų sienų geresnės vietos vaikams šioje žemėje, kaip bažnyčia.
Su apgailestavimu pagalvoju apie tas šeimas, kurios nelanko jokios bendruomenės... Išties, čia vaikai pabūna nuostabioje atmosferoje, o kur dar jiems skirti užsiėmimai...
Tad nebūkime kaip tie mokiniai, draudę mažutėliams ateiti pas Jėzų - veskime savo mažuosius į Jo namus. Ir didelis dėkui tiems, kurie nepailsta šiems mažutėliams patarnauti.
Vakar dar ir „Tikėjimo pagrindų" kurse kalbėjausi su jauna mama, neseniai prisijungusia prie mūsų bažnyčios. Jos ketverių dukrelė, jei ir nedrąsiai jautėsi pirmame užsiėmime vaikams, tai vakar atėjusią jos pasiimti mamą pasitiko su nuostaba veide: „Kodėl taip anksti atėjai manęs paimti?"
O kaip tik vakar pamaldos nebuvo trumpos. Iš dalies ir dėl to, jog dar ir meldėmės už šaunius dvynukus - viena šeima, laukdamasi antro vaikelio, susilaukė iškart dviejų - berniuko ir mergaitės. Bažnyčioje šeima yra itin gerbiama ir visokeriopai palaikoma.
Pastoriaus G.Saulyčio pamokslaujama žinia ragino permąstyti savuosius tikėjimo lūkesčius šiuo, jau Advento laikotarpiu. Neperpasakosiu svaraus pastoriaus žodžio, jo galima pasiklausyti mūsų tinklapyje, tačiau tai išties ne tik svarus, bet ir sūrus žodis - sūrus mūsų kūniškai prigimčiai, bet didelė paguoda širdžiai. Žodis, atskleidžiantis Dievo Karalystės sampratą tokią, kokią ją paskelbė Kristus. Žodis, tikrai atnešantis Adventą - simbolinį Kristaus atėjimo laukimą - širdin. O juk laukiame Viešpaties iš tiesų...
Tačiau taip pat vakar mane itin sujaudino vienos profesionalios pianistės debiutas. Turiu galvoje debiutą bažnyčioje. Ji ne tik grojo, akomponavo šlovinimo metu, bet ir giedojo savo kūrybos giesmes. Tiesa, teisybės dėlei turiu pridurti, kad tai buvo ne visai debiutas... Mat po daugelio metų ši Viešpaties dukra sugrįžo į išsiilgtus Dievo namus.
Maža to. Ji „atsitempė" savo keptą pyragą, ir ne vieną - mat labai norėjo po pamaldų tiesiog pabendrauti bei pavaišinti bendražygius šlovintojus, ir ne tik... (Šiaip jau, su debiutu dažniausiai sveikina tie, kurie klausosi debiutanto, o ne atvirkščiai. Sveikinom, tiesa be pyragų, bet šiltai apkabindami). Tačiau prisimenu Evangelijose kai kurias minimas moteris... Tos, kurios mylėjo Jėzų, ateidavo pas Jį ne tuščiomis, bet su dovanom. Nors akivaizdu, kad didžiausias jų turtas buvo jų širdys, o ne tai, ką jos nešė rankose. Vis tik, kai širdys perpildytos dėkingumo, šis dėkingumas, žiūrėk, įgauna vienokią ar kitokią išraišką...
Besimėgaujant profesionaliu grojimu šmėstelėjo mintis apie vargonininkus katalikų bažnyčiose. Šmėstelėjo, ir tiek. Kad esama žmonių, kurie trokšta būtent taip patarnauti bažnyčioje. Ir su dėkingumu permąsčiau, kad ši pianistė, norėdama patarnauti Viešpačiui, taip pat atėjo į Dievo namus, - tikriau tariant grįžo, - nes ji tiki... Tiki Dievu.
O šiandien sužinojau, kad jos močiutė, kuri jau dešimt metų išėjusi Dievop, svajojo, kad jos anūkė bus vargonininkė, kad gros Dievo namuose - ir apie tai kalbėdavo jai, tuo metu dar mažai mergaitei.
Tai bent - svajonės pildosi. Ši pranašingo žvilgsnio močiutė įkvėpė drąsiau svajoti - pasirodo, kai kurios svajonės gali išsipildyti tik tuomet, kai išeini Dievop. Regis, tai gali būti vieni gražiausių pėdsakų, kuriuos paliksime po savęs šioje žemėje - svajones, kad Dievo valia pildytųsi mūsų vaikų bei anūkų gyvenimuose. Kad vaikai ir anūkai mylėtų Dievą ir Jo namus. Bažnyčią.