Man gera Tavo namuose
Ieškoti Tavo veido.
Šventumas Tu, ir teisumas Tu
Gyriaus giesmę giedu Tau.
Paimk mane į amžinybę,
Į savąjį šventumą,
Paimk, kad aš matyčiau
Per amžius šventą Tavo veidą.
Paimk mane į savo šventumą,
Paimk mane kaip grūdą ir sėk,
Paimk mane į savo šventumą,
Paimk kaip auką, nes Tau gyvenu.
Pagal Kutless „Take Me In“ (vertimas)
Žmogus trokšta Dievo artumo ir Jo akivaizdoje numaldyti savo širdį. Daugiau ar mažiau suprasdamas vidinį Dievo troškimą žmogus veržiasi į šviesą, trokšta gerumo, kuria religijas ar netgi jas atmeta, tačiau jis net tuomet siekia to, ką suteikti gali vienintelis Dievas.
Pamokslas nuo kalno
Kalno pamokslas (pirmasis jį taip pavadino Augustinas) yra žymiausias Kristaus pasakytas pamokymas, ryškiausia Evangelijos ir būsimos karalystės ekspozicija. Bėgant šimtmečiams Dievas kalbėjo tautai per pranašus, galiausiai per Joną Krikštytoją, o štai dabar Viešpats prakalbo savo lūpomis (Hebrajams 1,1-3). Matthew Henry gražiai rašo: „Šį pamokslą pamokslavo mūsų Viešpats Jėzus, pamokslininkų Princas, didysis bažnyčios Pranašas, kuris atėjo į pasaulį, kad būtų šio pasaulio Šviesa. Pranašai ir Jonas virtuoziškai pamokslavo, bet Kristus pranoko juos visus. Jis yra amžinoji Išmintis, kuri buvo Tėvo krūtinėje, dar prieš visus pasaulius ir tobulai žinojo Jo valią (Jono 1,18)“.
Ne vienas Biblijos tyrinėtojas pastebi, kad Kristus pasirenka simbolinę vietą Pamokslui sakyti. Įstatymas Mozei buvo suteiktas ant kalno, o šis Pamokslas, Įstatymo aiškinimas ir interpretavimas, taip pat sakomas ant kalno. Ant pirmojo kalno Dievas nusileido, o šį Viešpats įkopė. Pirmasis kalnas Dievui kalbant griaudėjo griausmais ir žaibais, o ant šio kalno tebuvo girdimas Galilėjiečio balsas. Prie kalno, ant kurio buvo suteiktos plokštės, negalima buvo artintis jokiam gyvam padarui, nes kalnas buvo šventas. Prie šio kalno mokiniai buvo patraukti, kad būtų šalia. Pirmojo kalno žodžiai buvo įrėžti į akmens luitus, o šio pamokslo žodžiai į gyvą žmonių atmintį. M. Henry šaukia: „Koks palaimintas pasikeitimas!“.
Žvelgdami į kalną randame dar vieną reikšmingą Naujosios Sandoros pokytį, kurį ypatingai išryškina evangelikai. Priešingai nei Senojo Testamento metu, kuomet Dievas išsirinko šventas vietas: kalną, ant kurio bus suteiktas Įstatymas, miestą, kuriame stovės šventykla. Naujasis Testamentas nuo pirmųjų puslapių atskleidžia Naujos eros ir Naujos Sandoros dvasią - nebėra išrinktų vietų, šventų žemių ar pastatų. Pradžioje Kristus pamokslą sakė ant kažkurio plokščiakalnio Galilėjoje (ne ant Siono kalno), o savo tarnystę atbaigė ir sušuko: „Atlikta!“, tuomet šventyklos uždanga perplyšo pusiau. Taip parodoma, kad Dievas neužsidaro akmeninių sienų namuose, bet yra pamokslaujamas bet kurioje vietoje. Jis gyvena ne vienoje išrinktoje vietoje, o bet kurioje, kur susirenka du trys Jo vardu. Dievas gyvena žmonių širdyse. Tad Naujasis Testamentas, viena vertus, nusakralina ypatingas vietas, o iš kitos pusės pažvelgus, šventomis paverčia paprastų nusidėjėlių širdis, jei tik šie atgailauja.
Kalnas yra ir pasišventimo vieta, nes Kristus kopia į kalną nuo minios, kuri įkyriai Jį seka. Kalno papėdėje buvo gausi minia, o į kalną įkopė ir pamokslo klausėsi tik mokiniai. Minioms skirti lakoniški Evangelijos kvietiniai, o mokiniams aiškinimas, ekspozicija ir gilūs pamokymai. Minioms kalbama palyginimais, o mokiniams šie palyginimai yra paaiškinami. Visais amžiais pamokslininkai šaukė visur, kur buvo klausančių: Ateikite ir tapkite Kristaus mokiniais. Palaimintas žmogus, kuris ne tik susižavi Kristaus mokslu, bet kuris apsisprendžia būti Jo mokiniu. Šis - Kalno pamokslas yra skirtas Kristaus mokiniams.
Pamokslo žinia
Mato evangelijoje užrašytas Kalno pamokslas yra Kristaus tarnavimo pradžios apibendrinimas. Kristus kvietė žmones atgailauti, nes prisiartino karalystė (Mato 4,17). Tad pasikvietęs savuosius mokinius Viešpats aiškina, ką reiškia atgailauti, kaip gyventi atgailaujančio žmogaus gyvenimą, kas yra toji karalystė, kaip ji veikia ir kas į ją pateks.
Kas bent kartą yra skaitęs šį Viešpaties pamokslą kels klausimą: Ar įmanoma gyventi taip, kaip moko Viešpats? O gal atsiras ir tokių, kurie sako, kad taip gyvena. Johnas Stottas apie tokius žmones rašo: „Geranoriškiausia reakcija į tokius yra manyti, kad jie niekada neskaitė Pamokslo, nes jį taip tvirtai išmeta iš galvos kaip banalybę“. Tad norintys atmesti Kristaus pamokslą klysta, nes jie sumenkina Kristaus žinią, kaip nereikšmingą bei nepraktišką. Naivuoliai, kurie teigia, kad gyvena šia žinia, matyt, yra atitrūkę nuo tikrovės. Kokia tad išeitis? Ogi laikytis atokiai nuo abiejų kraštutinumų. Klaida būtų teigti, kad Pamokslo įgyvendinimas yra lengvas, bet lygiai tokia pati klaida būtų sakyti, kad pagal jį gyventi yra visiškai neįmanoma. Atgimimas iš naujo, dvasinis pabudimas ir gręžimasis į Dievą yra atsakymas. Raštas ne kartą teigia, kad Dievas nori pakeisti žmogaus širdį: išimti akmens širdį ir įdėti kūno. Tad Dievas savo malone vykdo perkeitimą žmonių širdyse ir jie pradeda gyventi visiškai naują gyvenimą Dievo akivaizdoje. Tai naujo gyvenimo pradžia, tai artėjančios Dangaus karalystės prieigos.
Evangelijos tekste užrašyta: „Atvėręs lūpas, Jis ėmė mokyti“ (Mt 5, 2). Tai iškilmingas ir patosu dvelkiantis senasis išsireiškimas. Ne veltui pats Viešpats atveria širdį ir savųjų lūpų žodžiais maitina Dievo tautą. Tad, Dievo tautos sūnau ar dukra, atverk savo širdį, įtempk savo mintį, kad išgirstum, suprastum, atgailautum ir būtum išganytas.
Pamokslo, kuris sakytas Panevėžio bažnyčioje lapkričio 10 d., santrauka.
Iš asmeninio tinklaraščio: http://pastoriaus.blogspot.ru
Nuotrauka Ramūno Juknos