Jau spėjome priprasti prie gruodį aplankančios nuotaikingos, žaismingos, spalvingos kalėdinės euforijos, kuri mažą ir didelį tarsi užburia ir nevalingai įkinko į daug tuštybės velkančias Kalėdų Senio roges: lekiama, skubama, verčiamasi per galvą, išlaidaujama, persivalgoma... Visa ta, tegul ir maloni, sumaištis, žiūrėk, dar susiejama su Jėzaus vardu.
Neva dėl Jo, Jam visa tai. Įdomu, pagalvoju, ką Jis pats apie visą šį „karnavalą“ mano? Ar ir Jis mestųsi į šią banalią, nemąstančią rutiną? Dvejočiau...
„Prijaukintas“ Jėzus
Sakome, kad taip švenčiame Kristaus gimimą bei pakiliai laukiame ir antrojo Jo pasirodymo. Tačiau ar pamąstome, kaip Viešpats buvo pasitiktas pirmąjį kartą ir ką atneš Jo antrasis atėjimas? Atmintyje iškyla Viešpaties klausimas miniai, kuri savo metu ėjo pasižiūrėti dykumoje šaukiančiojo Jono Krikštytojo: Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? Ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Antai tie, kurie ištaigingai vilki ir prabangiai gyvena, yra karaliaus rūmuose (Lk 7, 24-25). Minia turėjo savo įsivaizdavimų, ką išvysianti dykumoje, kaip atrodysiąs šaukiantysis. Nors savo vaizduotėje ji buvo aprengusi Joną ištaigingais drabužiais, tačiau didelių vilčių su juo nesiejo - lygino su laiba nendre. Jėzaus klausimus, manau, būtų galima perfrazuoti taip: Jūs nenutuokėte ir deramai neįvertinote to, pas kurį ėjote, puoselėjote klaidingus lūkesčius ir supratimus. Tas, pas kurį ėjote, yra kitoks nei įsivaizdavote, ir ne ten, ne dykumoje, reikėtų ieškoti to, ką tikitės atrasti. Jonas gi buvo didžiausias iš iki tol buvusių pranašų, siųstas nutiesti kelio pačiam Kristui.
Panašiai ir šiandien, laukiant Kristaus, nešykštima įvairiausių puošmenų: sidabru nupurkštų eglės šakų, švytinčių girliandų, įvairiaspalvių kaspinų ir žaisliukų bei visos eilės kitų malonių „kalėdinių“ atributų, tačiau nepakankamai įsižiūrima, ko laukiame, ką pasitinkame. Neretai tai viso labo kūdikėlis, dievulis, na o jei ir „suaugęs“ Dievas, tai vis vien mūsų sąmonėje Jis pakankamai neutralus, perdėm tolerantiškas, lojalus, be svaraus žodžio, atlaidžiai ir bejėgiškai stebintis, žodžiu, patogus, savas (tai vadiname Jo gailestingumu, malone ir meile). Kartais, kai girdžiu krikščionis kalbant apie Jėzų, kaip jie Jį supranta, jei nepaminėtų Jo vardo, galvotum, jog pasakoja apie savo vaiko ar anūko pliušinį meškutį: Jis toks mielas, švelnus, minkštas, malonus. Bet ar tikrai taip yra? Ar vien taip? Philipas Yancey, tyrinėjęs evangelijų Jėzų, pastebi: „Dviejų žodžių niekuomet nepagalvotum taikyti evangelijų Jėzui: nuobodus ir nuspėjamas. Tad kaip čia atsitiko, kad Bažnyčia prijaukino, nuramdė tokį charakterį - pasak Dorothy Sayers, „labai efektyviai apkarpė Judėjos Liūtui letenas, įvertino Jį kaip tinkamą naminį gyvūnėlį išblyškusiems vikaro padėjėjams ir senoms pamaldžioms ponioms“? <...> Ortodoksų Bažnyčios ikonos, Europos katedrų vitražai, sekmadieninės mokyklos menas Amerikos žemesniųjų sluoksnių bažnyčiose - visi vaizduoja aiškiu planu ramų, „prijaukintą“ Jėzų. Bet evangelijose mano sutiktas Jėzus tikrai buvo koks nori, tik ne prijaukintas. Jo deginantis sąžiningumas, tiesumas darė jį kartais tiesiog netaktišką. Mažai kas jaukiai jautėsi šalia jo, o tie, kurie taip jautėsi, buvo tokie, su kuriais irgi niekas nesijautė jaukiai. Jį buvo labai sunku nuspėti, suprasti ar priversti kalbėti. Tyrinėjant Jėzų kilo tiek pat klausimų, kiek ir atsakymų. Man tikrai nepavyko Jo prisijaukinti, kaip ir niekam kitam“ (Philip Yancey. Jėzus kokio niekada nepažinojau. 25 ir 284 p.).
Jei būtume nuoširdūs, pripažintume, kad kažkur giliai vis dėlto norėtųsi turėti tokį prijaukintą, parankų dievą, kuriam, kai trukdo gyventi taip, kaip norime, galėtume prisegti pavadėlį, uždėti apynasrį ir paliepti: „Į vietą!“, ir pasišaukti, kai pasiilgstame ar prireikia patarnavimo. Beje, ne tik norėtųsi, bet neretai taip ir mąstome, ir gyvename, savivalę rafinuotai pateisindami silpnumu, gerais motyvais, daugumos nuomone arba kultūra, „autoritetingomis“ filosofų, psichologų, teologų įžvalgomis ir net Šventojo Rašto mintimis. Taip tik apgauname save. Bet ar tai mus tenkina? Geriau jau netenkintų, nes: „Štai Aš veikiai ateinu, ir mano atlygis su manimi, kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo darbus. Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga, Pirmasis ir Paskutinysis“. „Palaiminti, kurie vykdo Jo įsakymus, kad įgytų teisę į gyvenimo medį ir galėtų įžengti pro vartus į miestą. O lauke lieka šunys, burtininkai, ištvirkėliai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro“ (Apr 22, 12-15).
Jėzus - teisėjas
Kaip matome, ateina ne nuotaikingas Kalėdų Senelis... Jo nepamaloninsi „Skambiais varpeliais“ ir net „Tylia naktimi“. Jėzus ateina teisti visų žmonių darbų - gerų ir blogų, matomų ir paslėptų: Štai teisėjas jau stovi prie durų (Jok 5, 9); Bet Viešpats pasiliks per amžius, Jis paruošė savo sostą teismui (Ps 9, 7); Deja, savo užkietėjimu bei neatgailaujančia širdimi tu pats sau kaupi rūstybę Dievo rūstybės ir Jo teisingo teismo apsireiškimo dienai (Rom 2, 5). Todėl neteiskite nieko prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus (1 Kor 4, 5).
Savo sugrįžimo dieną Jėzus ne kartą siejo su Teismo diena. Ir nors Jis drąsino teisiuosius, jai priartėjus, atsitiesti ir pakelti galvas, nes priartėjo atpirkimas, tačiau Jis visgi ragina ir budėti, melstis bei saugotis, kad širdis neapsunktų dėl žemiškų tuštybių, kad būtų palaikyti vertais išvengti visko, kas įvyks, ir stoti prieš Žmogaus Sūnų (Lk 21, 28. 34-36). Panašiai ir apaštalas Jonas tvirtina, jog galime turėti tvirtą pasitikėjimą Teismo dieną (1 Jn 4, 17), ir ragina pasilikti Kristuje, kad kai Jis ateis, nebūtume prieš Jį sugėdinti (1 Jn 2, 28). Todėl negalime guostis besąlyginiu Dievo gailestingumu (tai žmogaus sukurta sąvoka, Biblijoje jos nerasime), turime būti budrūs ir budėti, kad neteisybė neapkartintų mūsų tikėjimo šaknies. Pastebiu, kad neteisybė labai „sėkmingai limpa“ ne tik prie bedievio, bet ir prie save tikinčiu vadinančio žmogaus širdies. Tad švęsdami Kalėdas, laukdami paruzijos (gr. παρουσία [paruzija] - atėjimas, grįžimas), pradėkime nuo kruopščios savo širdies revizijos, apsivalymo, atgailos, naujo pasiryžimo gyventi tiesoje, kitaip visa bus veidmainiška, netikra ir tuščia.
Prisiminkime pirmąjį viešą Jėzaus pasirodymą, kuriam Izraelis Dievo numatymu buvo ruošiamas per Jono Krikštytojo tarnavimą, kurį išpranašavo dar pranašas Izaijas: Dykumoje šaukiančiojo balsas: „Paruoškite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus!“ (Mt 3, 3). Be abejonės, šis kvietimas adresuotas ne Judėjos susisiekimo ministerijai ir kalbama ne apie kelių infrastruktūros gerinimą. Kalbama apie širdį, jos santykį į Viešpatį, jos prioritetus ir pasirinkimus. Jono žinia - „Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė“. Atgaila „tiesina“ mūsų širdies kelius: apsivaloma nuo abejingumo, drungnumo, paviršutiniškumo Dievo atžvilgiu, veidmainystės, neteisumo, neklusnumo Jo valiai. Kai atgręžiame Viešpačiui ne nugarą, o savo veidą, susitinka žvilgsniai, susiliečia širdys. Kokia nuostabi atgailos atnešama palaima! Visgi, neretai jos vengiama, bandoma slėptis, teisintis, ramintis, piktnaudžiauti Kristaus teikiama malone. Įdomu, kad Jonas Krikštytojas nepalieka vietos tuščioms viltims patyliukais prasmukti su besivelkančiomis neteisumo uodegomis pro Ateinantįjį. Jonas pristato Jį ne tik kaip Avinėlį, bet ir kaip Teisėją: Štai kirvis jau prie medžių šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, yra nukertamas ir įmetamas į ugnį. <...> Jo rankoje vėtyklė, ir Jis kruopščiai išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi (Mt 3, 10. 12). Jis „necukruoja“ Jėzaus, mato, kad Jis atneša ne vien malonę, bet ir tiesą, Jis nešinas teismo įrankiais: kirviu, vėtykle, ugnimi, kuriuos naudos atgailos vaisių nenešantiems. Tai rūstu, kategoriška, bet visgi neatsiejama mūsų išpažįstamos malonės Evangelijos dalis. Kristus ne tik pasigaili, bet ir teisia. Todėl Jeruzalė, visa Judėja bei visa Pajordanė pasitinka Jį išpažindama savo nuodėmes, tiesindama kreivus savo širdies kelius.
Taip esame perspėjami laukti ir antrojo Viešpaties atėjimo. Raštas moko rūpintis, kad būtume atrasti dievoti, taikingi, nesusitepę širdies, nepeiktinai šventi: O Viešpaties diena ateis kaip vagis naktį. Tada dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sutirps karštyje, ir žemė su savo kūriniais sudegs. Jeigu visa taip suirs, tai kaip reikėtų pasižymėti šventu elgesiu ir dievotumu jums, laukiantiems ir skubinantiems Dievo dienos atėjimą, kai dangūs suirs liepsnose ir elementai sutirps iš karščio! Tačiau mes pagal Jo pažadą laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas. Todėl, mylimieji, šito laukdami, stenkitės, kad Jis rastų jus taikoje, nesuteptus ir nepeiktinus (2 Pt 3, 10-14); Viešpats teaugina jus ir gausiai tepraturtina meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime, - tesustiprina jūsų širdis ir padaro nepeiktinas šventume prieš Dievą, mūsų Tėvą, Viešpaties Jėzaus Kristaus ir visų Jo šventųjų atėjimo metu. <...> Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko jūsų dvasią, sielą ir kūną nepeiktiną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui (1 Tes 3, 12-13; 5, 23). Akivaizdu, kad vidinis žmogaus tyrumas bus neįkainojama vertybė Kristaus grįžimo dieną. Priešingu atveju laukia rūstus teismas.
Pats Jėzus, užtikrinęs mokinius, jog tikrai dar grįšiąs į šį pasaulį, prisako budriai laukti tos dienos. Evangelistas Matas užrašo net keturis Viešpaties palyginimus, kurių kiekvienas moko apie būtinybę ruoštis Jo grįžimui, nes tuomet amžiams bus nulemti likimai. Matome, kaip palyginimuose apie tarną, dešimt mergelių, talentus bei avis ir ožius, skirtingų žmonių likimai išsiskiria - vieni pagerbiami, apdovanojami, pašaukiami arčiau prie Viešpaties, o kiti perkertami pusiau, gauna dalį su veidmainiais ir neištikimaisiais, kur verksmas ir dantų griežimas, paliekami už durų kaip svetimi, išmetami į tamsybes, paskiriami amžinam kentėjimui. Mes, „suvokusieji“ malonės apreiškimą, žinoma, nelabai tikime, kad taip galėtų nutikti įtikėjusiems, tačiau būtent tokiems Jėzus pirmiausia ir skiria šiuos palyginimus. Išgirdęs Jėzaus raginimą budėti ir ruoštis, Petras paklausė: „Viešpatie, ar šį palyginimą sakai tik mums, ar visiems?“ (Lk 12, 41). Klausimo formuluotė parodo, kad Petras nedvejoja, jog palyginimai skirti Jėzaus sekėjams. Jis tik nėra tikras, ar jie skirti ir ne mokiniams. Viešpaties atsakymas patvirtina, kad perspėjimas budėti skirtas pažinusiems Dievo valią, bet galioja ir jos nežinantiems: Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nėra pasiruošęs ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. O kuris nežino ir baustinai elgiasi, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota (Lk 12, 47-48). Daugelis iš mūsų negalėsime niekaip pasiteisinti, kad nežinojome Dievo valios, tad žiūrėkime, kad ją vykdytume, nes aną dieną bus jos iš mūsų pareikalauta ir išieškota.
Ph. Yancey sako: „Pasitraukęs Vienintelis sugrįš - šįkart su galybe ir šlove, kad suvestų sąskaitas už visa, kas nutiko žemėje.“ Taigi Kristaus sugrįžimo diena nebus labai jau linksma. Net ir patiriamas džiaugsmas maišysis su apmaudo ašaromis. Tai bus Teismo diena, kurios metu teisingas Teisėjas viską tinkamai pasvers, sudėlios visa taip, kaip to reikalauja tiesa. Bus atidengtos visos žmonių veidmainystės, manipuliacijos, savivalė ir aibė kitų nedorybių, lygiai kaip ir tai, kas buvo dora ir teisu. Manau, kiekvienas tą valandą tikrai turėsime ko gėdytis ir dėl ko krimstis. Tad kol ta diena delsia, kol jos laukiam, patikrinkime savo kelius ir grįžkime prie Viešpaties, kaip ir raginama Raudų knygoje (Rd 3, 40).
Kalėdų metas, kaip, beje, bet kuris laikas, labai tinkamas atgailai. Kaip anuomet Jonas Krikštytojas, taip šiandien bažnyčia pašaukta pati ruoštis ir pasaulį ruošti susitikimui su Viešpačiu, atgailauti ir kviesti atgailai, mat dangaus karalystė šiandien dar arčiau nei prieš du tūkstantmečius. Tad nesileiskime paviršutinės kalėdinės euforijos apsvaiginami, apsispręskime sustoti, nurimti ir rimtai savęs ir Kristaus paklausti, ar atsakingai ruošiamės apyskaitai, ar deramai siekiame Dangaus.