Tačiau išgyvenant skausmingą situaciją geriausias vedlys ir guodėjas yra Dievo žodis, kuriame sakoma: Šaukis manęs nelaimės dieną - tai išgelbėsiu tave, o tu šlovinsi mane" (Ps 50, 15). O ir Laiške romiečiams girdime tvirtą pažadą: „Mylintiems Dievą viskas išeina į gera" (pgl. Rom 8, 28). Ne vienoje skausmingoje situacijoje panašius jausmus išgyvenu ir aš. Ir tik atsisukusi atgal, kai jau išbandymas praeitas, suvokiu, kad Dievas ne tik ištikimas, bet pranoksta mūsų įsivaizdavimus ir net turi didesnių planų bei tikslų nei mano pačios gyvenimas.
Štai prieš mėnesį teko gulėti ligoninėje su ketvirtuoju sūneliu, kuriam buvo vos 1,5 mėnesio. Kadangi šeimą užpuolė virusas ir visi berniukai kosėjo, o 3-metis net gėrė antibiotikus, tai po geros savaitėlės neatlaikė ir mažylis, kuris ėmė kosėti ir tas kosulys vis intensyvėjo. Nuvažiavus pas gydytoją mums išrašė antibiotikų, bet į vakarą situacija taip pablogėjo, kad išsikviečiau greitąją pagalbą. Taip mes atsidūrėme Santariškių ligoninėje, nes vaikas ne tik kosėjo, bet ir duso... Man išties buvo neramu, gal net sakyčiau - baisu, priimamajame verkiau... Bet įžengusi į palatą sutikau ten gulinčią moterį su 3 metų vaiku, kuri vos po valandos man išsiliejo: „Gyvenimas buvo puikus, buvau rokerė, gražuolė, o štai ištekėjau ir prasidėjo nelaimės: žlugo šeimos verslas, liko skola bankui, vaikas po gimdymo traumos gimė šiek tiek neįgalus (autistiškas). Galvojau - pasikarsiu..." Tuomet ne tik pačios varganos mintys, bet ir šios kaimynės skausmingi žodžiai mane dar labiau prislėgė. Guodė tik Biblija. Teko susidoroti su savo negatyviomis mintimis ir nurimti. Juk pagalbos reikėjo jau ne man vienai...
Sakoma, kad rytas už vakarą protingesnis. Ir išties ryte aplankė gydytoja, paskyrusi gydymą nuo ūmaus bronchito (nors rentgeno nuotrauka rodė, kad karkalų yra ir plaučiuose, vadinasi, beprasidedantis plaučių uždegimas...). Palatos kaimynė irgi rodėsi žvali ir kur kas laimingesnė nei vakare. Ji atvirai pasakojo apie savo gyvenimą, apie berniuką, kuris dar nešneka, ir tai, jog ji, kaip mama, dės visas pastangas, kad pastatytų vaiką ant kojų ir jis gyventų visavertį gyvenimą. Beklausant mamos mąsčiau, kaip jai švelniai papasakoti apie Dievą, kuris mato jos skausmą. Tuomet širdy gimė troškimas padovanoti mūsų leistą knygą „Motinystės paslaptys. Iš širdies į širdį" ir papasakojau, kad viena autorė taip pat po gimdymo traumos augino vaiką, kuris turėjo autisto požymių. Mamą Solveigą neblogai pažįstu, todėl galėjau paguosti, kad jos begalinės pastangos ir ryžtas pakeitė vaiko gyvenimą - šiandien jis yra visavertis, gabus, šaunus paauglys. Tuomet susiskambinau su Solveiga Zvicevičiene ir paprašiau, kad pabendrautų su šia mamyte. Pasirodo, Solveiga ne tik išleido metodinę knygą, kaip ugdyti autistiškus vaikus, bet ir rašo disertaciją, kurioje apibendrina naują savo išrastą metodiką, kaip dirbti individualiai su tokiais vaikais ir susilaukti stulbinančių rezultatų. Tuomet taip aiškiai suvokiau, kad mes, kaip bažnyčia, bendruomenė, esame tokie turtingi - tie turtai ne materialūs, tai mūsų žmonės, gyvenimo kely patyrę išbandymus, bet su Viešpačiu juos nugalėję ar bent jau einantys tuo keliu ir turintys viltį Jame!
Supratau, kad mums, krikščionims, reikia būti drąsiems, nes turime daug turtų, kurių stokoja Dievo nepažįstantys žmonės. Į ką jie kreipiasi nelaimės metu? Ogi, pasirodo, į burtininkus ir ekstrasensus. Štai ši puiki palatos kaimynė pasakojo, kad prieš mane palatoje gulėjo jauna čigonė su vaiku ir, pamačiusi jos problemą, nusprendė padėti savaip: „Tavo vaikas kažkoks nervingas. Atvažiuok pas mano uošvienę, kuri yra būrėja, ir mes padėsime tau. Gal jis tiesiog „nužiūrėtas". Pas mano uošvienę atvažiuoja daug turtingų ir įtakingų žmonių. Matytum, su kokiais limuzinais...". Lyg gindamasi kaimynė pridūrė: „Juk skęstantis ir šiaudo griebiasi...". Suprantu - pasakiau jai ir nusišypsojau. Išties ją suprantu ir daugelį, kurie krikščioniškoje Lietuvoje nepažįsta Dievo ir kreipiasi į burtininkus (juk net Palmyros horoskopai įgavo žurnalo pavidalą ir visa tai vyksta krizės metu, kai kiti leidiniai ir net leidyklos bankrutuoja...Vadinasi, horoskopai turi paklausą, yra skaitomi. Tai labai liūdina.). Kita vertus, aš ne prieš čigonų tautą. Teko girdėti per vieną TV laidą, kaip viena jaunutė čigonė liudijo, kad laikosi skaistybės iki santuokos, nes toks jų tautos požiūris. Argi ne gražu?
Gulėdama ligoninėje supratau, kad ten ir į būtent tą palatą patekau neatsitiktinai - moteriai be galo reikėjo pagalbos. Viešpats tai žinojo... Jaučiausi taip, lyg ta moteris savo slaptame kambarėlyje būtų ilgai šaukusis Dievo... Išsiskirdamos apsikabinome lyg geros draugės ir pažadėjome toliau bendrauti. O po kelių valandų gavau štai tokią sms: „Miela Sonata! Perskaičiau, suvalgiau knygą iki Solveigos str. ir apsiverkiau...Vaikas miega, o aš žiūriu į jį ir verkiu. <...> Manau, kad Dievas ne veltui mane suvedė su Jumis, nes aš prie išprotėjimo ribos..."
Kitą dieną ir mes su lėliuku grįžome namo, o sekmadienį bažnyčioje išgirdau „specialiai" man ir tai moteriai skirtą pamokslą - apie mažą tikėjimą ir visuomenės atstumtus žmones dėl jų ligų ar problemų. Nusiunčiau tą pamokslą buvusiai kaimynei - nežinau, ar pasiklausys. Bet juk slaptoje mes atviresni pagalbai...Tą dieną dar kartą išgyvenau, kokie mes turtingi ir kaip tų turtų stokoja kenčiantys ir Dievo nepažįstantys, bet Jo besišaukiantys žmonės. Padėkime jiems ten, kur esame. Ir atminkime, kad viskas tikrai išeina į gera mylintiems Dievą. O Jis turi didesnių planų, kai patenkame į išmėginimus. Tad būkime tvirti Jo jėga ir tikrai matysime, kaip ta kančia pavirs džiaugsmu.
Red. pastaba: Straipsnio autorė yra knygos „Motinystės paslaptys. Iš širdies į širdį" sudarytoja ir redaktorė. Nuotraukoje Sonata su jauniausiuoju, ketvirtuoju sūneliu.
Dieviškas „atsitiktinumas“, arba kaip viskas išeina į gera
Kiekvienas iš mūsų vengiame skausmo, nelaimių ar vargo - ir tai juk natūralu. Bet gyvenime kartais nuo jų tiesiog nepabėgsi...