Stebinantis ir nepaaiškinamas yra žmogaus siekis artumo, intymumo, nepakartojamos bendravimo gelmės patyrimo.
Paukščiai savo stichiją atranda nardydami neišmatuojamose dangaus erdvėse, laisvėje augęs ir į narvą patupdytas laukinis žvėris niekada nepasitenkins prijaukinto gyvulio likimu, jūrų pasatai savo nenuilstančia jėga įtempia bures, plukdo laivus ir nevaržomi skrodžia vandenynus. Lygiai taip žmogus kito žmogaus artumoj ieško savo stichijos, savo širdies išliejimo ir artumo. Žmogaus gelmė šaukia kito žmogaus gelmę, širdis siekia kitos širdies.
Krikščioniškame gyvenime itin siekiama nuoširdžios ir betarpiškos bendrystės su kitais tikinčiaisiais. Ieškoma bendrystės, kuri statydintų, įkvėptų, būtų trokštančiojo susitikimas su girdančiuoju, alkanojo su maitintoju. Tačiau ne viskas klojasi taip kaip sumanoma. Ne visada pavyksta puikiai bendrauti. Kartais tenka nusivilti bendravimu. Šiame straipsnyje norėčiau apžvelgti šio bendravimo trukdančius bendrystei aspektus bei paieškoti išeities.
Pirmoji problema - mūsų nusivylimas. Turime pripažinti, kad aukštai iškelti taurūs ir idealistiniai krikščionių bendrystės laivai neretai skaudžiai atsimuša į aštrias realaus bendravimo problemų uolas. Siekiame artumo su tikinčiaisiais, bet jie mus nuvilia. Trokštame bendrauti, bet į mus neįsiklauso. Po ilgų dvejojimų išdrįstame atverti ir išlieti savo širdis, bet susiduriame su nejautrumu ar net atžagarumu. Norime būti išgirsti, norime, kad mums skirtų dėmesį, norime, kad jei ne pasaulis, tai bent jau pastorius ar tarnautojas sustotų savo darbų ir pareigų karuselėje ir skirtų neblaškomo dėmesio tik mums. Ar tai pavyksta? Ar neretai būtent pačią reikalingiausią akimirką nesulaukiame palaikymo ir paramos bažnyčioje? Ar nedažno iš mūsų sielos suakmenėja, kai mūsų bandymų atsiverti nepastebi šalia esantieji, o gal net pasišaipo iš mūsų?
Apverskime plokštelę ir pažvelkime į antrąją mūsų bendravimo problemą. Ją įvardinčiau - nusivylimas mumis. Toliau gilinantis į šį klausimą ir siekiant tiesos, - o ne dar labiau įpūsti savo sielų nuoskaudas, - turime pripažinti, kad mes patys esame ne kartą pademonstravę nejautrumą šalia esantiems. Taigi turime išmokti mąstyti ne tik apie savo neatsakytus poreikius ir negautą dėmesį, bet pažvelgti ar mes patys padedame atsakyti kitiems žmonėms į jų poreikius ir dovanoti dėmesio jiems.
Prisiminkime, kiek kartų esame nuvylę tikėjimo brolius ir seseris nesuvaldę savo liežuvio ir leptelėję žodį ne laiku ir ne vietoje. Kiek kartų vakarienės metu klausėmės savo vaikų pasakojimų ir tik jiems baigiant krūptelėjome suvokę, kad visą dėmesį buvome sutelkę į prieš mus švytintį televizoriaus ekraną ir negirdėjome nė žodžio iš to, ką jie pasakė? Kiek kartų mums bendraujant su broliais žvilgčiodavome į laikrodį ir gaudydavome menkiausią progą, kad tik nutrauktume „šį beviltišką laiko gaišimą"? Kiek kartų sielą atvėręs brolis besiartinantis prie mūsų likdavo it musę kandęs, nes mes buvom užimti „rimtesniais dalykais"? Kiek kartų nuvylėme tuos, kurie tikėjosi iš mūsų krikščioniško, broliško palaikymo?
Svarstant šiuo klausimu svarstyklės išlygintos: regime kitų klaidas, pripažįstame, kad jų pridarę esame ir mes patys. Kokia išeitis iš šio užburto rato? Nejau esame pasmerkti užgniaužti savy troškimą patirti bendrystės džiaugsmą? Nejau bendrauti, tarnauti ir padėti vieni kitiems Dievo duota kalbos dovana mes nesugebėsime?
130-ojoje psalmėje užrašyti žodžiai bene geriausiai atspindi žmogaus poreikį. Pažvelkime į šią maldą, kuria siekiama išsakyti savo gelmę, ją išlieti.
Iš gilybės šaukiuos Tavęs, Viešpatie!
Viešpatie, išgirsk mano balsą! Tegul Tavo ausys išgirsta mano maldavimus.
Viešpatie, jei Tu neatleisi kalčių, kas, Viešpatie, išsilaikys?
Bet Tu atleidi nuodėmes, kad Tavęs bijotų.
Tu esi mano viltis, Viešpatie, mano siela Tavo žodžiu viliasi.
Mano siela laukia Viešpaties labiau, kaip sargybiniai laukia ryto.
Tegu Izraelis viliasi Viešpačiu, nes Viešpats yra gailestingas ir Jo išvadavimas didis.
Jis išvaduos Izraelį iš visų jo nedorybių.
Kaip krikščionys, mes turime priimti labai svarbią tiesą, kad tikrųjų mūsų širdžių gelmės maldų neišklausys nė vienas žmogus taip, kaip ją išklausyti gali Viešpats. Tas stiprus kaip instinktas poreikis būti suprastam ir priimtam atsakomas tik Dieve. Vienintelis Viešpats girdi ir supranta mus, pažįsta mūsų „gilybę". Vienintelis Dievas savo vaikui gali skirti dėmesio nesidairydamas į laikrodį ir neblaškomas „svarbesnių" rūpesčių. Būtent atrama į Dievo žodį ir viltis Dieve yra biblinis sielovados ar sielogydos kelias. Tai nepaneigia nei brolystės, nei asmeniško ar bendruomeninio padrąsinimo prasmės ir svarbos. Tačiau žinotina, kad žmogiška tarnystė visada remiasi į netobulą atlikėją - žmogų. Ir ji pasmerkta netobulumui. Dieviškos paguodos arijos iki galo išdainuoti neįgali net labiausiai išlavinti balsai. Nuodėmė pagimdė pagalbos ir palaikymo poreikį, pakenkė gebėjimą prašyti pagalbos, pakenkė pagalbos priėmimą bei gebėjimą ją suteikti. Ar ne apie tai sako Viešpats Evangelijoje: „Aš atėjau gydyti ligonių"? Esame giliai ligoti, nuodėmės sužaloti, tačiau viltį Kristuje suradę žmonės.
Kiekvienam iš mūsų yra tekę sutikti nuoskaudas turinčių žmonių, kurie žino savo skausmo priežastis ir į jas gali nurodyti pirštu. Kalbėtis ir aiškintis su jais yra labai sudėtinga, nes nuoskaudos logika nepaneigiama. Belieka krikščioniškos atjautos ir maldos už šiuos žmones kelias. Mielas skaitytojau, raginu savo širdyje nenešioti nuoskaudų prieš žmones, vengti šio vėžinio užkrato savo širdy. Atneškime skausmus Viešpačiui, kad Jis išgydytų juos.
Ir baigiant dar norėčiau paneigti vieną gajų mitą, kad tik silpni, nesubrendę žmonės, kurie savo gyvenime nieko negeba visiems atleidžia ir maldoje seilėjasi už kitus. Ši logika paprasta: kas gi belieka tiems, kurie nesugeba apsiginti.
Čestertonas gražiai kalbėjo apie savo laikų filosofus, šaukiančius nusimesti meilės artimui rūbą ir išdrįsti išsivaduoti iš sąžinės grandinių. Taiklusis rašytojas pastebi, kad šių idėjų postringautojai neatneša jokios naujovės, nėra originalūs mąstytojai, bet kartoja ir kalba tai, ką ankstesnių kartų išminčiai buvo seniausiai apsvarstę ir atmetę kaip susinaikinimo ir degeneracijos kelią.
Lygiai ir mūsų diskusijoje apie sielos problemas svarbu suvokti, kad brandus ir ištikimas krikščionis nėra naivuolis, kuris niekada nebuvo įskaudintas ir neragavęs kartėlio duonos ar net nesuvokęs, kad jis buvo skaudintas. Atvirkščiai, brandus krikščionis yra tas, kuris tos karčios duonos valgė ir suprato, kad jos sąmoningai atsisako pasukdamas jautriu atgailos ir atlaidumo keliu. Nes tik šis kelias veda į gyvenimą. Tik šis kelias veda į išgydymą. Tik šis kelias veda į Dievą.
Pirmą kartą straipsnis skelbtas 2011 m.