Kai dienos trumpėja, o dangus niaukiasi, kai pražįsta kardeliai ir astrai, kai miestas prisipildo po atostogų sugrįžusių vaikų klegesio, ir ore tvyro naujos kuprinės ir dar neavėtų batelių kvapas, imu sapnuoti sapnus. Sapne ir vėl ruošiuosi į mokyklą. Stebiuosi: kaip juokingai atrodysiu su ta ruda mokykline uniforma atėjusi į septintą klasę. Prisimenu - juk man jau toli gražu ne trylika... Ir sapnas keičiasi: dabar aš linksmai glėbesčiuojuos su studijų draugais, kurių nemačiau visą vasarą! Laukia nauji iššūkiai ir studentiško gyvenimo nuotykiai. Ką atneš man nauji mokslo metai?
Mokyklą baigiau seniai, nerūpestingi studijų metai taip pat jau praeity... Bet kasmet, artėjant rudeniui, širdyje kirba švelnus nerimas: ką atneš man šis rugsėjis?
Šiandien mokyklon išleidžiu savo vaikus, kurie, nors ir sako, kad mokykloje jiems labiausiai patinka pertraukos, visgi ilgisi ir laukia rugsėjo skambučio. Baigiasi vasara... Stovyklos, maudynės, žvejyba, laužai iki vėlumos liks tik prisiminimuose... Darosi nuobodu... Laukia neatverstos knygos, neprirašyti sąsiuviniai...
Ką jiems atneš šis rugsėjis?
Nors jau seniai nesu studentė, nesu ir mokytoja, tačiau kažkur viduje įstatytas laikrodis matuoja laiką nuo rugsėjo iki rugsėjo. Rugsėjis priverčia pasitempti, susikaupti, kelti naujus tikslus, kurti naujus planus... Jis diktuoja jau kitą dienos režimą, verčia planuoti laiką ir ko nors siekti: perskaityti knygą, numegzti vaikams kojines, pasiruošti pamokėlei sekmadieninėje vaikų mokykloje... Maži kasdieniai darbeliai, lašas po lašo, lašas po lašo... Kažkas juos skaičiuoja ir vertina... Tas, kuris viską stebi, ir atėjus laikui paskelbs rezultatus. Išlaikiau?.. Neišlaikiau?..
Rugsėjis. Gerai, kad kasmet jis ateina, kad ir vėl ima diktuoti savo gyvenimo ritmą. Neleidžia sustot, nurimt, apsileist... Ką jis man atneš šiemet? O tau?
(Nuotrauka Daivos Baumilienės)