Po to, kai įtikėjome, jog Dievas yra, norom nenorom peršasi klausimas: „O kur gi Jis vis dėlto yra?
Juk regimai Jo taip ir neišvydome! Tad, kur Jis būna, kur gyvena? Kur Jį būtų galima rasti, arba, kitaip tariant kur yra Jo buveinė (namai)?"
Mūsų Viešpaties Jėzaus malda „Tėve mūsų" duoda mums pirmą ir atrodytų tokią natūralią (mūsų kultūroje jau įaugusią) nuorodą: Tėve mūsų, kuris esi danguje... (Mt 6, 9). Taigi, išeitų, kad jei jau mūsų Dievas yra danguje, tai ir Jo namai yra ten pat. Tad mūsų nagrinėjama Šventojo Rašto eilutė turėtų labai suintriguoti, nes skaitome, jog šiandien Dievo namai (namai, kuriuose gyvena pats Visatos Kūrėjas) esame mes.
Iš tiesų ši žinia yra stulbinanti net krikščioniui, žmogui, kuris priėmė Dievo siųstą gelbėtoją - Jėzų Kristų. Mes juk ganėtinai lengvai gebame priimti žinią, jog mūsų Dievas yra danguje. Ir to mums užtenka (mūsų kūniškai (senai) prigimčiai, regis, „ramiau", jog Jis yra kažkur aukštai danguose), kol nepamilstame Jo, Kūrėjo ir Tėvo, labiau už gyvenimą, ir nepradedame pergyventi, kad mus nuo Jo skiria toks didelis atstumas.
Štai tada mus ir gelbsti bei guodžia šiandien nagrinėjama ir panašios į ją Biblijos eilutės, atskleidžiančios, kaip arti mūsų yra Tas, kurį įtikėjome, kurį pamilome nematę. Jis, Visagalis, įkūrė sau namus tarp mūsų, mumyse... Bet, stabtelkime.
Dievo troškimas būti tarp mūsų
Mintis apie Dievo namus čia, žemėje, iš tiesų yra tokia pat sena kaip ir žmonijos istorija, kuri atsiskleidžia prieš mūsų akis Šv. Rašto eilutėse. Nuo pirmųjų Biblijos knygų (pvz. Pr 28, 17) atrandame užuominas apie Dievo namus šioje žemėje.
Hebrajų išvaduotojo Mozės dienomis jau išgirstame aiškų Dievo nurodymą savo tautai pastatyti Susitikimo palapinę, kurioje Jis, Dievas, galėtų būti tarp savo išrinktosios tautos žmonių. Kai jie tai padaro, Dievas paliudija apie savo buvimą tarp izraelitų siųsdamas ugnies ir debesies stulpą virš savo namų - Susitikimo palapinės.
Čia mums vertėtų atkreipti dėmesį, jog niekur Biblijos istorijose nerasime žmogaus savo paties iniciatyva prašančio Dievą, kad Jis apsigyventų šalia jo. Geriau įsižiūrėję visada aptiksime, jog jei ir būta žmogaus intencijos pastatyti Dievui namus (pvz. karalius Dovydas), tai iš tiesų toks žmogus buvo Jo įkvėptas. Pats Visatos Kūrėjas apreiškia žmonijai savo nenumaldomą troškimą būti tarp savo šlovingiausių kūrinių ir, pratindamas (arba brandindamas) žmoniją prie minties, jog Jis atkuria Edeno sode prarastąjį ryšį ir bendravimą su žmogumi veidas į veidą, įkvepia savo pašauktus žmones statyti Jam buveinę.
Vėlesniais amžiais Jis įkvepia Izraelio karalių Dovydą statyti Jam akmeninius ir medinius namus (kadangi ir patys izraelitai jau persikėlė iš palapinių ir pažado žemėje įsikūrė akmeniniuose ir mediniuose namuose). Apie šiuos namus, kuriuos pastato Dovydo sūnus Saliamonas, Dievas paliudija, jog Jo vardas bus juose ir kaip įrodymą pripildo juos savo (šlovės) debesimi. Atsakydamas į karaliaus Saliamono maldą, Dievas patvirtina savo žodžiu, jog Jo akys nuolatos žvelgs į šiuos namus, Jo vardas bus juose, ir kiekvienas, kuris norės ateiti Jo akivaizdon, turėtų ateiti (ar bent jau atsigręžti) į šiuos namus. Bėgant šimtmečiams Izraelitams į kraują įauga supratimas, jog dangaus Dievas gyvena tarp jų, ir Jo namai (buveinė) yra Jeruzalėje, Jo Šventykloje.
Tiesa, akylesnis žydas turėjo pastebėti vieną keistą dalyką. Nors Dievas skelbėsi gyvenąs šioje Šventykloje, bet niekas Jo taip ir nebuvo matęs. Dar daugiau, Jo namuose įeiti buvo galima tik į kiemus, o į Šventų Švenčiausiąją, kambarį, kuriame ilsėjosi Dievo šlovė, galėjo įeiti tik vienas žmogus tik kartą metuose ir tik tamsoje. Vadinasi, to laikmečio dievobaimingieji turėjo suprasti, jog, nors Dievas ir įsteigė žemėje savo namus, vis dar tebėra kažkoks nematomas barjeras, atskiriantis juos (ir visą likusią žmoniją) nuo Gyvojo Dievo.
Mes esame gyvojo Dievo šventykla
Ir štai, beveik prieš du tūkstančius metų Dievas šį barjerą pašalina (iš tiesų dalinai). Sugriaukite šią šventyklą, ir per tris dienas Aš ją atstatysiu, - išgirstame iš Jėzaus Kristaus lūpų (Jn 2, 19-21), o Evangelijos mums liudija Jį kalbėjus apie savo kūno šventyklą. Ką tai reiškia? O gi tai, jog Jėzus iš Nazareto yra pirmasis žmogus, kuris savo kūną laiko Šventykla, t.y. Dievo buveine, vieta, kur Jis gyvena. Dievas persikelia iš akmeninių namų (šventyklos) į žmogaus kūną! Jėzaus Kristaus aukos dėka Jis daro taiką su žmogumi, sugriauna juos abu skyrusią (nuodėmės) sieną ir prisiartina prie žmogaus taip arti, jog jame apsigyvena; visų pirma pademonstruodamas tai savo tobulame atvaizde, žmoguje Jėzuje Kristuje (kuris, kaip ir visame kitame, taip ir šitame virsme turi būti pirmasis), kad po to ir mes, priimdami Jo sūnų, ir juo sekdami, galėtume tapti namais Dievui. Kuo aiškiausiai tai suvokdamas apaštalas Paulius sako: Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo? (1Kor 6, 19). Pirmieji Kristaus pasiuntiniai (apaštalai), kiekvieną iš Dvasios atgimusį žmogų matė kaip Dievo šventyklą.
Taip tebėra ir šiandien. Kiekvienas iš mūsų, įtikėdamas ir širdin priimdamas Jėzų Kristų, gauname iš Tėvo Jo Sūnaus Dvasią, ir mūsų kūnai tampa šventykla mumyse gyvenančio trečiojo Dievo asmens. Dievas mumyse! Vadinasi, mes galime su Juo susitikti ir bendrauti labai betarpiškai, labai intymiai. Nors, viena vertus, Tėvas tebėra danguje (kaip mus moko melstis Kristus), tačiau, kita vertus, Jo Dvasia yra mumyse (!) ir mus supranta, girdi ir užtaria, praneša ir apreiškia mums tai, kas yra Dievo, padeda ir moko Jį pažinti.
Te Kristus viešpatauja Dievo namuose
Grįžkime prie šiandienos skaitinio. Ši laiško hebrajams ištrauka, primenanti mums, kad esame Dievo namai, moko, jog Kristus tuose namuose viešpatauja kaip Sūnus. Ką reiškia „kaip Sūnus"? Kaip ir sveikoje žemiškoje šeimoje sūnus yra teisėtas savo tėvo turto paveldėtojas, taip ir Dangiškojo Tėvo namuose Kristus. Tik jeigu žemiškieji sūnūs paveldi laikinas šio pasaulio gėrybes, tai Kristus savo Tėvo namuose paveldi amžinas žmonių (pasiliekančių tuose namuose) sielas. O dabar pabandykime suvokti ką reiškia „viešpatauja". Tai mums kalba apie tai, jog Tėvas Sūnui suteikė visą įmanomą valdžią savo namuose (t.y. mumyse). Turėdami galvoje, jog Kristus yra įsikūnijęs Dievo Žodis, turėtume suvokti, kad būtent Žodžiui (kaip užrašytam ir kaip Asmeniui) ir turėtume leisti mumyse viešpatauti, nes, nors Dievo ir paskirtas Jo namuose viešpatauti, Jis niekada neina prieš žmogaus laisvą apsisprendimą ir pasirinkimą. Kitais žodžiais tariant, žmogus, pasiliekantis Dievo namuose, vis labiau išsižada savo valios, atsiduodamas kito, t.y. Dievo Sūnaus valiai. Arba vėl, kaip leidosi Dievo žodžiu atgimdomas, taip leidžiasi to Žodžio ir ganomas (o ne pats save gano).
Krikščionių susirinkimas - Dievo namai
Čia būtų pats metas stabtelėti ties žodeliu „mes". Ką laiško autorius iš tiesų čia turi galvoje, kiekvieną mus atskirai ar visus tikinčiuosius kartu (bažnyčią)? Visgi viso Naujojo Testamento šviesoje matome, kad ir vieną, ir kitą. Tai, kad mes kiekvienas tampame Dievo šventykla, jau aptarėme anksčiau, o tokios Rašto eilutės kaip: [...] jeigu užtrukčiau, noriu, kad žinotum, kaip reikia elgtis Dievo namuose, kurie yra gyvojo Dievo bažnyčia, tiesos stulpas ir atrama (1 Tim 3, 15), arba: Vadinasi, jūs [...] Dievo namiškiai, pastatyti ant pranašų ir apaštalų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventykla Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje (Ef 2, 19-22), arba vėl: Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė [...] (1 Pt 2, 5) mums kalba apie tai, jog bažnyčia, krikščionių susirinkimas, taip pat yra Dievo namai.
***
Taigi, Dievas atėjo pas savo žmones ir yra su mumis (Emanuelis). Jis įsikūrė sau buveinę mumyse ir tarp mūsų. Savo Dvasia kiekviename iš mūsų, kai priimame Jo pašventinimą bei atnaujinimą ir jį išsaugome, ir tarpe mūsų, kai statome save tarp tikėjimo brolių ir sesių ir tarpusavio santykius grindžiame Jo Dvasios vaisiais (meile, pakantumu, atlaidumu, kantrybe, maloningumu, gailestingumu, dorybe, kilnumu, drąsa...).