Neva „lyderiavimas" pagal savižudžių skaičių atveria opią problemą mūsų šalyje. Tačiau tuo pat metu netiesiogiai pasakoma, jei mūsų statistika nukristų keliais procentiniais punktais žemyn, suprask, toks šurmulys nekiltų ir mes pasitenkintume esama vidutiniškai bloga situacija savižudybių klausimu.
Savuosius pamąstymus savižudybės klausimais pradėsiu ne nuo statistikos (jos visai neliesiu šiame straipsnyje), bet nuo dviejų atraminių punktų, kuriais remiantis pateiksiu samprotavimus šiuo klausimu.
Pirma, savo poziciją apie savižudybę pateiksiu svarstydamas apie tai krikščioniškų vertybių požiūriu. Nebandysiu meilikauti ateistinei ar agnostinei pozicijai, bet išreikšiu teistinę nuostatą šiuo klausimu.
Antras dalykas, kurį svarbu išsiaiškinti, tai mūsų pokalbio diskursas, nes jis gali pakrypti dvejomis kryptimis. Pirmoji - tai pokalbis su žudytis ketinančiu asmeniu. Su žmogumi ieškančiu pagalbos, prieš paskutinį apsisprendimą: būti ar nebūti. Tokiu atveju rašymo ar pokalbio tonas įgauna jautrumo, empatijos, noro įsiklausyti, ne smerkti, bet padėti.
Kitas įmanomas pokalbio diskursas yra teorinis arba filosofinis savižudybės klausimo svarstymas. Jis atsietas nuo asmeninės patirties, nuo žmogaus šiandieninių išgyvenimų, nuo neišvengiamo siekio apsispręsti čia ir dabar. Tai minties galinėjimasis dėl gyvenimo prasmės buvimo ar ne. Tai dvikova, kurioje išlikti turi tiktai viena iš dviejų idėjų.
Kartais mes sumaišome pokalbio diskursus ir reikiamoje vietoje naudojame neteisingas priemones. Kalbėdami su depresiją išgyvenančiu žmogumi, bandome jį argumentais sutriuškinti ir jam įrodyti, kad jo mąstymas absurdiškas (jis tai ir taip žino, gal viena iš savižudybės link vedančių priežasčių ir yra jo nusivylimas savimi, iki begalybės išaugęs negebėjimas darbuotis, gyventi, priimti sprendimus ir pasitikėti savo paties mąstymu ir veiksmais) ir liguistas (turime mintyje ne fiziologinę ar psichinę ligą, bet veikiau moralinį pakrikimą). Tokio pokalbio baigtis bet kuriuo atveju bus tragiška: vienu atveju besikapanojantis gyvenimo link žmogus gali prarasti pasitikėjimą griebtis šio paskutinio „šiaudo", kitu atveju tokią „pagalbą" gavęs žmogus galutinai nusivils krikščionybe, nes sutikti krikščionys buvo angažuoti, nejautrūs ar net grubūs.
Kitu atveju, kai diskusija vyksta su šelmiškais jaunuoliais siekiančiais smagiai praleisti laiką ir išvesti iš kantrybės krikščionis, dvasininkus ar kitus gyvybės propaguotojus verta vadovautis kiek kitomis taisyklėmis. Toks pokalbis panašus į krepšinį. Po savuoju krepšiu neina pamesti griežto racionalaus mąstymo ir logikos. Bandymai įsijausti, atjausti ir mylėti panašioje diskusijoje bus griežtai nubausti priešininkų įžaidėjo „verpste" ar „pikenrolu" ir baigsis taikliu metimu ar net dėjimu „iš viršaus". Čia vertėtų grumtis lygiomis jėgomis ir „negailestingai bausti" priešininką už logikos klaidas ir nenuoseklų mąstymą.
Taigi matome, kad nepaprastai svarbu prieš pradedant pokalbį išsiaiškinti ar žmonės su kuriais kalbame yra pagalbos ieškantieji ar tie, kurie ieško atsakymų į būties klausimus.
Gyvenimo prasmė
Biologinė žmogaus prigimtis atskleidžia mintį, kad esame baigtinės būtybės. Stebėdamas gimimo ir mirties ciklą gamtoje, žmogus padaro loginę išvadą, kad kaip gamtoje esanti gyvybė prasideda ir baigiasi lygiai taip prasideda ir baigiasi žmogaus gyvenimas. Tai atrodytų natūralu ir dėsninga. Tačiau nepaprastai skausmingas yra savosios mirties suvokimas. Mąstyti apie baigtinę gamtą, baigtinį abstraktaus žmogaus gyvenimą yra vienas dalykas. Tačiau visiškai kas kita suprasti savo paties neišvengiamos biologinės pradžios ir pabaigos klausimą. Tai stulbinantis ir skausmingas atradimas.
Savo paties mirties supratimas sukelia skausmo, bet tuo pat metu pakylėja žmogų į aukštesnį nei gamtos laiptelį. Gamta vyksta, bet ji savęs neapmąsto. Žmogus dalyvauja tame pačiame gamtos vyksme, tačiau jis apmąsto tą vyksmą ir save patį.
Būtent šis žmogaus mąstymas atskleidžia jo dvasios pasaulį. Suvokti save, suvokti savo baigtį, išgyventi skausmą, kurį sukelia ne įdrėksta oda ar skaudantis dantis, bet vidinis dvasios nerimas ir baimė ir yra vieni iš žmogaus dvasios įrodymų. Tai taip žmogiška. Bet tai taip negamtiška.
Ši dvasios kančia pagimdo esminius būties klausimus: Kodėl esu? Kokia prasmė būti? Kam aš gyvenu? Kodėl gimiau, jei viskas baigsis mano mirtimi? Nejau mirtis yra visa ko pabaiga? Ir t.t. ir t.t.
Toks buvimo/būties prasmės ieškantis žmogaus sandas nepaprastai susijęs su religiniu jausmu. Štai kodėl žmogus visuose kultūriniuose, istoriniuose ir išsivystymo kontekstuose ieško Dievo. Religijos poreikis negali būti užgniaužtas jokia išorine jėga. Komunistinės vyriausybės organizuotą religiją išguidavo iš viešojo gyvenimo, tačiau ši įgaudavo nesuvaržomus individualius pogrindinius bruožus, kurių išnaikinti niekaip nepavykdavo. Mokslinės pasaulėžiūros atstovai su didžiuliu entuziazmu kovojo prieš religiją ir jos mitus. Tačiau ilgainiui jie patys su religiniu nuolankumu ir garbinimo patosu garbčiojo vieni kitų idėjas ar sukurtas ideologijas. Religinis (o kartu su juo būties ir prasmės) pradas kiekvieną kartą išlysdavo kaip yla iš maišo.
Užsimiršimas
Kokios yra įmanomos išeitys susidūrus su žmogaus dvasinės prigimties prabudusiais daigeliais, tais sunkiaisiais būties ir prasmės klausimais? Pirmiausia ir, manau, dažniausia reakcija į dvasinį skausmą keliančius dieglius yra užsimiršimas. Tai bandymas visomis įmanomomis priemonėmis nebemąstyti apie tai, kas sukelia nerimą. Mirties tema kelia nerimą? Tuomet stumkim visas įmanomas mintis tolyn nuo savęs. Išmeskim tas mintis kaip susidėvėjusius baldus ar senus laikraščius. Neleiskim per ilgai apie visa tai galvoti, kad tik nekiltų problemų, nebūtų bereikalingo diskomforto ir t.t. Šiandieninis pramogų pasaulis taip pasirinkusį žmogų priima išskėstomis rankomis. Džiaugsmingų vakarėlių maratonas su netylančia muzika, viena kitą keičiančios pramogos padeda sėkmingai užsimiršti ir nebegalvoti apie visokias nesąmones.
Be abejo, toks problemos sprendimas yra tik laikinis, neatneša sprendimo, o veikiau dar labiau komplikuoja situaciją. Į tamsiuosius sąmonės rūsius grūdamos mintys stengiasi išvysti dienos šviesą ir visomis priemonėmis veržiasi lauk. Tad užsimiršimo keliu pasukęs žmogus tikėtina labiausiai iškreiptai mąstys apie mirtį, gyvenimo prasmę, nes visada stengiasi apie tai negalvoti. Jis panašus į paiką dalininką taip ir nesupratusį, kodėl jo piešinių niekas nevertina. Jis pamiršo, kad jaunystėje apsisprendė niekada nenaudoti tamsių spalvų. Tokio dailininko drobėje vaizduojama tikrovė virsta naiviu kūdikio sapnu.
Pasidavimas
Liūdna, tačiau taip yra, kad žmogus turi pasirinkimą pasiduoti ir nebespręsti kylančių klausimų ar net nebetęsti gyvenimo. Toks žmogus leidžiasi įveikiamas sunkių klausimų, neberanda jėgų kaip į juos atsakyti, kaip tinkamai ir adekvačiai į juos reaguoti. Tokia rezignacinė pozicija yra kapituliacija ir visiškas pasidavimas. Žmogaus dvasia taip nusilpsta, kad neberandama jėgų gyventi.
Aiškinimasis
Paskutinė mano patiekiama pasirinkimo alternatyva yra siekti išsiaiškinti arba atsakyti į būties klausimus. Tai iš esmės priešinga reakcija nei aptartos prieš tai. Žmogus drįsta mąstyti apie prasmę, kalbėti apie ją, ieškoti atsakymų. Nors šie klausimai bauginantys, tačiau jis ieško atsakymų.
Krikščionybė tarnauja žmogui kalbėdama apie tai, kodėl jis yra, kaip jo laikinas gyvenimas šioje žemėje tampa prasmingas ir kodėl jį verta gyventi. Pagrindiniai gyvenimo įvykiai išaiškinami. Pagrindiniai stulpai pastatyti. Paaiškindama gyvenimo pradžią ir pabaigą krikščionybė atsako į žmogaus prasmės klausimą. Nepakeliama įtampa atslūgsta, nes suvokiama, kad Kristus visada yra šalia tiek išgyvenant aukščiausias palaimos akimirkas, tiek ištveriant sunkiausią sielvartą. Dievas yra šalia savųjų kaip guodžiantis ir esantis.
Kokia pagalba ketinančiam žudytis?
Sudėtinga viename straipsnyje apžvelgti visus savižudybę lemiančius ir link jos vedančius veiksnius. Tačiau pakalbėkime apie tai ar galima padėti žmogui, kuris ketina žudytis. Jei taip, tuomet pakalbėkime apie tai, kokią pagalbą reiktų suteikti tam žmogui, kuris ketina žudytis.
Visų pirma reikia įtvirtinti mintį, kad padėti žmogui, kuris ketina žudytis tikrai galima. Šis žmogus nėra beviltiškas ar atsidūręs beviltiškoje situacijoje. Paprastai jis apie save taip mano. Tačiau mes, esantieji šalia, turėtume mąstyti kiek kitaip.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad stulbinamai didžioji dalis savižudžių praneša savo artimiesiems apie savo ketinimus žudytis. Tai gali būti atsisveikinimo laiškas, netikėtas vizitas (anksti rytą ar labai vėlyvą vakarą), dovanojamos brangios dovanos (kokių niekada nedovanodavo anksčiau), grąžinami ilgus metus paskolinti daiktai ir t.t. Visų šių veiksmų tikslas yra dar kartą pabūti su artimais žmonėmis ir su jais atsisveikinti. Bendraujant su tokiu bičiuliu galima pajusti atsisveikinimo nuotaiką. Tie veiksmai įgauna ritualinių požymių.
Visi šie ženklai mums parodo, kad tas žmogus dar yra atviras pagalbai. Visiškai tikėtina, kad jis dar tikisi, kad būtent šis jo aplankytas senas bičiulis ar pažįstamas supras jo būklę ir atkreips dėmesį į jo nepakeliamą vidinį skausmą.
Reiktų suprasti, kad dažniausiai nusižudyti nori tie žmonės, kurie išgyvena stiprų vidinį skausmą. Jiems gyvenimas toks siaubingas ir sunkus, kad jie verčiau pasirenka nebūti išvis nei gyventi tokį gyvenimą. Jei paprastai žmogus gyvenime mato daugybę gyvenimo spalvų (įvairiausių emocijų: džiaugsmo, liūdesio, nerimo, pakylėjimo ir t.t.), tai šis kenčiantysis pradeda matyti tik juodai baltą vaizdą. Jis pradeda mąstyti „arba viskas arba nieko". Jei gyventi, tai tik puikiai, gerai, baltai ir be jokių kitų atspalvių. Jei taip nepavyksta, tuomet tebus visiškai juoda tamsa.
Toks susiaurėjęs mąstymas sukoncentruoja žmogaus dėmesį į save, savo patiriamą skausmą. Aplink jis nebepastebi jokio grožio, jokių kitų įmanomų emocijų ir žmogaus būsenų. Tokiam žmogui pats gyvenimas tampa viena didžiule kančia. Galiausiai jam į galvą šauna mintis, kad norint ką nors pakeisti (jei tai išvis įmanoma), reikia atsikratyti pačiu gyvenimu.
Kaip tokiam žmogui padėti? Psichologai pataria su tokiu žmogumi drąsiai ir atvirai kalbėtis apie jo asmeninius jausmus, išgyvenimus, jausenas. Kartais mes galvojame, kad jei šalia savižudiškų minčių turinčio žmogaus užsiminsime apie savižudybę, tai iš karto paskatinsime tuos ketinimus atlikti. Paprastai, jei žmogus nėra sunkus psichikos ligonis, jis taip neturėtų elgtis. Atvirkščiai, jis netgi gali laukti, kad kažkas atkreips dėmesį į jį, sureaguos į jo skausmą.
Tad atviras pokalbis, įsiklausymas į žmogų palengvina kenčiančiojo skausmą. Neteisinga būtų su juo ginčytis, smerkti jį, nes jo būsena gali trukdyti jam racionaliai ir blaiviai mąstyti. Tad atjausdami, įsiklausydami, bandydami suprasti ir dalindamiesi savo asmenine patirtimi kaip mes išgyvename sunkumus, galime padėti gyvenimo labirintuose pasiklydusiam žmogui.
Be abejo, svarbu kreiptis pagalbos. Pokalbis su artimaisiais, su jo dvasininku, psichologu ir pan. yra gyvybiškai svarbus. Nes net jei jam ir palengvėja po jūsų pokalbio ir maldos yra didžiulė rizika, kad žmogui grįš mintys apie savižudybę, tad artimiausioji aplinka ir tie, kas galėtų suteikti pagalbą turi būti informuoti.
Žvelgiant iš krikščioniškojo taško, galima pasakyti, kad Evangelija yra nesunaikinamo blaivaus optimizmo ir gyvenimo žinios pamatas. Kristus kentėjo dvasines ir fizines kančias, Jo mirtis atpirko mus nuo „mirties po mirties". Tad dovanotas amžinasis gyvenimas (gyvenimas po fizinės mirties) suteikia neįtikėtinų jėgų paprastam žmogui. Kas benutiktų žmogaus gyvenime, jis žino, kad Viešpats yra su juo. Jis tvirtai tiki, kad net jei grėsmingos gyvenimo aplinkybės pareikalaus jo gyvybės (jau nekalbant apie materialinius turtus, profesinius pasiekimus, karjerą, išsilavinimą ir kitus mažiau už pačią gyvybę vertingesnius dalykus) jis nepraranda vertingiausio turto - tikėjimo į Išganytoją Kristų. Tai yra tikroji pergalė. Tai yra tikroji viltis. Tikėjimas suteikia neblėstančių jėgų visose gyvenimo aplinkybėse.
Tad apibendrinant galima pasakyti, kad meilė Dievui suteikia jėgų gyventi. Tikėjimas į anapusybę sustiprina jėgas gyventi čia. Meilė amžinybei nuostabiausiomis spalvomis nudažo mus supantį pasaulį.
Tuo pat metu meilė artimui skatina mus padėti pasilpusiems, praradusiems gyvenimo džiaugsmą, prasmę ir nebetekusiems jėgų gyventi.
Kodėl klysta tie, kurie sako, kad savižudybė yra teisėtas žmogaus pasirinkimas?
Reiktų keletą žodžių pasakyti ateistinio humanizmo atstovams tvirtinantiems, kad žmogus turi teisę nusižudyti. Tai neva yra teisė ir pasirinkimo laisvė, kuri negali būti draudžiama, smerkiama ar tuo labiau baustina.
Šios idėjos šalininkai paprastai pasisako už savižudybę kaip orų žmogaus pasirinkimą sudėtinguose likimo vingiuose. Kad ir ką sakytų viešoji nuomonė, kad ir kokias vertybes propaguotų Holivudo filmų kūrėjai, kad ir kokiais herojais būtų paskelbti nusižudę žmonės, tiesa lieka paprasta - pakelti ranką prieš save yra nusikaltimas prieš save ir prieš likusius gyvuosius (jau nekalbant apie Dievą).
Save žudydamas žmogus parodo, kad gyvenimas, kuris jam duotas, pasaulis, kuriame jis yra nevertas būti. Tai protestas prieš gyvybę. Protestas prieš savo, artimųjų ir visų žmonių gyvybę. Tai gyvenimo neigimas. Tai prasmės ir vertės neigimas. Savęs nužudymas yra gyvenimo nužudymas. Tai sukilimas prieš visa, kas yra ir gali būti vadinama gyvenimu. Šis gyvenimo neigimas neturi jokių pozityvių elementų, tai tironiškas nevilties ir nevertės diktatas gyvybei ir viskam kas yra gražu.
Tad žmogus, kuris nuoširdžiai ieško filosofinio ar moralinio pateisinimo savižudybei negali jo surasti. Išvada, kurios jis prieis, yra gyvenimą teigiantis, viltį suteikiantis gyvenimo pasirinkimas.
Red.past.: pagal ir šią medžiagą pastorius Ramūnas skaitė paskaitą „(Iš)gyventi. Kitu kampu apie liūdesį, depresiją ir savižudybes" VDU studentams. Jei norėtumėte susisiekti su Ramūnu: ramunas.jukna@btz.lt
Ramūnas Jukna yra Bendrijos „Tikėjimo žodis" jaunimo pastorius, Panevėžio bažnyčios „Tikėjimo žodis" pastorius, psichologas.
Primename psichologinės pagalbos telefonus: suaugusiems - 116 123 ; vaikams (t.y. asmenims iki 18m.) - nuo 11 iki 21 val - 116 111.