Ligi šiol nežinau, kodėl negirdėti mūsų laikais išgydytų nuo kurtumo žmonių liudijimų. Bet susipažinusi kiek artimiau su šia nuostabia mergina kartoju sau: girdėti Dievą galima tik širdimi. Tarsi perfrazuojant A. De sent Egziuperi mažajam princui lapės duotą pamoką: tai, kas svarbiausia, yra girdima ne išorinėmis ausimis.
Kurčiųjų pasaulis lig šiol tiek man, tiek, manau, daugeliui vis dar asocijuojasi su kažkuo svetimu, nepažįstamu, neįprastu ir dėl to net kažkiek baugiu. Gestų kalbos nemoki, ir nejučia tarsi atriboji nuo savęs tokiu būdu susikalbančius (!) žmones. Tarsi jie būtų labai jau kitokie.
Kas savo noru rinktųsi begarsį pasaulį!? Net įsivaizduoti sunku gyvenimą, kai visi, visiškai visi garsai kažkur pasitraukia, lieka tik tyla. Net ne ta, kurios nuvargę nuo darbų, barnių ir rūpesčių gausos, nuo miesto šurmulio kartais ieškome mes, girdintieji. Tai tyla, besitęsianti amžinybę, arba visą gyvenimą. Tyla, mokanti atrasti tai, ko girdintieji dažnai nė nepastebi arba per lengvai nuvertina...
Lietuvių gestų kalbos gerai dar nemoku, tad šio straipsnio herojės paprašiau į klausimus atsakyti raštu. Nustebau, kaip drąsiai ši mergina išdrįso atsiverti. Susitikdama ją karts nuo karto bažnyčioje (Daiva lanko Vilniaus bažnyčią „Tikėjimo žodis"), nė neįtariau, kokius lobius galiu atrasti visiškai...šalia. Jos įstabiu pasakojimu noriu pasidalinti ir su jumis.
Susipažinkite: Daiva
Mama pasakojo, jog gimiau tokia mažytė, kad tėtis net bijojo ant rankų paimti, kaip sakė, kad kaulelių neišnarintų. Augau kaip visi vaikai, lankiau darželį, paskui - mokyklą. Laisvalaikiu lankiau pramoginius šokius, chorą, nes labai mėgau dainuoti.
Buvau beveik dešimties, kai vieną šaltą žiemos vakarą namo laiptinėje dūkome su draugėmis: čiuožinėjome nuo laiptų turėklų. Jau galvojome eiti namo, bet panorau dar kartą nučiuožti nuo antro aukšto turėklo, ir tas kartas buvo lemtingas. Neišlaikiau pusiausvyros ir nukritau aukštielninka, atsitrenkdama į cementines grindis. Labai stipriai sukrėčiau smegenis, mane išvežė greitoji. Mėnesį ar daugiau praleidau ligoninėje. Kaimynų berniukas, bendraklasis, lankydavo mane ligoninėje, pasakodavo, kas naujo mokykloje.
Kai pasveikau, jau buvo įpusėjęs pavasaris. Grįžau į mokyklą. Pamenu, mama visai klasei girdint paprašė nedaužyti man per galvą, nestumdyti manęs, nes po patirtos traumos metus laiko turėjau labai saugoti galvą. Atrodo, mėnuo nepraėjo, susibarėme su tuo pačiu kaimynų berniuku, mokykloje su juo sėdėjau vienam suole. Prašiau, kad duotų kažką nusirašyti, jis nedavė. Pavadinau kiaule, jis užsigavo, paėmė portfelį (o jis buvo sunkus) ir užsimojo trenkti per galvą. Nors gyniausi rankomis, sakiau, man taip negalima, neklausė. Smūgis. Iškart pasijutau labai blogai. Pamenu, sėdžiu klasėje ir drebu. Buvo jau vasara, o man net dantys kalenasi, negaliu sulaikyti. Mokytoja pastebėjo tai ir pasiūlė eiti namo. Vos nusvirduliavau. Mane pykino, leisgyvė atsiguliau į lovą. Man pradėjo nežmoniškai skaudėti galvą, negalėjau net nuo pagalvės pakelti, blaškiausi. Iškvietė greitąją, atvažiavę daktarai sakė, kad nieko baisaus. O temperatūra buvo jau per keturiasdešimt. Mama jiems: „Kaip čia taip, pažiūrėkit, vaikas jau kliedi." Tada, atrodo, susiprato, išvežė vakare i ligoninę. Paguldė į reanimacijos skyrių. Viską darė, bet niekas nepadėjo; temperatūra nekrito, kartais jau netekdavau sąmonės. Mama budėdavo prie manęs naktimis. Po trijų parų gydytojas sako: „Jau nebegalime niekuo padėti, nebent siųsti į Kauno klinikas - ji tarp mirties ir gyvybės." Vežė, kiek pamenu, naktį greitąja. Kauno klinikose teko laukti, kol atvyks gydytojas, mane krėtė šaltis... Dar spėjau nugirsti mamos pokalbį su gydytoju, jis pasiūlė stiprią kažkokių vaistų dozę ir įspėjo, kad padariniai bus rimti - apaksiu arba apkursiu, būsiu paralyžiuota ar net silpnaprotė. Mama sutiko su bet kuo, kad tik likčiau gyva. Pamenu, suleido vaistus į stuburą. Klykiau, labai skaudėjo. Nunešė į lovą, ir aš po tokių ilgų bemiegių naktų pagaliau užmigau.
Tylu tylu...
Ryte atsibudau ir galvoju: „O kodėl taip tylu? Kažkaip neįprasta..." Maniau, kad gal tokia ligoninė. Tylu tylu. Įėjo seselė, nešina padėklu su pusryčiais, užkalbino, o aš žiūrėjau į ją ir nieko negirdėjau. Ji vėl man kažką bandė pasakyti. Tada pasakiau, kad jos visiškai negirdžiu. Ji vos neišmetė padėklo. Išlėkė iškart. Subėgo gydytojai. Pradėjau verkti. Atvažiavo mama, ji irgi verkė... verkėme visi. Paskui pagalvojau, kad veikiausiai tik kurį laiką negirdėsiu, o paskui pasveiksiu. Deja, tikrovė pasirodė kitokia. Mama vis verkdavo, iš pradžių ir aš su ja. Paskui pradėjome bendrauti raštu: ji man parašydavo, aš - atsakydavau. Taip ir susikalbėdavome.
Mokytis gyventi kitaip
Logopedė išmokė suprasti kitus iš lūpų. Greitai išmokau, bet reikėdavo, kad kitas tartų žodžius labai lėtai, aiškiai. Iš pradžių visur buvau baikšti, įsikibusi mamos. Prašiau, kad nepaliktų manęs, nesitraukiau nuo jos nė per žingsnį. Man buvo baisu. Nemokėjau negirdėdama bet kur orientuotis, aplinkui tylu tylu... Bendraklasiai tik domėjosi, bet aplankyti taip ir neaplankė. Su viena mergaite vėliau bandėme susitikinėti, labiau dėl mano mamos iniciatyvos, bet ta bičiulystė greitai nutrūko. Su berniuku, kuris tąsyk trenkė portfeliu, jei kur nors prasilenkdavom, tai tik pasisveikindavom ir viskas. Jo mama labai išgyveno dėl tokios traumos ir mano mamos atsiprašė. Tačiau niekas neatsiprašė manęs...
Netrukus patekau į specialią internatinę mokyklą Kaune. Pamenu, iš pradžių žiūrėjau su siaubu į kitus vaikus, klausiau mamos, ką jie ant ausų nešioja. Sužinojau, kad tai klausos aparatėliai. Pati jų nešioti negalėjau - man jie nepadėjo. Visiškai nieko nebegirdėjau...
Pastebėjau, kad vaikai susikalba gestikuliuodami rankomis. Pradėjau to mokytis ir aš. Iš pradžių daug kas kreivai į mane žiūrėjo, nes buvau ne visiškai tokia kaip jie: buvau apkurtusi, o ne gimusi kurčia. Tokius negreit įsileidžia į savo tarpą. Po truputį visgi atsirado draugų, gerai mokiausi ir pajėgdavau dar ir susikalbėti, nes gebėjimas kalbėti jau buvo išlavintas iki tol, ir įgūdžiai išlikę, tai padėjo. Tik tėveliui sunkiau buvo priprasti prie mano kurtumo, mažai su juo kalbėdavausi. Jis labai dėl to išgyveno.
Po truputį išmokau suprasti kurčiųjų pasaulį, kitaip į viską žiūrėti. Labai svarbi pasidarė žmogaus mimika, veidas. Girdintieji to kartais net nepastebi, o kurtieji ar apkurtę, atrodo, girdi savo akimis, rankomis. Iš žmogaus veido, mimikos tarsi jauste pajunti jo būseną - pyktį ar džiaugsmą. Tai padeda geriau suprasti kalbantįjį.
Iš pradžių buvo sunku prisitaikyti su naujomis gyvenimo aplinkybėmis. Gėdijausi eiti net į parduotuvę. Tada anksčiau buvo viskas sveriama ir reikėdavo sakyti, kiek ko reikia. Bijodavau, kas bus, jeigu pasakysiu, o manęs nesupras? Kai negirdi savo balso, sunku kalbėti: kartais per garsiai pasakai - atkreipi aplinkinių dėmesį, per tyliai - tada vėl blogai: nesupranta ar neišgirsta. Iš pradžių tai trikdė, gėdijausi net sakyti, kad negirdžiu. Bėgant metams įpratau... Dar ką pastebėjau: kurčias nejaukiai jaučiasi tarp girdinčiųjų, ir aš ne išimtis. Kai suvažiuoja giminės, būna, jie susėda prie stalo ir šneka, juokauja, o man nuobodu - aš jų nesuprantu. Kurčias gali bendrauti su vienu ar dviem žmonėmis ir būtinai turi matyti veidą prieš save, nes tada gali stebėti žmogaus lūpas, mimiką. Kai vienu metu kalba daug žmonių, jis nepagaus minties.
Jau 23 metai esu tyloje. Ar ką nors pamenu? Mamos balso jau nebeprisimenu... Kai ką prisimenu, pavyzdžiui, jūros bangų ošimą, jų gaudesį. Kaip rytais pažadindavo mašinų važiavimas. Kaip iš krano kapsi vanduo. Kaip čiulba paukščiai. Tai tarsi įrašyta širdy ir prote. Tačiau daug kas užsimiršo. Kartais net atrodo, jog tokia ir gimiau. Juokais pagalvoju, kad jei vėl pradėčiau girdėti, vis tiek būčiau gestų kalbos vertėja. Pasakočiau visiems apie nuostabų mylintį Dievą. Pati pradėjusi tikėti visada norėjau matyti, kaip kurtieji įtiki.
Dievo už tai atsiprašiau
Kol dar buvau girdinti, vasaras praleisdavau Žemaitijoje pas močiutę, nes tėvai daug dirbo. Močiutė sekmadieniais eidavo į bažnyčią, vesdavosi ir mane. Naktimis girdėdavau ją kalbant poterius, rožančių. Mokė to ir mane, pasakodavo man apie Dievulį ir velnią, kad yra pragaras. Man buvo įdomu ir, atrodo, pradėjau tikėti, kad taip yra iš tikrųjų. Mokykloje lankiau tikybos pamokas, eidavau išpažinties, priėmiau Komuniją. Maniau, kad pakankamai žinau ir tikiu. Daug skaitydavau apie visas religijas.
Iš tiesų vėliau supratau, kad apkurtusi pykau ant Dievo. „Už ką man taip, - galvojau, - kodėl?" Vėliau pripratau. Kai įtikėjau, Dievo už tai atsiprašiau.
Vienas įvykis privertė patikėti, kad Dievas tikrai išklauso maldas. Buvo sunkus laikas mūsų šeimoje - mama dėl tam tikrų priežasčių nusprendė skirtis su tėčiu. Man tai buvo tragedija, nes juos abu labai mylėjau, ypač tėvelį. Verkiau, prašiau - nepadėjo. Netikėtai pradėjau melstis: paprašiau Dievo, kad atsitiktų kokia nelaimė, kad tik tėveliai neišsiskirtų. Ir tai greitai įvyko: tėčiui dirbant statybose smėlyje pasitaikė bomba. Sprogo, giliai sužeidė jam koją, jis pats labai nukraujavo, bet išgyveno. Kai tėtis pasveiko (jis liko neįgalus, šlubčiojo, bet darbingas), mamos paklausiau, ar dar skirsis? Ji pasakė nebegalinti palikti tokio tėvelio. Tik tada prisiminiau savo maldą ir labai išsigandau. Supratau, kad Dievas girdi maldas ir gali į jas atsakyti. Mane tai pribloškė, išgąsdino ir nustebino.
Paskui atsitiko dar vienas keistas dalykas. Susapnavusi vieną sapną aiškiai supratau, jog neilgai trukus mano tėtis mirs. Mamai tepajėgiau užsiminti, jog greičiausiai mirs kažkas iš artimųjų, daugiau tarsi kas būtų neleidęs prasitarti. Pamenu, tądien tėtis plovė indus virtuvėje. Tylėjau... Nuo to laiko nuolat ėmiau bijodama laukti, kada tai įvyks. Vasara baigėsi, vėl turėjau išvykti į kurčiųjų mokyklą, lankiau vienuoliktą klasę. Tuo metu tėtis dirbo statybininku Kaliningrade. Parvažiuodavo namo savaitgaliais, kaip ir aš. O aš visada važiuodavau namo su baime. Ir vieną sekmadienį (tai buvo paskutinis vakaras, kai jį mačiau) nesitraukiau nuo jo, buvau šalia, dar prieš miegą nuėjau pas jį - jis taisė batus virtuvėje. Atsisėdau šalia ir žiūrėjau, jaučiausi taip, lyg matyčiau jį paskutinį kartą. Paprašiau nevažiuoti ten, o jis: „Reikia..." Tos savaitės penktadienį ryte atėjusi auklėtoja liepė man anksčiau važiuoti namo. Viską iškart supratau. Mintyse šaukiau: „Tėčio nebėra, nebėra...".
Darbe įvyko nelaimingas atsitikimas: po lietaus tvarkė vamzdžius ir netyčia tie vamzdžiai palietė nesutvarkytus aukštos įtampos laidus. Elektros šokas mirtinai pažeidė tėčio smegenis.
Lyg kažko trūktų...
Baigusi vidurinę įstojau mokytis siuvėjos specialybės į Kauno tekstilininkų mokyklą. Baigiau. Vėl stojau mokytis namų ūkio ekonomės specialybės į Kaišiadorių žemės ūkio mokyklą. Išlaikiau vairavimo teises. Mokiausi floristikos kursuose, paskui įsidarbinau konditere. Vėl važiavau mokytis į Vilnių. Dievo ieškojimai buvo užsimiršę... Per mokslus atsirado kiti draugai, linksmybės, išgerdavau, pradėjau rūkyti. Visada atrodydavo, jog darau tai dėl draugų, jei taip nedarysiu, nebūsiu priimta į kompaniją. Draugų turėjau visur: Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Radviliškyje, Klaipėdoje. Vykdavo kokie nors renginiai kurtiesiems, visokios šventės - visur dalyvaudavau.
Pasilinksminimams reikėjo pinigų. Susiradau darbą naktimis, ir taip gyvenau. Tačiau kuo toliau, tuo labiau pradėjau jausti, kad mane kažkas slegia. Jaučiausi taip, lyg kažko trūktų. Pasidariau pikta, net kiti pastebėjo šiuos pokyčius.
Atrodo, pykau ant viso pasaulio ir žmonių. Jaučiausi nelaiminga, nemylima. O juk turėjau darbą, mylinčius tėvus, draugus, mokiausi. Deja, man tai neteikė džiaugsmo, nedavė ramybės, tik dar labiau slėgė. Mąsčiau, kam gyventi. Viskas tas pats ir tas pats - atsibodo. Galvojau: „O kas galėtų amžinai mylėti?" Tas klausimas nedavė ramybės. Svarstydavau: „Va, mama myli - suprantu, bet tai kitokia meilė. Draugai myli? Nežinau. Atsiras bėdų, ir jie veikiausiai nusigręš. O ar gali amžinai mylėti mylimas žmogus? Irgi ne. Tada kas? Kas gali amžinai mylėti?"
„Jėzau, pasakyk man, kad gali mane amžinai mylėti..."
Besimokydama susipažinau su viena mergina, Violeta. Žinojau, kad ji kitokio tikėjimo. Tarp mūsų, kurčiųjų, tada buvo sakoma: „Aaaa, tai ta evangelikė..." Ji visada šypsodavosi ir su ja buvo įdomu bendrauti. Susibičiuliavome. Po kurio laiko ji išvyko į Angliją. Tada vienoje internetinėje pokalbių svetainėje susibičiuliavau su kita mergina, Jūrate. Labai patiko su ja bendrauti. Ji pakvietė susitikti. Pasakiau, kad esu kurčia, o jai tai nepasirodė kliūtis. Susitikome, susidraugavome. Man ji labai patiko - jei reikia, visada padeda, yra linksma, nuoširdi, draugiška. Džiaugiausi, kad turiu tokią girdinčią draugę. Mano aplinkoje jų nebuvo. Jūratė davė paskaityti vieną knygą, nepamenu pavadinimo. Skaičiau ją ir apsiverkiau, pasijutau nešvari. Baisu: nešvari - juoda. Tąsyk iki galo tos knygos neperskaičiau.
Prasidėjo treti mokslo metai, buvo vis sunkiau, atrodo, buvau netoli savižudybės. Niekas to nežinojo. Niekas. Vieną dieną pagalvojau: „Pabaigsiu tą Jūratės knygą skaityti." Kai baigiau, atrodo, supratau, kad yra Jėzus. Pradėjau verkti ir atgailauti - buvau kaip tik viena bendrabučio kambarėlyje, naktį turėjau eiti į darbą. Priėjusi prie lango žiūrėjau į dangų, lyg ten Jėzų rasčiau, žiūrėjau ir širdyje vis kartojau: „Jėzau, pasakyk man, kad gali mane amžinai mylėti..."
Netikėtai pajutau, kad ant manęs kažkas tarsi liejasi: kažkokia šviesa nuo viršugalvio liejasi per visą vidų, viską nuplauna ir pripildo džiaugsmo. Pažiūrėjau į savo kūną - nieko nėra, bet viduje juste jutau šviesą, plaunančią, pripildančią šilumos. Negalėjau patikėti; pradėjau juoktis, pajutau nepaprastą džiaugsmą.
Susigriebiau: reikia lėkti į darbą, išskubėjau. Susitikau bičiulę, su kuria tada kartu dirbome. O ji mane pamačiusi sako: „Tu kažkaip švyti, tavo veidas toks šviesus. Tu geros nuotaikos?" Sakau: „Taip, jaučiu džiaugsmą..." Plepėdamos nuėjome troleibuso stotelės link. Netikėtai mano akys susidūrė su kitos jaunos merginos akimis. „Simpatiška panelė, - pagalvojau, - ir tiek." Įlipome į troleibusą, ta mergina taip pat. Atsisėdo prieš mus, o mes sėdim sau, plepam. Vėliau ta panelė atsistojo, priėjo prie manęs ir padavė susuktą popieriaus skiautelę. Galvoju: „Čia dabar kas, kodėl man, o ne kam kitam, kad ir mano draugei?" Paėmiau nustebusi, ji iškart išlipo. Nugrūdau tą lapelį į kišenę galvodama, kad vėliau pažiūrėsiu, o draugė paragino pasižiūrėti iškart. Išvynioju - ir netenku žado; ten parašyta: „Jėzus myli tave." Supratau, kad Jėzus atsakė į mano klausimą, jog gali mane amžinai mylėti. Buvau priblokšta. Mane nustebino tai, kad man atsakė raštu, kaip kurtiesiems būdinga bendrauti su girdinčiaisiais...
Dabar jau kitaip
Tą naktį vos ištvėriau darbe, netvėriau džiaugsmu. Buvau tokia laiminga! Norėjau geriau pažinti tą amžinai mylintį Dievą. Gavusi Bibliją skaičiau dieną naktį, godžiai, - lyg gerčiau vandenį. Stebėjausi Dievo gerumu, gailestingumu. Verkiau perskaičiusi, kad Jėzus buvo neteisėtai nukryžiuotas. Klausiau tada Jo: „Už ką Tave taip nukryžiavo, juk nieko blogo nepadarei?.."
Mamai buvo skaudu klausytis mano kalbėjimų apie Dievą ir tikėjimą, ji vis priešinosi. Pamenu, vieną kartą klausiu: „O jei Dievas man grąžintų klausą, ar tada Juo patikėtumei?" Mama sutriko, jos akyse pamačiau ašaras. Aš taip pat pravirkau. Vėliau meldžiausi: „Dieve, nejaugi kitiems reikia tokio stebuklo, kad Tave įtikėtų? Juk man gerai, kad esu kurčia. Aš tuo nesiskundžiu..."
Gan greitai perskaičiau visą Bibliją. Supratau, koks Dievas geras, išsiaiškinau, kas yra krikštas, Dvasios dovanos, pranašystės, Šventoji Dvasia... Tačiau nuo krikšto kažkas mane tarsi sulaikė. Galvojau, jei pasikrikštysiu, - bus jau tarsi viskas. Viską prarasiu. Žinojau kitų kurčiųjų negailestingą požiūrį į tikinčiuosius nekatalikus - kurtieji juos išbraukia iš savo tarpo, - atseit, šventeivos pasidaro: negeria, nerūko, neįdomu tokius net ir į kompaniją priimti. Žinojau ir tėvų požiūrį („Sekta, ir taškas"). Meldžiausi: "Dieve, juk viską prarasiu. Ką man daryti?" Nusprendžiau pasninkauti, - gal savaitę, nebepamenu, be maisto, tik vandenį gėriau. Dienos ėjo, o aš jokio atsakymo vis dar neturėjau. Tačiau prieš pat pabaigą atsakymą gavau...dirbdama vėlgi naktį. Stovėjau tąsyk prie konvejerio sausainių fabrike, apie kažką galvojau. Staiga mano mintis lyg kas į šalį patraukė, ir tarsi aiškus balsas mano mintyse sako: „Tu nieko neprarasi". Netekau žado, papurčiau galvą, - galvoju, turbūt vaidenasi. Po kurio laiko vėl viskas pasikartojo - „Tu nieko neprarasi". Nutirpau: tai Dievas pagaliau atsakė į mano klausimą! Tuo metu buvo spalio mėnuo, o aš iš karto žūtbūt užsimaniau: dabar aš noriu krikštytis. Mano draugė Jūratė tai išgirdusi apstulbo, - sako, gerai, bet palauk pavasario. Tuo metu man pasirodė, jog per ilgai laukti, todėl prašiau, kad patartų ką nors; noriu krikštytis dabar. Po krikšto patyriau tokią ramybę, kokios niekada gyvenime nebuvau patyrusi. Atrodė, tarsi plaukiočiau ant debesų, ramybė buvo beveik apčiuopiama...
„Kur nuo Jo meilės pasislėpsiu?"
Man pasikrikštijus, Jūratė pakvietė į Tikėjimo žodžio bažnyčią, tada dar palapinėje. Bet aš buvau girdėjusi, kad kažkur renkasi kurčių tikinčiųjų namų grupelė, priklausanti girdinčiųjų sekmininkų bažnyčiai. Suradusi juos, ten ir pasilikau. Man įtikėjus, netikintys draugai nuo manęs nusigręžė. Aišku, dar bandė „atvesti į protą", aiškino, pyko, o aš jiems pasakodavau, kaip Jėzus man atsakė, kad Jis gyvas. Negalėjau tylėti: ne veltui Rašte parašyta: kas įtikės, tas prakalbės.
Šiuo metu lankau bažnyčią „Tikėjimo žodis". Ką toliau Dievas darys, nežinau. Bet Juo pasitikiu kiekvieną dieną. Atėjus sunkumams, bėgu guostis pas Jį.
Būna, važiuoju troleibusu, matau - jaunos merginos šnekasi. Pagalvoju, o juk ir aš juk galėjau va taip šnekėtis... Kartais būna, - bendrauju su kuo nors gestais, o kiti, girdintys žmonės, žiūri, įsistebeilija. Net ir vaikai, - vaikams tai mirkteli, ir jiems gana. O į suaugusius įpratau nekreipti dėmesio. Suprantu, kad tokia esu, o ir kam slėpti: esu kurčia, ir taškas. Toks gyvenimas. Bet dėl to nebekyla priekaištų Kūrėjui, - apima tik dėkingumas.
Su laiku ir tam klasiokui atleidau. Laikas gydo žaizdas, o ir tikėjimas Dievu moko atleisti ir mylėti. Dabar nuoskaudų jau nėra, nebeliko. Ir visai nėra reikalo ieškoti kaltų. Esu dėkinga, kad Dievas tarsi leido pažinti kurčiųjų pasaulį, sutikti tuos žmones, kuriuos sutikau, juos pažinti, susidraugauti.
Kartais pagalvoju: o jeigu ne kurtumas, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas? Kokiu keliu eičiau? Gal visai kitaip gyvenčiau?
Dievas visada šalia. Kur nuo jo meilės pasislėpsiu? - kaip Rašte gražiai apie tai rašo. Jis niekada nepalieka. Mane stebina nuostabi Dievo meilė žmonėms, Jo ištikimybė, - kartais negaliu net kalbėti, vien tik linkstu nuo Jo gerumo. Padedu savo širdį prie Jo kojų ir dėkoju vien už tai, kad Jis yra.
Niekada nesigailėjau, kad Juo patikėjau. Niekada. Dievas nepaprastas. Kartais verkiu iš laimės, kad esu Jo. Būna, net trūksta žodžių Jam dėkoti.... tuomet tyliu.
Laiškais kalbino Rūtė Kiburytė-Tabarauskienė (nuotrauka Vaidės Šeškauskienės)
Str. buvo spausdintas ir žurnale „Tapati"