Krikščioniška Geroji naujiena - Evangelija - yra gera žinia. Daugeliui krikščionių savaime kyla klausimas - kam liūdėti? Ar ne angelas pranešė: „Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą... jums gimė Gelbėtojas" (Luko 2, 10-11)? Tačiau, jei pažiūrėsime į šių eilučių kontekstą, pamatysime, kad to džiaugsmo sulaukė prislėgtieji, vargšai, piemenys... Žymią Biblijos dalį sudaro kenčiančių žmonių raštai, ir juose gausu didelio vargo. Todėl Laiško hebrajams autorius rašo: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus", o jie buvo „akmenimis užmušami, pjaustomi pusiau, gundomi, kardu žudomi, klajojo prisidengę avių ir ožkų kailiais, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus" (Hebrajams 1, 1; 11, 37). Niekas nepasikeitė ir su Naujojo Testamento era. Su Kristaus atėjimu pasaulis į Dievą neatsigręžė. Todėl ir Gerosios naujienos džiaugsme mes skaitome raudos natas: „Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui" (Romiečiams 8, 36).
Kur yra krikščioniškos žinios džiaugsmas? Ar mes neturėtume liūdėti, kai girdime apie skurdą, smurtą, ligas, tautų genocidą? Ar visa tai neliudija, kad, jei Dievas yra, tai Jis... paliko savo žmones?
Evangelija nesuteikia greito atsakymo. Joje nėra momentinio kančios sprendimo. Tačiau Evangelija parodo, kad Dievas nusileido į mūsų kančią. Jis ją įprasmino. Įprasmino ne tik kentėdamas, kaip ir bet kuris kitas „Dievo paliktasis", bet ir prisikeldamas. Kristus prikėlė žmonijos viltį, kad šią kančią Jis vieną dieną išspręs. Jis „sutaisys" mus, kurie esame ne tik šios kančios dalyviai, bet - pasitaiko - ir kaltininkai.
Dievo nukryžiavimas įrodo, kad kančia yra blogis. Kančia nedaro mūsų geresniais. Tai daro Šventoji Dvasia. Ir Ji nėra vien mūsų Guodėja, bet ir Tiesos Dvasia (Jono 15, 26). Per Šventąjį Raštą Ji atveria Kristų. Mus pranokstančią Tiesą:
„Nes Tėvui patiko Jame apgyvendinti visą pilnatvę ir per Jį visa sutaikinti su savimi, darant Jo kryžiaus krauju taiką, - per Jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje" (Kolosiečiams 1, 19-20).
Istorijoje pasaulis matė įvairių kryžių: karo, valdžios, prabangos, etnografijos. Tačiau Naujojo Testamento kryžius yra nedviprasmiškos taikos simbolis. Dievo krauju aplietas ženklas žmonijai, kuris skelbia Dangaus ir žemės sutaikinimą. Anot Laiško kolosiečiams minties, jame apsireiškė visa Dievo pilnatvė. Mes galime jį atmesti, bet negalėsime išvengti. Kristus yra „Ramybės" arba „Taikos Kunigaikštis" (Izaijo 9, 6). Jėzus yra Ramybės Valdovas. „Galiausiai Jėzus numalšins visą sukilimą prieš Dievą. Tikintiesiems tai reiškia dovanojamą sutaikinimą su Dievu, kaip Jo draugams. Netikintiems, kaip ir demoniškoms jėgoms, visuotinė Kristaus valdžia taikai bus nukreipta prieš juos. Maištas bus ryžtingai nugalėtas Kristaus - pergalės karaliaus, (1 Kor 15, 24-28; Apr 19, 11-21; 20, 7-10) - kad daryta žala Visatai būtų visam laikui sustabdyta" („ESV Study Bible").
Šiuolaikiniam žmogui nepakeliamai sunku klausytis apie tai, kad jis „kažkam ir kažkur" turės atsiskaityti. Viena vertus, jam tai primena plačiai pravertą senelio spintą, iš kurios sklinda aitrus naftalino kvapas. Kita vertus - dvelkia neprognozuojamu religiniu fundamentalizmu. Ar ne geriau, jei Dievas būtų konstanta? Pastovus ir nekintamas (kaip yra dabar). Tiesiog, na, nesikišantis ten, kur mes Jo nekvietėme... Biblijoje tai vadinama nusidėjėlio mąstymu (Nusidėjėlis? Grįžtam prie senelio spintos?..). Nuodėmės sąvoka Biblijoje atspindi ne tik „sukilimą", bet ir daug platesnius reikšmių ryšius. „Šventajame Rašte, kalbant apie nuodėmę, vartojama žodžių įvairovė, nuo „prašauti pro šalį, nepataikyti į taikinį" ar „nutraukti savitarpio santykius" iki „bedievystės", „iškraipymo", „sukilimo" nusakymo" („New Dictionary of Theology"). Manydami, kad Dievas „kišasi" į mūsų gyvenimą, ir taip Jį vertindami, mes nusidedame - „prašauname pro šalį". Juk suprantama, kad, jei Dievas yra, Jis yra visa ko savininkas. Taip pat ir mūsų prigimtinių teisių ir laisvių. Nesudėtinga priimti, kad Jis jas suteikia. Biblijoje parodoma, kad laisvė ir tiesa yra Dievo savybės. Dievas yra Tiesa, ir Jis mūsų laisvės autorius. Teisės sampratoje žmogus negali kėsintis į kito asmens prigimtines teises. Teisės yra paliečiamos tik išimtiniais atvejais (kai į jas kėsinasi kitas ar kiti asmenys). Todėl galima sakyti, kad jos yra neliečiamos. Bet... ar tai pritaikoma ir Tam, kuris jas suteikia?
Viešpaties dalyvavimas žmonijos istorijoje yra ne tik pagrįstas, bet ir savaime gimdo mintį, kad jei esame Jo duotos taikos, ramybės ir teisingumo tvarkytojai, esame ir jų objektai. Esame Viešpaties, kuris yra Tiesa, ramybės Dievas, kūriniai. Todėl mūsų sukilimas yra šiek tiek keistas. O iš tiesų, mes vienu šūviu prašauname dukart. Pirma, kaip ką tik minėta - Dievo atžvilgiu, o antra - mūsų pačių. Istorija nuolatos primena, rodos, dar neišmoktas karo pamokas. Seniau Julijus Cezaris „atėjo, pamatė, nugalėjo", tačiau, jei jis ateitų į šiuolaikinį pasaulį, greičiausiai išgirstų: „Atėjai, pamatei, patylėk!" Pasaulis nebenori karo. Gera valia, ekonomika, švietimu, kultūra, mokslu, sportu žmonės sprendžia daugelį pasaulio problemų. Žmonės siekia ramybės pasaulyje, valstybėje, šeimoje. Naujasis Testamentas kalba, kad taiką galiausiai įtvirtins Dievas. Bet šiuolaikinis žmogus kategoriškai nesutinka. „Dievas kišasi!" Šis Adomo šeimos charakterio bruožas ir liktų uždarame žmonijos absurde, jei į jį negimtų Kristus - Naujasis Adomas. Skirtingai nuo mūsų visų, Jis vienintelis gyvena ramybėje su Dievu. Jis vienintelis pažįsta, kas yra ramybė. Ir Jis ją atneša. „Ramybė jums!" - savo mokiniams sako prisikėlęs Kristus (Jono 20, 19). Krikščionys gauna ramybę (jau, bet dar ne). Ši žinia mus pasiekia per Kristaus pasiuntinius - „tarsi pats Dievas prašytų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!" (2 Korintiečiams 5, 20)
Bet „kas gali sakyti: „Apvaliau savo širdį, esu be nuodėmės"? (Patarlių 20, 9). Akivaizdu, tai retorinis klausimas. Nors mes turime stengtis, visgi negalėsime „sutaisyti" savo gyvenimų. Tai ne tik Biblijos autorių, bet visų krikščionių rauda. Tapusi neatsiejama Biblijos aiškinimo ir tradicinės krikščioniškos liturgijos dalimi. Tai Dangaus karalystės ilgesys, kurį „Tėve mūsų" maldoje išsako visos krikščioniškos konfesijos. „Teateinie Tavo karalystė! „Sutaisyk" mus ir pasaulį, Dieve! Ateik!"
Iš asmeninio tinklaraščio
Ateik!
Savo tarnavimo pradžioje Jėzus atėjo į sinagogą. Jam padavė Izaijo knygos ritinį. Suradęs vietą, Jis skaitė: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes Jis patepė mane skelbti Gerąją naujieną vargšams, pasiuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems - regėjimo, siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningųjų Viešpaties metų" (Luko 4, 18-19).