Prieš 20 metų.
Su draugu atėjome į kino seansą drėgnoje ir prastai šildomoje tarybinės statybos kino teatro „Taika" salėje. Tą vakarą rodė filmą „Jėzus". Tuo metu tai buvo tikra naujovė. Po ilgų marksizmo-leninizmo, ateizmo ir kitokio pobūdžio smegenų plovimo dešimtmečių filmas religine tematika buvo tikrai kažkas ypatingo.
Nuo pat pirmų akimirkų, kai peržengėme kino teatro slenkstį, nuostaba nesitraukė iš mūsų veidų.Koridoriai ir salė buvo sausakimši - tiek daug buvo į filmą susirinkusių žmonių. Panašų vaizdą toje pačioje salėje esu matęs tik demonstruojant kultinį sovietmečio animacinį filmą „Na, palauk!". Šį kartą viskas buvo kitaip. Susirinko ne vaikai ir jaunimas, bet daug nematytų senyvo amžiaus žmonių. Visiems buvo dalijamos gražios knygutės apie filmą (su spalvotomis nuotraukomis ir filmo aprašymu). Deja, mes su draugu jų negavome, nes tebuvome ūgtelėję paaugliai, o ne rimti suaugusieji, kurie galėtų pareikalauti knygelės kartu su bilietu. Tiesa, jau vėliau tų knygučių buvo galima į valias nusipirkti autobusų stotyje ar bedygstančiose privačiose parduotuvėse... Bet norėčiau rašyti ne apie tai...
Su draugu sėdėjome pačiame salės viduryje. Buvome drąsūs, trykštantys akiplėšišku pasitikėjimu jaunuoliai. Senyvo amžiaus žmonių apsuptyje gliaudėm moliūgų sėklas tiesiai ant salės grindų ir savo mutuojančiais šaižiais balsais aptarinėjom filmo detales, aktorių šukuosenas ir visa kita. Šis vakaras bei filmas taip ir būtų likęs vienu iš kasdienių nuotykių, jei jo turinys nebūtų pervėręs mano jaunos širdies. Evangelijos motyvais sukurtas filmas skambėjo taip įtikinamai, jog man, neturinčiam jokios religinės patirties, bet sunkiai išgyvenančiam būties klausimus, tai buvo tarsi tyro oro gurkšnis išsiveržus iš suplėkusio požemio. Tai buvo prasmės užgimimas. Tai buvo pirmieji aušros spinduliai po ilgos ir gūdžios nakties. Tai buvo girių tamsybėje prašvitusi proskyna, per kurią į širdį ir gyvenimą pradėjo pulsuoti laisvė, ramybė ir džiaugsmas.
Nesakau, kad akimirksniu tapau kitoks, kad patyriau nušvitimą ar pan. Ne. Tai buvo ilgo proceso, kuris tęsiasi iki šiol, pradžia. Tai buvo posūkis. Tai buvo pradžia.
Dabar.
Su nerimu ir rūpesčių gausa ruošėmės Vilties festivaliui. Džiaugsminga tikėjimo ir vilties šventė kaip milžiniškas sūkurys įtraukė Lietuvos evangelines bažnyčias ir jų narius. Diena po dienos artėjome prie šio renginio ir net nepastebėjome, kaip visų lauktos spalio pabaigos dienos atėjo.
Festivalio savanorių gretose teko darbuotis ir man. Tarnavau sielovados grupėje. Vieno iš renginių metu sėdėjau „Siemens" arenoje didžiulėje minioje. Stebėjau žmones, programą. Mąsčiau. Prisiminiau, kad prieš dvidešimt metų Evangelijos žinia beldėsi į mano širdį. Buvau įžūlus visomis prasmėmis pagonis jaunuolis, tačiau Kristaus meilė pasiekė mane. Įdomu, kad anuomet, prieš dvidešimt metų, matytą filmą ir šį festivalį rengė viena ir ta pati evangelistinė asociacija. Tuomet buvau Aukštaitijos jauniklė žuvelė, kurią sugavo Evangelijos tinklas. O šiandien stovėjau valtyje, taisydamas tinklus ir bandydamas atlikti Viešpaties patikėtą darbą.
Viena vertus, širdyje kilo džiaugsmas ir dėkingumas. Po dvidešimties metų galiu perimti estafetę iš tų, kurie tarnavo nešdami Evangeliją žūstantiems. Atsistojau į gretas tų, kurie aukojosi ir aukojo, meldėsi ir tikėjo, bet svarbiausia veikė. Šiandien jausdamasis nevertas galiu stotis šalia Dievo tarnų, Evangelijos skelbėjų. Jaučiu, kad už mano nugaros - milžiniška minia Dievui pasišventusių žmonių, Evangelijos skelbėjų, pamokslininkų, ganytojų, mokytojų ir visos bažnyčios. Regiu reformuotos bažnyčios šaką iki pat Kalvino, Liuterio ir toliau stovinčius kamienus bei šaknis - Kristaus apaštalus bei pranašus. Džiaugsmas, garbė, nevertumo jausmas ir dėkingumas susilydo į naują darinį ir pripildo krūtinę.
Kita vertus, per visą kūną nuvilnija jaudulys. Nes tikiu, kad kaip prieš dvidešimt metų šaltoje kino teatro salėje prasidėjo vieno nusidėjėlio kelionė į šviesą, į Kristų, taip ir šiomis dienomis Vilties festivalyje bus sujaudinta ne viena jauna, Dievo ištroškusi širdis. Kūno akimis nepamatysime perkeičiančio Šventosios Dvasios darbo, tačiau ramybė ir tikėjimas užpildo širdį. Dievas yra gabus pažadinti žmonių širdis iš dvasinės mirties. Taip, Dievas prikelia ir šiandien. Taip, šviesa apšviečia. Taip, meilė Kristui gimsta nusidėjėlių širdyse. Taip, nerišlios pasišventimo maldos užgimsta grubiose nusidėjėlių lūpose. Tikiu, kad Dievas darbuojasi žmonių širdyse. Jis juos keičia ir ruošia, kad po kitų dvidešimties metų manosios kartos laikoma Evangelijos skelbimo ir tarnystės Dievui estafetės lazdelė būtų perduota į kitas patikimas rankas. Tikiu, kad mūsų gretas papildys nauji žmonės: tarnai ir tarnaitės. Jie bus kupini jėgų, bet degs ta pačia meile Kristui, puoselės širdyje tą pačią ugnį, tą patį rūpestį žmonėmis, jaus tą patį jaudinantį drebulį širdyje...