Pagrindinis ir turbūt vienintelis Kalėdų ženklas, pasak evangelijų, yra Kūdikis ėdžiose. Pasakodamas apie Jėzaus gimimą Betliejuje, Lukas jį pamini net tris kartus (2, 7. 12. 16). Kodėl? Tikriausiai dėl to, kad ši detalė labai iškalbinga.
Jei Kristaus prasidėjimas iš Šventosios Dvasios yra vienas didžiausių stebuklų, tai ėdžios, kaip kūdikėlio Kristaus pirmasis lopšys, yra vienas didžiausių ženklų.
Tikėjimo kelią ir gyvenimą su Dievu paženklina stebuklai. Jie stiprina pasitikėjimą neregimu, visagaliu ir mus globojančiu Dievu. „Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, niekaip netikėsite", - sako Jėzus, gal šiek tiek ir priekaištaudamas, tačiau visgi darydamas tai, kas viršija žmonių galias (Jn 4, 48).
Mes, rodos, jau mąstome kitaip nei Jėzaus amžininkai, kuriems svarbūs buvo ne tik stebuklai, bet ir ženklai. „Mokytojau, norime, kad parodytum ženklą", - ne sykį reikalavo Jėzaus oponentai (Mt 12, 38, taip pat 16, 1). Stebuklus darantį Jėzų jie regėjo daug kartų, o štai ženklo, patvirtinančio jo mesijinę misiją, jiems trūko. Atsakydamas Jėzus nurodo į savo kančią, mirtį ir prisikėlimą, kurie yra paslėpti pranašo Jonos istorijoje: „Pikta ir svetimaujanti karta ieško ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, kaip tik pranašo Jonos ženklas. Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis banginio pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje" (Mt 12, 39-40).
Tikriausiai kalbėti apie Kūdikį ėdžiose kaip ženklą anuomet būtų neprasminga. Juk beveik niekas nežinojo Jėzaus gimimo detalių, kurias mums vėliau užrašė evangelistai. Todėl Kristus ir rodo į savo išėjimo ženklą. Tačiau ėdžios ne mažiau iškalbingos nei trys naktys banginio pilve. Abu ženklai panašūs. Ironiški. Skausmingi. Bylojantys tiesą.
Dievui šioje žemėje vietos nedaug. Beveik visai nėra. „Lapės turi urvus, padangių paukščiai - lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti" (Mt 8, 20). Tik ėdžiose, banginio pilve, ant kryžiaus. Žmogus Dievą atstumia, pajuokia ir kryžiuoja. Paradoksalu, tačiau Dievas leidžiasi išstumiamas į paraštes, nesipriešina blogiui. Žemiškos kelionės pradžioje velkasi ant savęs mūsų fizinį kūną, o pabaigoje ir nuodėmę. Dievas kitoks nei mes įsivaizduojame. Anapus - visagalis, o mūsų ašarų pakalnėje - romus ir nuolankus.
Ačiū Dievui, kad žemės, nuodėmės ir mirties triumfas yra trumpalaikis. Kaip banginis išspjauna Joną, taip pragaras negali užlaikyti Dievo Sūnaus. Tačiau prisikėlimo stebuklą išvysta vėlgi ne visi. Tik tie, kurie perprato gimimo ženklą.
Išvydę Kristų ėdžiose, nebesukame savo žvilgsnio ir nuo kryžiaus. Į žemę Dievo Sūnus ateina romiai, o išeina gėdingai ir su mirtina kančia. Neklauskime drauge su apaštalais „koks Tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?" (Mt 24, 3), nes dviejų Jo ženklų daugiau nei pakanka.
Ėdžios ir kryžius. Du žemiški medžiai - Dievo žemėje ženklai. Įmindami juos, atrasime kelią, žinosime kaip gyventi.
Te Kristaus gimimo ženklas sustiprina mūsų tikėjimą ir tedaro mus panašesnius į Kūdikį ėdžiose!
Nuotrauka Jurgos Karosaitės