Paradoksalu, bet mano laikyta neįkandama doktrina apie Trejybę ne tik metė iššūkį mano protui, bandančiam suvokti triasmenį vieną Dievą, bet ir visiškai nelauktai atvėrė tiek daug kasdienybę keičiančių įžvalgų. Man tai aiškus Dievo kvietimas būti plataus mąstymo bei dar platesnės širdies žmogumi. Taigi kaip žinojimas, kad Dievas nuo pat pradžių buvo triasmenis - Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, - bet visgi vienas Dievas, keičia mano krikščionišką gyvenimą?
Pirmiausia supratimas, kad Dievas amžinai egzistavo kaip triasmenis, atveria pačią Dievo prigimtį. Dievas nėra beasmenė aukštesnė jėga, kaip teigia kai kurie šiandienos dvasiniai judėjimai, bet Asmuo, į kurį galiu kreiptis, kurį galiu pažinti. Dar daugiau, jeigu Dievas būtų tik aukštesnė jėga ar tik vienasmenis, vadinasi, jo prigimties centre būtų jėga ir galia. Timas Kelleris taikliai pažymi, kad, jeigu Dievas būtų vienasmenis, tai reikštų, jog prieš sukūrimą nebuvo meilės ir santykių. Tačiau dabar turime Dievą, kuris amžinai egzistavo kaip triasmenis, todėl mūsų Dievo prigimties centre nepajudinamai stovi ne galia ar savirealizacija, o meilė ir santykiai. Iš to kyla radikali išvada: triasmenio Dievo sukurto pasaulio centre lygiai taip pat turėtų būti santykiai ir meilė. Ir jeigu mes buvome sukurti pagal tokio Dievo atvaizdą ir panašumą, tai iš esmės keičia visus santykius: šeimoje, darbe, bažnyčioje, kiekvienoje visuomenės sferoje, tarp tautų ir valstybių.
Norėdami atsakyti į klausimą, kaip keičiasi mūsų santykiai, turime nuodugniau pažvelgti, kokie yra santykiai tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Labiau įsižiūrėję, suglumsime, nes nepamatysime į save nukreiptų ir tik savo poreikiais besirūpinančių Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Priešingai, jų save atiduodanti meilė, siekis pašlovinti vienas kitą, troškimas patarnauti ir besąlyginis paklusnumas vienas kitam, ieškojimas ir vykdymas kito valios atima žadą. Net baisu pagalvoti, prie kokio praktinio pritaikymo tai veda. Esu kviečiama atidėti savo troškimus ir poreikius į šalį tam, kad patarnaučiau šalia esančiam. Esu kviečiama mylėti tokia meile, kuri yra save atiduodanti ir kuriai nėra per didelės aukos. Kviečiama atidėti savo prioritetus ir ieškoti dangiškojo Tėvo valios bei besąlygiškai paklusti, kaip ir Kristus pakluso Tėvui, o Šventoji Dvasia Kristui. Esu kviečiama pakeisti savo gyvenimo ašį, kuria nebegaliu būti aš pati. Pažįstant savo egocentrišką širdį, šie pokyčiai yra daugiau nei revoliucija.
Kaip tipinė Vakarų kultūros atstovė galėčiau čia ir sustoti, tačiau iš tiesų bendrystė su triasmeniu Dievu veda kur kas toliau. Mano gyvenimas niekada nebegalės būti grynai individualistinis, nes triasmenis Dievas neišvengiamai kviečia į bendruomenę, bažnyčią. Tai nėra kažkas papildomo labiau pažengusiems, bet Dievo planas kiekvienam. Kokia tai bendruomenė, kurios dalimi būti ir kurią statyti esame kviečiami? Tai priimanti bendruomenė, nes kiekvienas joje patyrėme, kaip stipriai esame priimti per Kristaus auką. Dar daugiau, tai padrąsinanti bendruomenė, kurios nariai statydina vienas kitą ir drąsina gyventi Dievui patinkantį gyvenimą. Tai pasiaukojanti bendruomenė, aukojanti savo gyvenimą ir turtą kitų poreikiams patenkinti. Galiausiai tai kenčianti bendruomenė, kuri myli ir atleidžia net ir tada, kai tai sukelia skausmą (Keller T. (1997) Fellowship Group Handbook: a Manual for Leaders and Coordinators). Prisipažinsiu, buvimo tokioje bendruomenėje ir jos kūrimo kaina mane gąsdina.
Galiausiai ne mažiau šokiruojanti išvada šmėžuoja pro akis mąstant apie tai, kaip skirtingai Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia dalyvauja žmogaus išgelbėjime. Dievas Tėvas sumano išgelbėjimo planą ir siunčia savo Sūnų į žemę. Sūnus, paklusdamas Tėvui, atperka mus savo mirtimi ant kryžiaus, o prisikėlęs ir pakilęs į dangų atsiunčia Šventąją Dvasią, kuri atgimdo mus naujam gyvenimui, pašventina ir įgalina tarnystei. Be galo skirtingi vaidmenys, bet kartu - nedaloma vienybė. Nematyti nė mažiausios įtampos tarp skirtingumo ir vieningumo, kurią neretai jaučiu tarnystės laukuose besidarbuodama su broliais ir sesėmis. Esame be galo skirtingi, apdovanoti skirtingais Dievo talentais ir dovanomis. Nors esame tame pačiame Kristaus kūne, susiduriame su pagunda nuklysti į du kraštutinumus: pasididžiavus savo dovanomis sakyti broliui „Man tavęs nereikia" arba kaip tik nuvertinant save sakyti „Kadangi nesu toks kaip šalia esantis, todėl nepriklausau kūnui". Tačiau matydama, kaip tobulai Tėve, Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje dera skirtingumas ir vienybė, trokštu šią dermę matyti bažnyčioje, darbe, šeimoje.