Įtikėjau 1992 m. pavasarį, kai Viešpats prisilietė prie manęs ir apsaugojo didelėje autoavarijoje, kurioje galėjau žūti. Tas gyvenimo laikotarpis buvo audringas ir įdomus tiek mūsų tautai (Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas), tiek asmeniškai kiekvienam iš mūsų, nes atsivėrė daug galimybių gyventi kitokį gyvenimą nei anksčiau. Į mūsų gyvenimą atėjo tiek fizinė, tiek dvasinė laisvė.
Įtikėjęs vos po kelių mėnesių pradėjau tarnauti bažnyčioje. Viskas buvo taip nauja, bet kartu ir labai įdomu. Pažinęs Viešpatį, kuris man tapo svarbiausiu Asmeniu - Jam aš atidaviau savo gyvenimą, - Gerąja žinia dalijausi ir su namiškiais. Pamenu, kaip vieną vakarą susėdę visa šeima kalbėjomės apie Dievą. Penkias valandas pasakojau namiškiams apie tai, ką atradau savo gyvenimo kelyje ir kuo patikėjau. Mums visiems tai buvo labai nauja patirtis. Tėtis su mama labai atidžiai manęs klausėsi. Tai buvo pačios nuostabiausios mano gyvenimo akimirkos.
Tai buvo ir klausimų - atsakymų metas. Buvau labai ištroškęs gyvojo žodžio iš Viešpaties lūpų, todėl turėjau Jam ir daug klausimų. Vieną vakarą susimąsčiau ir paklausiau Jo, kodėl aš pirmas šeimoje įtikėjau? Išgirdau sau netikėtą ir nelauktą atsakymą iš Dievo: „Prisiimk atsakomybę už savo šeimą (už tėtį, mamą, seserį)".
Tuo metu mes ilgai nesvarstydavome. Žinojau, kad man kalbėjo Viešpats, todėl priėmiau šiuos žodžius į širdį. Pradėjau melstis, pasninkauti už savo artimuosius. Atrodė, kad nesunku bus atvesti juos prie Viešpaties kojų, juolab, kad pirmas atsakymas neužtruko - po pusės metų, per mano gimtadienį, įtikėjo sesuo Sonata. Tai buvo pati nuostabiausia Dievo dovana man gimtadienio proga. Netrukus ji pradėjo lankyti ir mūsų bendruomenę.
Visai kitaip buvo su tėvais... Mama vaikščiojo į katalikų bažnyčią, o tėtis buvo visai netikintis. Kuo daugiau kalbėjau jiems apie Dievą, tuo, atrodo, mūsų santykiai prastėjo. Girdėjau daug priekaištų savo ir bendruomenės atžvilgiu. Jiems nepatiko, kad staiga tiek daug ir taip dažnai pradėjau kalbėti apie Dievą, tuo labiau, kad „prisidėjo" dar ir sesuo. Nelengva buvo, kaip mes tada sakydavome, „atvertinėti" juos nuo negyvų darbų ir vesti prie gyvojo Dievo.
Buvau jaunas krikščionis, daug ko nesupratau, kartais perlenkdavau lazdą, bet dėl vieno dalyko buvau tvirtai apsisprendęs - neatiduosiu piktajam saviškių, kovosiu Viešpaties kovą, prašysiu Dievo pasigailėti mano namiškių, kaip Jis pasigailėjo manęs. Kai pagalvodavau, kad amžinybėje galiu nesusitikti su man artimiausiais žmonėmis, net nupurtydavo, - labai to nenorėjau. Buvo sunku, kartais, atrodė, nepakeliama... Bet Dievas stiprindavo per savo Žodį, per brolius.
Vienas pastorius papasakojo tokią istoriją. Jų bažnyčioje įtikėjo viena sesuo, po kurio laiko susirgusi nepagydoma liga. Pastorius prisiėmė atsakomybę ir sau pasakė: „Aš melsiuosi ir pasninkausiu už šitą žmogų tol, kol pamatysiu atsakymą, kol Viešpats įsikiš. Neatiduosiu jos velniui". Ir Viešpats įsikišo: jis man pasakojo, kad ta sesuo visiškai pasveiko ir pradėjo tarnauti bažnyčioje. Įkvėptas tokio pasakojimo aš dar uoliau pradėjau užtarti prieš Dievą savo tėvus, ypač tėtį.
Buvau jaunas krikščionis ir tikėjausi, kad viskas įvyks labai greitai - daug atsakymų tikrai ateidavo greitai. Tačiau laikas bėgo, bet niekas nesikeitė (bent jau aš taip maniau)...
Vieno vakarinio susirinkimo, vykusio Profsąjungų rūmuose, metu, išgirdau Dievą sakantį: „Tu pamatysi, kaip tavo tėtis pakvies mane į savo širdį". Aš džiaugiausi, tiesiog triumfavau! „Aš pamatysiu!" - šie žodžiai mane labai sustiprino. Tačiau supratau, kad tai įvyks taip, kaip Dievas yra numatęs - savo laiku. Atėjo vidinė ramybė. Pagaliau supratau, kad Dievui mano tėtis rūpi dar labiau nei man. Nusiraminau ir pasitikėjau, kad Jis tikrai įvykdys tai, ką pažadėjo. Tik vieno dalyko tuomet negalėjau numatyti - kad man teks laukti beveik 19 metų - visai kaip Abraomui, tik jam pažado išsipildymo reikėjo laukti dar ilgiau - net 25 metus.
Per tuos ilgus 19 metų buvo visko: ir džiaugsmo, kai tėtis kelis kartus lankėsi mūsų bendruomenės susirinkimuose, padėjo bažnyčiai išsinuomoti patalpas Brolių g., ir nusivylimų, girdint tėvų priekaištus dėl per didelio uolumo, tarnavimo bažnyčioje. Tačiau aš kartu su kitais broliais ir seserimis tikėjau, kad Viešpats gali išgelbėti mūsų artimuosius, - dėl to pasninkaudavome ir melsdavomės namų grupelėse, susirinkimuose, namuose. Tikėjome ir laukėme. Ir Dievas atsakė, tik visai ne taip, kaip aš tikėjausi.
2009 metais mano tėčiui nutiko baisi nelaimė - jam įgėlė vapsva. Tėtis prarado sąmonę, jį ištiko klinikinė mirtis. Greitoji pagalba atvažiavo tik po 40 minučių (nelaimė nutiko sode, už Žaliųjų ežerų), bet Dievo malonės dėka gydytojams pavyko tėtį atgaivinti ir nuvežti į Santariškių ligoninę. „Tai didelis stebuklas," - stebėjosi patys gydytojai. Kai aplankiau tėtį reanimacijos palatoje, supratau, kad jis nemirs. Bet ar neliks neįgalus? Nes po klinikinės mirties, kai smegenys kurį laiką negauna deguonies, jos gali žūti. Daug meldėmės - bažnyčioje, grupelėse, namuose. Tai buvo sunkus mūsų šeimai laikas: reikėjo nuolatos prie tėčio budėti, rūpintis ligoniu. Tačiau Dievas yra gailestingas, Jis atsako į mūsų maldas ir vykdo savo pažadus: nors tėčiui ligoninėje dar buvo aptiktas ir kraujo užkrėtimas, po kelių savaičių jis jau buvo sveikas, ir jį išleido į namus. Tikras Dievo stebuklas! Apie tai jau esame rašę su Sonata laikraštyje „Ganytojas".
Tačiau tai buvo tik preliudija prieš Dievo pažado išsipildymą.
Kai tėtį išrašė iš ligoninės, širdyje jaučiau aiškų paraginimą pasikalbėti su juo apie Dievą. Vieną dieną nuvykau pas jį į namus, kur jis gyveno su antrąja žmona (su mano mama tėtis išsiskyrė). Kai visi trys susėdome prie stalo, aš gana griežtai kalbėjau, kad nebegalime juokauti su savo gyvenimu, kad egzistuoja dangus, bet taip pat yra ir pragaras, kad kiekvienas turėsime už savo gyvenimą atsakyti. Mano viduje viskas „virė" gerąja prasme, - supratau, kad tai yra Dievo perspėjimas jiems abiems. Ir neklydau. Jie abu pažadėjo pradėti lankyti bažnyčią (nesvarbu, kokią - kad ir katalikų) ir pabandyti pakeisti savo gyvenimą.
Laikas bėgo, viskas sugrįžo į „normalias" vėžes. Tėtis jokios bažnyčios nelankė. Man buvo skaudu ir labai gaila, kad jis nematė Dievo malonės ir jam suteiktų progų...
2010 metų pabaigoje tėtis pradėjo skųstis skausmu plaučių srityje. Jis lankėsi pas gydytojus, bet nieko neradę gydytojai liepė daryti vis naujus tyrimus ir gerti vaistus nuo skausmo.
Artėjo paskutiniai tėčio gyvenimo mėnesiai. Su seserimi jautėme, kad kažkas yra negerai, o vieną rytą atsikėlęs supratau, kad tėčiui liko visai nedaug. Tas paskutinis mėnuo, kurį teko praleisti su tėčiu, buvo ir baugus, ir varginantis, bet kartu ir širdį jaudinantis, gyvenimo džiaugsmą nešantis periodas. Mes lankėmės pas gydytojus, daug bendravome, išsakėme savo džiaugsmus ir nuoskaudas, susitaikėme (gyvenime juk visko būna...), prisiminėme mano vaikystę, kartu praleistas gražiausias dienas. Viešpats darbavosi mūsų širdyse. Artėjo pažado išsipildymo laikas.
Kai gydytojai pasakė, kad tėčiui liko labai nedaug (jam buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos plaučių ir kepenų vėžys), su Sonata nusprendėme nuvykti pas jį ir dar kartą, galbūt paskutinį, pabandyti pasikalbėti apie Dievą ir amžinąjį gyvenimą.
Tą vakarą, kaip ir prieš dvejus metus, vėl susėdome prie to paties stalo ir pradėjome kalbėtis. Tėtis išsitraukė vienos bendradarbės sveikinimą, gautą 60-mečio proga, kuriame buvo užrašytas palyginimas, kaip tuomet, kai mums būna sunku, Jėzus neša mus ant savo rankų. Tėtis verkė. Sonata pasiūlė visiems trims pasimelsti. Tėtis sutiko ir drauge meldėsi. Tada savo širdyje išgirdau: „Tai Mano pažado išsipildymas". Verkėme jau visi.
Supratau, kad matau tai, apie ką Dievas kalbėjo man prieš 19 metų. Grįždamas namo jaučiau neapsakomą antgamtinį džiaugsmą, - tėtis įtikėjo! Po dviejų dienų jį paguldė į ligoninę, nes reikėjo pastovios gydytojų priežiūros, o dar po dviejų dienų jis jau nekalbėjo. Įspėję, kad išėjimo metas arti, gydytojai patarė mums su juo atsisveikinti. Tėtis išėjo ten, kur Viešpats ir buvo pažadėjęs - į Tėvo namus.
Mūsų Dievas yra ištikimas. Jis visada įvykdo pažadus metui atėjus. Kartais galbūt ne taip, kaip mes įsivaizduojame, bet visuomet įvykdo, - Jis yra ištikimas. Jam visa šlovė ir padėka iš visos širdies. Tačiau Jis ieško žmonių, su kuriais galėtų bendradarbiauti, kurie prisiimtų atsakomybę ne tik už savo, bet ir už kitų gyvenimą.
Jau metus laiko meldžiuosi už tris geriausius savo draugus, kurie vis dar netiki Dievu. Man melstis nesunku, - labai trokštu, kad jie išsigelbėtų. Tačiau žinau, kad viskam yra Dievo valia ir Jo numatytas laikas. Aš neskubu ir laukiu Dievo atsakymo. Jis yra ištikimas, o Jo gerumas - begalinis.
Užtarkime saviškius: gimines, artimuosius ir draugus, - ši atsakomybė patikėta mums.