Nerijus Čekavičius: "Buvau nuginkluotas tos meilės"

Siūlome pokalbį su Nerijumi Čekavičiumi - kadaise sėdėjęs kalėjime, Nerijus šiuo metu ne tik džiaugiasi gražia šeima (su žmona Zita augina du vaikus), bet drauge su žmona ir kitais bendražygiais lanko kalinius Alytaus pataisos namuose, kur net įkūrė bažnyčią. Kas taip pakeitė Nerijų ir jo gyvenimą?

Nerijau, šiandien turi gražią šeimą, esi verslininkas, skelbi Dievo žodį kaliniams Alytaus kalėjime. Bet, regis, ne visuomet tavo gyvenimas buvo toks gražus. Papasakok apie savo atsivertimą.

Manau, būtų neteisinga išgelbėjimą sieti tik su pasikeitusia socialine padėtimi (perėjimu iš niekinės padėties į visuomenei priimtiną), su atstatymu po finansinės griūties, įvairaus materialaus turto įgijimu bei disponavimu ar pasveikimu nuo ilgą laiką varginusių ligų. Visi šie dalykai tiesiog natūraliai palydi išgelbėjimą, bet nėra išgelbėjimas.

 Nuopolį arba būvį, iš kurio buvo reikalingas išgelbėjimas, labai tiksliai apibūdino apaštalas Paulius: Tais laikais jūs buvote be Kristaus, svetimi, <...> tolimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje (Ef 2, 12). Mano siela skendėjo dvasinėje tamsoje, širdis - nuodėmėje, - štai iš ko Viešpats mane „ištraukė".

Tai atsitiko 1998 m., kai pakartotinai atlikinėjau laisvės atėmimo bausmę Vilniuje, griežto režimo pataisos darbų kolonijoje. Buvau nuteistas šešeriems metams už visiškai netikusį, mano, kaip „kieto vyruko", reputaciją griaunantį nusikaltimą. Maždaug po 8 pirmųjų įkalinimo mėnesių patyriau, kad esu niekam nereikalingas. Metalinė lova, spintelė, aliuminis puodelis ir šaukštas buvo visas mano turtas. Drabužiai, batai ir net apatiniai buvo „valdiški". Nebeliko draugų, artimieji giminės neatsakinėjo į mano laiškus, o galiausiai tiesiog kolonijos kieme man buvo įteiktas dokumentas, iš kurio sužinojau, kad esu oficialiai išskirtas su žmona. Tai buvo labai skaudus smūgis. Tada pagalvojau: ar verta stengtis pasikeisti, pasitaisyti? Juk bandžiau, dėjau pastangas, kad būčiau geras visuomenei, savas, priimtinas, įvertintas. Ir nelemta viena klaida vėl apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis... Nusprendžiau: jei negaliu tapti teigiamas, kad būčiau artimųjų vertinamas, tapsiu „geriausiu" tarp nusikaltėlių. „Palankiai" klostantis aplinkybėms, man buvo atimtos visos lengvatos, kuriomis nuteistasis bent kiek galėjo palengvinti savo dalią: turėjau 14 administracinių nuobaudų, dėl kurių iki bausmės pabaigos buvau praradęs teisę į ilgalaikius pasimatymus, maisto perdavimus, negalėjau apsipirkti vietinėje parduotuvėje, tikėtis priešlaikinio paleidimo... Atrodė, jog mano „planui" įgyvendinti nėra jokių kliūčių, bet... aš klydau! 

Vieną niūrią žiemos dieną į rankas pateko knygelių serija, kurią skaitydamas sužinojau nuostabų dalyką: žmogus, vadinasi, ir aš, nėra tik „darinys iš mėsos ir kaulų", - žmogus yra dvasia, siela ir kūnas. Man tai buvo atradimas, ką jau kalbėti apie tai, jog siela, pasirodo, yra NEMIRTINGA! Mane tai „užvedė". „Rijau" knygelę po knygelės, kol vienos pabaigoje radau maldą - „prarijau" ir ją. Perskaitęs paskutinius sakinius jau norėjau užversti knygelę, bet mano dėmesį patraukė po maldos užrašyti autoriaus žodžiai: „Jeigu nuoširdžiai meldeisi šia malda, - rašė Lesteris Samralas, - Jėzus Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus, tiesiog dabar savąja Dvasia atėjo į tavo širdį, atleido tavo nuodėmes ir dovanojo tau amžinąjį gyvenimą". Vaau! Nieko sau! Staiga mane užplūdo paskutiniųjų 10 metų prisiminimai...

1987-89m. tarnavau sovietų armijoje: 18 mėnesių teko būti Afganistane, du kartus buvau patekęs į karo ligoninę, kartą net buvau reanimacijos skyriuje... Nenumiriau, likau gyvas. Po kurio laiko, jau grįžęs namo, patekau į „gyvenimo mokyklą" bendro režimo pataisos darbų kolonijoje, kur taip pat vos nemiriau: su durtine žaizda pilve buvau nuvežtas į Lukiškių kalėjimo ligoninę, kur apie 8 valandas laukiau operacijos. Ir operavo mane ne chirurgas, bet viena jau pensininkė močiutė, anksčiau ten dirbusi su chirurgu, - ji mane ir „sulopė". Tada man buvo tik 24-eri, ir tai, ką tuomet teko iškęsti, buvo niekis, palyginus su tuo, kas manęs dar laukė, mat grįžęs iš ligoninės keletą mėnesių turėjau atlaikyti zonos administracijos ir nusikalstamo pasaulio spaudimą:  vieni reikalavo išduoti mane sužeidusį asmenį, kiti, priešingai, - liepė tylėti. Atlaikiau.

Vėliau, jau laisvėje, perdozavau narkotikų (juos vartojau 2,5 metų), įvyko kraujo užkrėtimas, buvau  netekęs sąmonės... Vėl atlaikiau...

Dėl tokių „pergalių" skaičiaus, atrodė, tuoj užaugs sparnai: jau buvau bepradedąs savimi didžiuotis, kai savo viduje staiga išgirdau: „Tu esi gyvas, nes AŠ visada buvau šalia. AŠ saugojau tave ir tavo gyvybę iki šios dienos!" Mano prote užvirė kova. Aš tarsi susidvejinau. Viena mano pusė sakė: „Nerijau, tu juk žinai, kad jokio dievo nėra, tai - tik silpnųjų, močiučių ir vaikų, reikalas". Tačiau tada prisiminiau, vieną dar 1990 m. kino teatre matytą filmą: nelabai suvokiau siužetą, bet filmo pabaigoje visa salė stovėjo... Tai buvo  filmas „Jėzus". Galiausiai, kai pradėjus žiebtis šviesai, administratorė atidarė duris ir aš atsidūriau kieme, Jėzaus Kristaus buvimas buvo toks realus, kad, atrodė, tuoj atsisuks kas nors iš priekyje einančių ir aš išvysiu Jo veidą...

Ne! Aš vis dar nepasidaviau, nenorėjau niekam atiduoti nuopelnų ir laurų už laimėtas kovas: „Tai - mano pergalės! Aš ne koks ištižėlis!" - gyniausi. Tada labai ramus ir švelnus balsas mintyse man priminė: „Nerijau, tu tiek dau patyrei, išgyvenai, vedinas troškimo viską šiame gyvenime išbandyti. Jei ką nors užsibrėždavai, niekas tavęs nesustabdydavo. Tu drąsiai sutikdavai įvairius iššūkius..." „Na taip", - patvirtinau. „Tai išbandyk MANE!" Ir vėl, kaip prieš 8 metus, išgyvenau tą patį - Jėzaus artumą.

Aš kapituliavau - buvau nuginkluotas tos meilės, kuri apkabino mano sužeistą širdį. Lyg aukštos mūro sienos sugriuvo visi mano „argumentai". Aš nukreipiau savo akis į užrašytą maldą ir kiek įmanoma nuoširdžiau ėmiau kartoti maldos žodžius. Po maldos širdį užliejo dėkingumas, suvokus, į kokį melą ir apgaulę buvau „įvyniotas", o dabar jau esu  laisvas, išgelbėtas. Mintis tapti geriausiu tarp nusikaltėlių dabar atrodė didžiausia kvailystė. Ir kaip aš galėjau taip užkibti? Palietęs skruostus, savo nuostabai ir džiaugsmui aptikau tekančias ašaras. Buvau įpratęs valdytis, neverkiau gal dešimt metų - juk tai „silpnumo ženklas"... Bet dabar verkiau... Širdį užliejo ramybė, ir dėl šio jausmo buvau pasiruošęs paaukoti viską. Jis, Viešpats Jėzus, Gyvojo Dievo Sūnus, dabar buvo ir mano Viešpats!

Išėjęs iš kalėjimo susipažinai su Alytaus bažnyčios „Tikėjimo žodis" pastore Zita, kuri... ir tapo tavo žmona. Papasakok, kaip taip atsitiko, kad vedei Dievo tarnaitę?

Manyčiau, kad tai - natūrali pasirinktos gyvenimo krypties pasekmė. Kartą svečiavausi pas brolį Kristuje Liną iš Panevėžio: visai prieš mums išsiskiriant, Linas pasidžiaugė Viešpaties palaiminimu - naujutėliu vaizdo grotuvu ir televizoriumi. Linas įdėjo vaizdo kasetę ir įjungė televizorių. Ekrane pamačiau dvi moteris: Klaipėdos Evangelijos bažnyčios pastoriaus žmoną ir Alytaus bažnyčios „Tikėjimo žodis" pastorę Zitą Šarakauskaitę. Zitai uždavinėjo klausimus, o ši atsakinėjo. Tada Linas labai rimtai pasakė turįs širdy liudijimą, jog Zita bus mano žmona. Pradėjau apie tai galvoti.

Su Zita kiek artimiau susipažinome po mano vandens krikšto: tą vakarą išsikalbėjome, aš jai papasakojau apie savo patyrimą pas Liną, kad Dievas ir man liudijo, jog mato mus kaip šeimą. Po truputį pradėjome draugauti, važiuodavau kartu su Zita, kai jai reikėdavo pamokslauti kituose miestuose ar miesteliuose. Taip bendraudami mes pažinome vienas kitą ir po metų susituokėme. Šiandien, auginame du vaikučius: 8-erių Benjaminą ir 9-erių Kristijaną, ir toliau drauge tarnaujame Kristui.

O kokia buvo Zitos reakcija, kai jūs susipažinot?

Kai Dievas man asmeniškai prabilo apie Nerijų, sakydamas: „Tai tavo žmogus", verkiau du mėnesius. Tuo metu jis dar „sėdėjo". Pykau ant Dievo, nes jaučiausi nusipelniusi geresnio, „normalaus", ne iš kalėjimo. Tada jo dar nepažinojau. Šiandien viskas kitaip - nekeisčiau Nerijaus į jokį kitą, - atsakė Zita.

Kas yra svarbiausia žmogui, kuris grįžo iš kalėjimo ir nori pradėti gyvenimą iš naujo? Kaip tokiam žmogui padėti? Juk daugelis prisibijome buvusių kalinių, tačiau juk ir jie gali pakilti, atsisakyti seno gyvenimo būdo?

Tam, kuris grįžo iš kalėjimo ir nori pradėti gyvenimą iš naujo, svarbiausia turėti Viltį - viltį, kad jo žmogiškų jėgų, turimų gebėjimų Dievui pakaks, kad pakeistų visą jo gyvenimą. Žmogui tai neįmanoma, bet Dievui nėra neįmanomų dalykų. Geriausia pagalba - stiprinti tą viltį ir tikėjimą, kad Dievas niekada nepalieka ir neapleidžia, kad mylintiems Jį viskas išeina į gera.

Nerijau, dabar pats tarnauji kaliniams Alytaus kalėjime - pradėjai ten bažnyčią. Ar ši tarnystė  kilo iš noro padėti tokiems, koks buvai pats? Ko sieki tarnaudamas kaliniams Dievo žodžiu?

Taip, šiandien Alytaus pataisos namuose (PN) iš tiesų yra susibūrusi bažnyčia „Tikėjimo žodis". Vos išėjęs į laisvę, 2000 metais (buvau išleistas atlikęs pusę bausmės laiko), mąsčiau apie galimybę grįžti atgal į koloniją - žinoma, ne bausmės atlikti, o nešti ten Viešpaties Evangeliją, kuria pats buvau išgelbėtas. Labai norėjau, kad tai, kas padėjo „prisikelti" man, padėtų ir kitiems. Norėjau būti pasiųstas kaip apaštalas Paulius, tačiau to teko palaukti.

2003 m. prisijungiau prie grupelės vyrų katalikų, kurie rengė evangelizacines vakarones miesto kavinėse ir kartą per savaitę studijuodavo Bibliją. Netrukus įregistravome Veiklių žmonių bendrijos Alytaus skyrių. Mūsų skyriaus susirinkimo metu vienas brolis papasakojo, kad jis su žmona buvo pakviesti pasidalinti savo tikėjimu į Alytaus PN koplyčią. Jis pasakojo apie daugybę į koplyčią ateinančių nuteistųjų, kurie gaudė kiekvieną liudijimo žodį, išsakė, kaip trūksta ten tarnauti norinčių Viešpaties tarnų... Aš savo širdy išgirdau: „Eik, sūnau, Aš tave siunčiu". Tai buvo mano Viešpaties balsas - nebuvo jokių abejonių, kad durys tarnystei atsivėrė.

Jau po savaitės pirmą kartą apsilankiau Alytaus pataisos namų koplyčioje - džiaugiausi, kad turiu progą liudyti apie išgelbėjimą per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Nuo tos dienos kiekvieną šeštadienį, daugiau nei dvejus metus, tarnavome ten kartu su kolonijos kapelionu, Miroslavo parapijos kunigu Antanu, ir vienuole sese Brigita, kuri puikiai šlovina dvylikastyge gitara. Sutarėme, kad švęsdami Velykas, po mišių pakviesime nuteistuosius atgailai. Tąkart, dalyvaujant ir Veisiejų bažnyčios „Tikėjimo žodis" vyresniajam Edgarui Černiauskui, po trumpo liudijimo ir paraginimo žodžio paklausėme, kas nori pakviesti į širdį Jėzų Kristų kaip savo Gelbėtoją? Į priekį išėjo visi - per 30 vyrų. Jie visi meldėsi atgailos malda ir pavedė savo gyvenimą į Dievo rankas. Tai buvo šlovinga akimirka - geriausias atlygis už tarnystę.

Vėliau tęsiau savo tarnystę kaip protestantiškos Lietuvos kalėjimų kapelionų asociacijos (LKKA) savanoris, bet po metų ir kelių mėnesių, neišlaikęs išbandymo, turėjau savo tarnystę sustabdyti. Beveik dvejus metus nelankiau nuteistųjų... Sunkus buvo laikas. Išgyvenau krizę viduje, po to - šeimoje, versle... Atrodė, kad tuoj viskas subyrės, sugrius visas gyvenimas, iširs šeima... Bet Dievas - ištikimas! Jis neleidžia mūsų bandyti daugiau, nei galime pakelti.

2009 metais Lietuvos CARITAS laimėjo projektą „Kur Viešpaties Dvasia, ten laisvė", skirtą padėti grįžusiems iš įkalinimo vietų asmenims ir „ALFA kursui" rengti. Ir kurgi kitur, jei ne Alytaus PN? Aš vėl atsiliepiau į Viešpaties raginimą ir tapau savanoriu rengiant „ALFA kursą". Pakviečiau savanoriais tapti ir žmoną Zitą bei Kėdainių bažnyčios „Tikėjimo žodis" pastorių Alvydą Stankevičių su žmona Laima. (Visą „ALFA kurso" komandą sudarė 14 asmenų). Kursas tęsėsi 8 mėnesius, renkantis Alytaus PN kas dvi savaites. Jo metu Evangeliją išgirdo per 100 nuteistųjų, dauguma jų ir šiandien seka Kristumi. Kursas buvo sėkmingas, todėl jam baigiantis imta galvoti apie tęstinumą: nuteistieji broliai norėjo ir toliau rinktis bendrauti bei kartu su mumis šlovinti Dievą. Paraginau juos kreiptis su prašymu į administraciją, kad jų susirinkimams paskirtų vietą ir laiką, o mes, pažadėjau, prašysime leidimo tuose susirinkimuose lankytis.

Pirmuosius susirinkimus administracijos paskirtu laiku lankė 20-25 vyrai, kiekvieno susirinkimo metu atgimgavo 3-5 nuteistieji. Tačiau greitai kilo įtampa, nes mūsų susirinkimų laikas sutapo su LKKA bei LVŽB tarnavimais. Buvo įtikinėjimų, kad turime keisti susirinkimų laiką - neva, taip visiems bus geriau. Teko rinktis: ar, saugojant „auditoriją", pasiduoti spaudimui ir prašyti kito laiko, ar eiti ilgu ir siauru keliu, pasitikint, kad Dievas siųs žmonių. Supratau, kad pasirinkus pirmąjį variantą atslūgs visos įtampos ir visi bus patenkinti, bet ar tai patiks mano Šeimininkui, kuris mane siuntė? Pažinojau savo Viešpatį - JIS nelaimina kompromisų, Jam nereikia pataikavimo („visiems bus geriau"), JIS ieško paklusnumo. Širdyje skambėjo: „Aš noriu, kad kiekvienoje klasėje, kad ir tuo pačiu laiku, būtų šlovinamas Jėzaus vardas, pamokslaujamas Dievo žodis. Mano siekis yra ne tie nuteistieji, kurie jau lanko įvairius susirinkimus, bet tie, kurie dar nėra girdėję Evangelijos ir vis dar klaidžioja tamsoje".

Pasirinkau siaurąjį kelią. Ir, kai vieną dieną atėję į klasę, radome ją tuščią, supratau: štai dabar viskas ir prasideda. Tąkart buvome atvykę trise: Alvydas su žmona Laima ir aš. Atbėgęs vienas brolis pasiūlė prisijungti prie kapelionų vedamo susirinkimo, tačiau aš savo širdyje tariau: „Mūsų susirinkimus lankys tie, kurie pasirinks sekti Kristumi mūsų bažnyčioje". Stiprus įkvėpimas tarsi gaivaus vėjo dvelksmas plūstelėjo į mano širdį, tad, paėmęs gitarą, paraginau: „Šlovinkime Dievą, juk dėl Jo mes čia atėjome". Klasės durys buvo atviros, tad šlovinimo giesmės skambėjo visais koridoriais. Kai nustojau groti ir atsimerkiau, pamačiau keletą vyrų - jie atėjo išgirdę šlovinimą. Tada garsiai, iš visos širdies pasakiau: „Sveiki atvykę į Alytaus PN bažnyčią „Tikėjimo žodis".

Nerijau, pradžioje kalėjime tarnavai drauge su katalikais - tai buvo lyg viena ekumeninė bendruomenė. Kaip supratote, jog laikas atsiskirti ir kurti atskiras bendruomenes? Ar su ten tarnaujančiais kitų konfesijų vadovais išliko šilti santykiai?

Įtikėjęs, t. y. asmeniškai išgyvenęs Dievo išgelbėjimą, pasakiau sau: „Neisiu į jokią bažnyčią", nes kunigais netikėjau. Omeny turėjau katalikų bažnyčią, nes tik ją tuomet žinojau, ir taip sakiau turbūt dėl to, kad joje nemačiau To asmens, kurį pažinau. Matyt tai ir nulėmė, kad netapau kataliku. O kai pirmą kartą kolonijoje patekau tarp žmonių, kurie skaitė Bibliją ir kalbėjo apie Dievą taip, kaip ir aš Jį pažinau, panorau su jais pasilikti. Vėliau sužinojau, kad vieni save vadina sekmininkais, kiti baptistais, penkiasdešimtininkais ar evangelikais.

Ir toliau bendravau su Dievu labai asmeniškai: daug laiko praleisdavau bendraudamas su Juo maldoje, skaitydamas Bibliją ir taip vis labiau Jį pažindamas. Jis po truputį man atsiverdavo, leisdamas suvokti ir pažinti įvairiausias Šventojo Rašto tiesas. Aš ir toliau uoliai lankiau tuos spalvingus protestantiškus susirinkimus, ir viskas, ko mus mokė įvairių denominacijų pamokslininkai, man puikiai tiko. Tačiau vieną dieną suvokiau, kad mokymai yra skirtingi, o kai kurie jų - net priešingi mano asmeniniam patyrimui. Tada supratau: jei noriu toliau augti ir bręsti Viešpatyje, turiu rinktis. Pasirinkau bažnyčios „Tikėjimo žodis" mokymą, kuris labiausiai atitiko mano širdį.

Šiandien džiaugiuosi savo pasirinkimu ir matau vaisius. Tačiau daug „brolių" taip ir liko įvairių mokymų vėjų blaškomi, ir su Dievu gyvena tik vėl atsidūrę kalėjime. Jie tarsi įstrigo: girdi Evangeliją, patiria Dievo atleidimą, bet sąmoningai Juo neseka, tad ir vėl krenta. Tai tampa gyvenimo būdu, kai sprendimus už tave priima kiti, o tu - tarsi kūdikis, apie kurį visi šokinėja. Taigi, viena yra siekti, kad nusidėjėlis išgirstų Evangeliją (čia tinka visos konfesijos bei Evangeliją skelbiančios ir Dievo vardu veikiančios organizacijos), kita yra siekti gimusio iš Dievo Dvasios žmogaus sielos išganymo. Kaip mažo vaiko vystymuisi reikalingi tėvų namai, viena šeima ir viena mama, taip sielos išganymui - įtikėjusio žmogaus vidiniam augimui ir brandai - reikalinga viena bažnyčia, viena bendruomenė ir vienas ganytojas. Vadovaudamasis šia patirtimi, kiekvieną naujai įtikėjusį ar kurį laiką besilankantį visur, kur tik skelbiamas Dievo žodis, raginu apsispręsti ir pasirinkti konkrečią bendruomenę ir, pavedus širdį konkrečiam ganytojui, augti, bręsti ir panašėti į Kristų. Priešingu atveju rizikuojama pasenti, taip ir nespėjus užaugti. Niekam nenurodinėju, ką rinktis, tiesiog kalbu, kad pasirinkti būtina.

Mano santykiai su kunigu Antanu, Alytaus PN kapelionu, puikūs (Dievas išgydė ir pakeitė mano neteisingą nuostatą kunigų atžvilgiu). Mat dar prieš pradėdami kartu tarnauti, sutarėme, kad einame ne agituoti lankyti bažnyčią, bet Evangelijos pražuvusiems skelbti. Mes ir toliau vieningai skelbiame Evangeliją, tačiau tam, kad įtikėjusieji galėtų rinktis, kur augti Viešpatyje, ir buvo įkurta Alytaus PN bažnyčia „Tikėjimo žodis". Esu tikras: neverta peštis dėl „avių", ginčytis, kas geriau moka parodyti kelią, - juk sutardami galime kur kas plačiau patarnauti Dievui, nei vienas kitą įtarinėdami. Geriau tą energiją, kurią eikvotume kovodami tarpusavyje, nukreipti nusidėjėliams gelbėti, o jų tikrai yra pakankamai, kad visos bažnyčios būtų pilnos.

Kaip dažnai lankote kalinius ir kas tau talkininkauja?

Pernai kalinius lankėme tik pirmadieniais. Kas antrą mėnesį rengdavome evangelizacinius susirinkimus, į kuriuos suvažiuodavome visi ir dar pasikviesdavome svečių. Surengėme krikščioniškos muzikos grupės „SOS" iš Naujosios Akmenės bažnyčios „Tiesos žodis" koncertą. Šiais metais pradėjome tarnauti ir ketvirtadieniais: du ketvirtadienius vyksta Biblijos studijos, vieną - šlovinimo ir maldos pamokos, diskusijos. Esame numatę penkis evangelizacinius susirinkimus, koncertą, o spalio mėnesį - Evangelijos šventę visai kolonijai. Taigi, pirmadieniais vyksta bažnyčios susirinkimai arba pamaldos, o ketvirtadieniais - įvairūs užsiėmimai, kurių tikslas paruošti įtikėjusius brolius naujam gyvenimui. Pats į PN dabar einu du kartus per savaitę, o man padeda gausus būrys pamokslininkų, mokytojų, evangelistų bei šlovintojų iš įvairių Lietuvos „Tikėjimo žodžio" bendruomenių ir ne tik. Šiandien į šį tarnavimą įsijungę jau 30 žmonių. Kiekviename susirinkime dalyvauja apie 15-20 nuteistų brolių, o sąraše jų yra per 40. Džiaugiuosi pasirinkęs „siaurą" kelią.

Nerijau, Zita yra Alytaus bažnyčios „Tikėjimo žodis" pastorė, o tu įkūrei bažnyčią kalėjime. Sakyčiau, neeilinis atvejis: šeimoje net du ganytojai. Kas tai - atsitiktinumas ar Dievo pašaukimas?

Atsakysiu taip: pradėjęs pažinti Dievą, greitai supratau, kad už visų „atsitiktinumų" stovi gera Jo valia. Kartą, kalbėdamas su vienu broliu Kristuje, prisiminiau, kaip rašiau tarnavimo PN projektą. Pasakodamas apie tai supratau, koks didelis buvo šis darbas, kurį atlikti savo jėgomis nebūčiau sugebėjęs. Bet darbas atliktas, ir tai man aiškiai liudija apie Dievo vedimą ir Jo malonę šiam tarnavimui.

Kokie tavo planai, svajonės ateičiai?

Turiu vieną svajonę - įkurti „komuną" - nedidelį miestelį ar kaimelį, kuriame šlovindami Dievą galėtų gyventi, dirbti ir šeimas kurti buvę nuteistieji, po reabilitacijos programų grįžę buvę narkomanai ar alkoholikai bei visi mylintys Viešpatį Jėzų Kristų. Nepagalvokite, kad man nerūpi mano šeima ir vaikai, paties gyvenimas. Tiesiog savo gyvenime vadovaujuosi principu: pirmiausia ieškokite Dangaus karalystės ir Jo teisumo, o visa kita bus jums pridėta. Taip gyvenu jau 14 metų, ir nusivilti dar neteko.

Nuoširdžiai dėkoju už atvirumą ir linkiu malonės tiek jūsų šeimai, tiek tarnystei.

Susirašinėjo Aurelija Umbrasienė, parengė Žaneta Lazauskaitė