„Senėjimas - tai ne vien jėgų netekimas. Jis savaip vertingas, žavus, išmintingas" (Hermanas Hese).
Prisiminkime vienos psalmės žodžius: Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras. Viešpaties namuose pasodinti, jie žydės Dievo kiemuose, neš vaisių senatvėje, bus sultingi ir žali, kad skelbtų Viešpaties teisumą (Ps 92, 12-15).
Mes, kaip tie medžiai, iki pat gyvenimo saulėlydžio mokomės išlikti sultingi, vaisingi, gražūs vidumi, mokomės teisingai gyventi, gyventi pasitikint Viešpačiu, galvojant ne vien apie save, bet ir apie kitų poreikius, norime būti pasodinti Dievo namuose. Mūsų teisumo medžio šaknys privalo išlikti Dieve. Tik tada mūsų medis žaliuos ir duos vaisių, net kai kūnai bus nusilpę. Jeigu tik leisime Viešpačiui subrandinti mumyse meilės, romumo, dėkingumo ir kitus Dvasios vaisius, manau, ir senatvėje išliksime naudingi bei reikalingi. Tik dėkinga širdis džiaugiasi, sušildo ir pastebi, kas mums dovanota. Išmokę mylėti, senatvėje būname patys laimingiausi.
Ir šiame amžiaus tarpsnyje, kaip ir jaunystėje, tyko pavojų: gali tapti egoistu, besirūpinančiu tik savimi, - todėl kaip ir anksčiau mums kasdien reikalinga nauja Dievo malonė, Jo artumas. Svarbu į savo gyvenimą žvelgti Dievo šviesoje, o ne pro tamsius akinius, matyti kasdien mumyse veikiantį Viešpatį.
Kiekvienas iš mūsų turėtume pasitikti senatvę kaip gražų rudenį, pasipuošusį rudeninėmis spalvomis, ar žiemą su apsnigtais laukais ir miškais, kupiną ramybės, tylos... Žinoma, kartais kyla ir rudeninių audrų, paspaudžia žiemos speigai... Tenka priimti ne tik to meto grožį, bet ir jo atšiaurumą...
Patyrus skaudžių dienų ar išgyvenus artimojo netektį dėkoti nelengva... Tada mes linkę skųstis. Bet gyvenimas moko mus dėkoti, dėkoti ir tada, kai būna sunku. Gyvenimas išmokys ir mylėti tą, kuris tavęs nemyli. Galbūt tave, kaip ir mane, daug kartų malė gyvenimo malūnas, bet, žinok - malė tam, kad kieti lukštai suminkštėtų... Žiūrėk, po to ateina paguoda, atgaiva, sustiprinimas: Nors ir daug skaudžių vargų leidai man patirti, bet ir vėl atgaivinsi mane, ištrauksi iš žemės gelmių (Ps 71, 20).
Nepaprastai gera matyti teisių senolių veidus - nors ir išvagotus raukšlių, bet spinduliuojančius šilumą. Jie patys tapo meile, kurią apaštalas Paulius lygina su mus persmelkiančia galia, kuri visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir viską ištveria (1 Kor 13, 7). Jie nugludinti, sukaupę daug gyvenimo patirties, kurią gali dalinti kitiems. Meilė ir auka - mūsų išmintis ir grožis. Tokius išminties paveikslus randame skaitydami apie Zachariją, Elžbietą, Simeoną, Oną. Būdami pamaldūs jie atpažino Dievo Siųstąjį Jėzų Kristų.
Žilagalvis, dievobaimingas Simeonas laukia Izraelio paguodos. Paimdamas į rankas kūdikėlį Jėzų, jis pamato Šviesą, nušvitusią žmonėms, ir visoms tautoms ateinantį Išganymą.
Pranašė Ona dieną ir naktį tarnauja Dievui šventykloje pasninku ir maldomis. Ji - idealios našlės paveikslas.
Mūsų, senų žmonių, užduotis - žvelgiant giliau matyti Šviesą tarp mūsų. Šie žmonės, stovėdami prie išėjimo, atskleidžia mums gyvenimo prasmę - tapti palaiminimu kitiems, būti Viešpaties tarnais, gyventi Jo akivaizdoje.
Matau, kaip daugelis mano bendraamžių jau randame kelią į tylą. Tyloje galime apmąstyti praeitį, dabartį, o kartais ir... mirties slėpinį. Tyloje išmokstame klausytis Dievo balso, suvokiame, kad esame netoli išėjimo - trapūs, silpni ir vis dar nuodėmingi... Po intymaus pokalbio, kartais nuriedėjus ir atgailos ašarai, tyloje galime išgyventi nesuvokiamą ramybę. Tą būseną sunku paaiškinti...
Dažnam šiuo gyvenimo tarpsniu jau nereikia skubėti į darbą. Daugiau laiko galime skirti Dievo pažinimui, bendrauti su tais, kurie yra vieniši, juos išklausyti ar atnešti jiems viltį. Tačiau nepamirškime ir sau užduoti klausimo: koks šiandien mano santykis su Jėzumi ir Tėvu? Ar aš dažnai apmąstau, ką dar galėčiau dėl kitų nuveikti? Iš Viešpaties ateina nauji troškimai ir jėgos veikti toliau, gyventi, veikti dėl neišgelbėtųjų.
Viešpatie Dieve, Tu esi mano viltis, mano pasitikėjimas nuo pat jaunystės. Tu mane globojai nuo pat gimimo. Tu saugojai mane nuo motinos įsčių (Ps 71, 5-6). Gera žinoti, kad mūsų Kūrėjas nuo pat gimimo mus globoja, saugo ir veda.
Mes visi norime būti Dievo palaiminti. Tačiau ar norime palaiminti kitus, būti palaiminimu kitiems? Iki pat išėjimo klusniai gyvenkime pagal Jo valią, tada mums galios Dievo pažadas Abraomui: Tu būsi palaiminimas (Pr 12, 2). Te šis pažadas įsismelkia į mūsų širdis, tada nebereikės atsiprašinėti, kad senatvėje tampame našta...
Tegul spinduliuoja mumyse Dievo įdėtas vidinis grožis, išmintis, ramybė, gerumas, patirtis. Tegul būsime palaima kitiems. Pasilikime Viešpatyje, tuomet dienos ir senatvėje bus prasmingos ir gražios.
Red.past.: Genovaitė Kalkauskienė yra Ukmergės bažnyčios „Tikėjimo žodis" vyresnioji, ji patarnaus ir moterų konferencijos metu grupelėje apie senatvės grožį. Primename, kad šiandien (balandžio 23d.) yra paskutinė registracijos į moterų konferenciją diena: žr. čia: http://www.btz.lt/article/articleview/5235/1/16/