Neseniai patyriau atsakymus į maldas, kai meldžiausi ne tik pati, bet už mano poreikius meldėsi ir kiti tikintieji.
Esu liudijus, kaip teko patirti nemenkus dukros kosulius - mėnesį su vyru naktimis kėlėmės po kelis kartus daryti dukrai arbatas, žodžiu, visaip stengtis tuos kosulius „nugesinti". Su vyru jau buvome pavargę, nerimavome ir dėl galimų komplikacijų - mat jokie vaistai negerino padėties, niekas nesikeitė.
Tačiau kartą besišnekučiuojant su viena tarnautoja, tikinčiąja iš kitos bendruomenės pasidalinau ir apie šią bėdą. Ji pažadėjo pasimelsti. Žinote, galima tai vadinti sutapimu - bet jau po dienos kosuliai ėmė rimti, kol visiškai baigėsi!
Maždaug už poros savaičių su dukra vėl apsirgom, vėl prasidėjo mažylės kosuliai... Meldžiausi, bijojau, kad vėl neatsinaujintų savaitėmis nesibaigiantys negalavimai, kai vaikas naktimis neišsimiega, o vaistai nepadeda. Nors vyras tuo metu darė viską, kad bent jau aš pailsėčiau ir pasveikčiau, situacija neramino.
Besikalbant su viena „bažnyčioke" pasidalinau apie šią problemą, o ji pažadėjo pasimelsti. Ir vėl - galime tai vadinti sutapimu, bet dar tą pačią parą mūsų mergaitė nustojo kosėti!
Tiesą sakant nemanau, kad tai sutapimai. Viešpats girdi savo vaikų maldas.
Nežinome, kodėl ne visuomet pakanka mums patiems pasimelsti, kodėl prireikia kitų pagalbos, - tačiau skaitydami Evangelijas matome ne vieną atvejį, kai ne pats sergantysis kreipdavosi į Jėzų, o jo artimieji. Štai šimtininkas kreipėsi į Jėzų dėl savo sunegalavusio tarno, kurį Kristus ir išgydė, ir dar nusistebėjo dideliu šimtininko tikėjimu (žr. Lk 7, 1-10). Vieną paralyžiuotąjį jo draugai nuleido prie pat Jėzaus, praardę stogą namo, kuriame Viešpats buvo tuo metu (žr. Mk 2, 4). Tėvas kreipėsi į Jėzų dėl savo mirštančios dukrelės (žr. Mk 5, 22)... ir t. t.
Mūsų gyvenime yra tie atvejai, kai atėję išmėginimai tarytum išmuša mus iš vėžių. O juk išmėginimai būna įvairūs... Ir ne visuomet pasijuntame geriau, pasimeldę patys vieni. Štai ir psalmių žodžiai tarytum išduoda, kad jų autoriai patirdavo įvairias negandas, o jų metu atrodydavo, kad Dievas delsia atsakyti... (Aš esu vargšas ir suvargęs; Dieve, skubėk pas mane! Mano pagalba ir išlaisvintojas Tu esi. Viešpatie, nedelsk! (Ps 70, 5). O štai apaštalas Paulius liudija, kad vienoje kelionėje su bendražygiais patys savyje patyrė mirties nuosprendį, kad pasitikėtų ne savimi, o Dievu <...>. Juo mes pasitikime, kad Jis mus gelbės toliau, jums padedant malda už mus <...> (2 Kor 1, 9). Taigi Dievo tarnas patyrė, jog Dievas gelbėja iš negandų taip pat ir „padedant malda" už jį...
Pamenu, gavau žinutę į savo elektroninį paštą, kad viena sesuo iš mūsų bažnyčios atsidūrė ligoninėje su labai sunkia plaučių uždegimo forma. Gyvybė kabėjo ant plauko. Tikintieji, visi kurie ją pažinojo siuntė vieni kitiems žinutes, kad reikia melstis. Siuntėme ligonei ir drąsinančias žinutes, kad meldžiamės. Jos gydymas baigėsi laimingai - žinoma, tokie atvejai yra padrąsinimas visiems, kurie už tą sesę meldėsi, tačiau koks džiaugsmas ir paguoda tokiais atvejais tenka pasveikusiajam!
Knygoje „Dangus tikrai yra" pasakojama apie vieno pastoriaus šeimą, kuri patyrė tikrai didelius sukrėtimus ir išbandymus. Prieš pat mažojo sūnelio apendicito plyšimą jo tėtis pats patyrė ne vieną išmėginimą - jį pažinojusieji net pradėjo vadinti jį „pastorius Jobas". Jam teko patirti ne vieną negalavimą, ir net buvo diagnozuota onkologinė liga... Tačiau meldžiantis bažnyčiai situacija pasikeitė - auglys pasirodė nepiktybinis. Vis tik vėliau teko patirti didžiausią išmėginimą dėl sūnelio trūkusio apendikso. Gydytojai ne iškarto atrado vaiko negalavimo priežastis, todėl galiausiai vaikas atsidūrė reanimacijoje, o jo dvasia pabuvojo... danguje. Tuo metu, kai jis buvo operuojamas, ir jo gyvybė kabėjo ant plonyčio plaukelio, už jį meldėsi ne tik jo tėvai, bet ir kiti tikintieji. Bažnyčios žmonės susirinko operacijos metu maldai, kad palaikytų pastoriaus šeimą, užtartų operuojamą vaiką.
Išties, mūsų artimuosius užgriuvusios bėdos - tai puiki proga pademonstruoti Kristaus dvasią, t. y. rūpestį savo artimu. Minėtas šimtininkas, manau, buvo pakankamai pasiturintis, kad „nekvaršintų" sau galvos dėl „eilinio" tarno. Galėjo tuoj pasamdyti kitą, o ligonį tiesiog „nurašyti". Bet ne. Šis žmogus kreipėsi į Jėzų pagalbos, nes tai buvo jo „branginamas tarnas" (Lk 7, 2). Manau, kad didis, net Jėzų nustebinęs šimtininko tikėjimas buvo susijęs ir su tuo, kaip šis žmogus brangino savo pavaldinius. Šimtininkas nepasižiūrėjo abejingai į tarno ligą: „jei Dievas norės, išgydys šį vargo žmogų". Ne. Šimtininkas pats ėmėsi iniciatyvos, kad Jėzų pasiektų šis prašymas - išgydyti tarną... Šis kreipimasis tapo dideliu palaiminimu ir pačiam šimtininkui, nes Kristus įvertino jo tikėjimą (Lk 7, 9).
Neseniai susitikau su viena bažnyčios tarnautoja, norėdama pasidalinti kita našta - papasakojau, kad jau keletą metų meldžiuosi vienu klausimu, tačiau pasikeitimų - tokių, kokių laukiu - nėra. Man buvo labai reikalingas šis pokalbis, kad tarsi pasitikrinčiau, ar teisingai elgiuosi laukdama atsakymo, melsdamasi už konkrečius žmones... Ir, turiu pasakyti, kad Viešpaties Dvasia ne tik per mūsų maldą drauge, bet ir pokalbį nuostabiai mane sustiprino ir guodė. Dalinausi su sese Kristuje savo išgyvenimais ir suvokiau, kad esu teisingame kelyje, o atsakymo tiesiog reikia išlaukti. Tiesa, to paties pokalbio bei maldos metu pasimeldėme dėl dar vieno mano poreikio, tokios lyg ir smulkmenos, bet klausimo, kuris niekaip nesisprendė. Po maldos buvau maloniai nustebinta: reikalai, kaip sakoma, pajudėjo...
Kai sirgo mūsų dukrelė, ieškojau atsakymų - skaičiau įvairius straipsnius, kreipiausi į gydytojus ir mamas, klausinėdama, ar kas nepatyrė kažko panašaus. Rasti atsakymai vedė prie liūdnos tiesos - daugelis vaikų nuo to kenčia, kvėpavimo takų ligos, alergijos - pastarojo laikmečio bujojanti problema, ir daugeliui nėra kitos išeities, kaip tik susitaikyti su liga ir laukti, kol vaikas tą ligą išaugs. Tuomet sužinojau, kad ir viena mūsų bažnyčios tarnautoja, auginanti dvi dukreles, išgyvena panašią problemą - viena jos dukra nuo kelių mėnesių iki šiol (t.y. jau beveik septynerius metus) patiria šį išbandymą: šaltesniu sezonu nuolat kosėja, keldama tėvus po kelis kartus per naktį.
Turiu prisipažinti, kad po šio visai „neįkvepiančio liudijimo" susigėdau - pagalvojau: o juk aš nieko apie tai nežinojau. Šalia manęs Dievui ir bažnyčiai atsidavęs žmogus nuolat gyvena ant pervargimo slenksčio, nes vaikas serga, tačiau aš nieko apie tai nebuvau girdėjusi ir niekada už juos nesimeldžiau.
Suprantama, negali žinoti apie „viso pasaulio" problemas. O ir ne visi linkę pasakoti, kai užgriūna bėdos, ne visi linkę paprašyti - pasimelsk už mano situaciją. Vis tik turiu pripažinti ir savo didelį dvasinį skurdą, kai abejingai pažvelgiu į artimo bėdas nebyliai sau primindama: „Dievas žino...", užuot pati daugiau pasidomėjus, sužinojus, pasimeldus ir kitus dar paraginus tai padaryti... Be to, matydama, kad kartais nepakanka maldos vien šeimos ribose, pagalvoju - galbūt tame taip pat yra Dievo sumanymas, kad neužsisklęstume vien šeimoje, bet būtume atviri su kitais tikinčiaisiais ir bendrautume, dalintumėmės naštomis.
Tad tenoriu mus visus paraginti - branginkime vieni kitus, kaip minėtas šimtinininkas brangino savo tarną. Būkime jautrūs, ir sužinoję apie vienas kito bėdas pasimelskime patys, ir dar kitus paraginkime. Nešiokime vieni kitų naštas. Juk Viešpats girdi mūsų maldas. Nors kartais išties nepatiriame tų taip trokštamų atsakymų - tuomet tai progos augti romume, atsiduodant Dievui - Jis žino, kodėl patiriame vieną ar kitą sunkią situaciją, kodėl delsia taip laukiami atsakymai į maldas ar kažkas nesikeičia taip, kaip norėtume. Vis tik yra daugybė pavyzdžių, kai tie atsakymai ateina - būtent tuomet, kai ne vienas tikintysis apsijungia maldoje už savo brolį ar sesę Viešpatyje. Ir koks tai įkvėpimas visiems, kai atsakymai ateina!
Nuotrauka Vaidės Šeškauskienės