Taip jau esame sukurti, kad visi ko nors viliamės, trokštame, norime. Ir tai visai normalu: kaip normalu karštą dieną trokšti atsigerti gaivinančio vandens ar žvarbią naktį gamtoje sušilti prie laužo ugnies.
Mes norime skaniai pavalgyti, gražiai apsirengti, gyventi erdviame bute, važinėti nauja mašina, daug keliauti, būti sveiki ir laimingi, turėti gražią šeimą, matyti augančius gerus ir paklusnius vaikus, turėti gerų draugų, regėti, kaip išsigelbsti artimieji, ir gyvai pažinti Viešpatį - ir dar daug daug ko norime... Argi viską išvardinsi? Tačiau vieni troškimai yra dieviški, kiti - nuodėmingi. Žiūrint, iš kur jie kyla. Jei iš geismo, kūniškų norų, TV gundančių reklamų - jie veda į mirtį, ir Dievas niekuomet nepalaimins tokių troškimų. Bet jei troškimai kyla iš Dievo, kai su Juo bendrauji, skaitai Dievo žodį, meldiesi, bendrauji su kitais tikinčiaisiais, - tavo širdy gimsta dieviškos mintys, Jo pažadai.
Taip norėtųsi kartu su pranašu Samueliu pasakyti: Mano išgelbėjimas ir mano troškimai kyla iš Jo (2 Sam 23, 5). Bet ką daryti, kai paties Dievo įdėti troškimai kažkodėl uždelsia ir neišsipildo? Pažvelkime, kas vyksta su žmogaus širdimi kančios metu.
Ilgai neišsipildanti viltis kankina širdį
Kiekvienam teko patirti laiką gyvenime, kai eini lyg per žvyrą, saulė kepina nugarą, o širdis taip nusilpusi, jog, rodos, ims ir nebepakels dar vienos negailestingai svilinančios tavo sielą dienos. Tuomet atrodo, kad Viešpats toli, negirdi tavo maldų, o gal net nenori jų girdėti... Siela apsunksta, tikėjimas blėsta. Viską valdo abejinga ir pilka nežinia. Taip norisi kaltinti kitus, o jei jų nėra, tai patį Dievą. „Kodėl Jis manimi nesirūpina? Juk pažadėjo..." Kai širdies troškimas ilgai neišsipildo, žmogų užplūsta sielvartas, begalinis liūdesys, net depresija. Jis netenka vilties gyventi, nemato perspektyvos. Kaži kodėl mūsų gyvenime pasitaiko tokių dienų? Argi Viešpats nemyli, o gal Jis šališkas? Visa širdimi tikiu, kad toks laikas žmogaus gyvenime - neatsitiktinis. Jis juk pažadėjo: Niekada tavęs nepaliksiu ir neapleisiu. Viešpats veda dykumos keliu, kad pakeistų mūsų širdis, kad kai vieną dieną aplankys savo nuostabiu palaiminimu, žmogus sudužusia širdimi galėtų pasakyti: „Tai Viešpats man suteikė".
Patarlėje pasakyta: Ilgai neišsipildanti viltis kankina širdį. Vadinasi, viltis, troškimas, noras glaudžiai susijęs su širdimi. Ji nematoma, bet tokia svarbi. Ne veltui Biblijoje sakoma: Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė (Pat 4, 23). O ir Jėzus kalba apie širdies slaptumą ir gerus darbus, atliktus slaptoje. Mūsų geri arba netikę pasirinkimai, lemiantys gyvenimą ateityje, daromi širdyje, slaptoje, kur niekas nemato. Štai kad ir du Jėzaus mokiniai: Marija, Mortos sesuo, ir Judas. Marija kaip tikra Jėzaus mokinė sėdėjo prie Viešpaties kojų ir širdimi gerte gėrė Jo žodžius, todėl atėjus lemiamam laikui ji suvokia, kas vyksta Jėzaus gyvenime, ir ant Jo galvos išlieja brangiausius kvepalus, kai tuo tarpu Judas - išrinktasis Jėzaus mokinys, kartu su Juo vaikščiojęs ne vieną dieną, įsileidęs širdin kartėlį tądien pasipiktina Marijos darbu bei „eikvojimu" ir užkietėjusia širdimi išduoda Mokytoją. Dvi skirtingos širdys, du skirtingai susiklostę likimai.
Dažnai mes lyginame tikinčiuosius tarpusavyje ir klausiame, kodėl vienam pasisekė, o kitam ne. Vienam Viešpats atsakė, o kitam kažkodėl ne. Turbūt taip vyksta dėl daugelio priežasčių, kurias geriausiai žino tik Viešpats - todėl taip svarbu artimai su Juo bendrauti (galbūt dar ne laikas ateiti atsakymui, galbūt tau reikia keisti supratimus, nuostatas ir t. t., o gal Viešpats paprasčiausiai tiria tavo širdį ar nori ją pakeisti). Širdis nematoma, bendravimas su Dievu taip pat vyksta slaptumoje, tačiau tos bendrystės vaisiai matomi. Dažnai mes nežinome, ką žmogus slaptoje iškentė, pasirinko ar nesugebėjo teisingai pasirinkti. Galbūt vienas kaip Samuelio motina Ona sudužęs iš sielvarto šaukėsi Dievo ir taip kentėjo, kad savo kančioje atrodė lyg išgėręs (kaip kunigas pamanė apie Oną), - ir Viešpats jį išklausė. O štai kitas panašioje situacijoje gal išdidžiai atrėžė: „Dieve, duok ir aš Tau tarnausiu, jei neduosi - netarnausiu, neseksiu Tavimi..."
Ta kepinanti dykumos saulė iškelia į paviršių visas priemaišas ir geriau pamatome, kokia ta mūsų širdis: sudužusi, nuolanki, pasitikinti Dievu ar pasipūtusi, išdidi. Rodos, žinome, kad Viešpats išdidiems priešinasi, o nuolankiems teikia malonę, bet būtent išgyvenant sunkumus sunku išlikti nuolankiems - norisi parodyti, kas valdo situaciją - nebūsi juk pastumdėlis... Ypač stiprios valios žmogui sunku dužti prieš Dievą ir pripažinti, kad Jis viską valdo. Toks žmogus greičiau savo begalinėmis pastangomis „pasilaimins" pats save nei kantriai lauks Viešpaties. Prisiminkime Babilono bokštą - net pats Dievas pripažino, kad žmogus gali daug pasiekti: Jie pradėjo tai daryti (statyti bokštą) ir nėra nieko, ko jie negalėtų pasiekti, jeigu nusprendžia (Pr 11, 6). Tačiau ar Viešpats palaimins tokias žmogaus pastangas, kai šlovinamas ne Kūrėjas, o tik išdidus Jo kūrinys?
Deja, tenka pripažinti, kad tikrasis, siaurasis kelias į gyvenimą eina per mirtį sau, atsižadant savęs. Kartais taip nutinka, kad paties Dievo įdėtas troškimas mumyse turi numirti, kad atgytų. Tai lyg Jėzaus kelias į Golgotą: „Ne mano valia, Tėve, bet Tavo". Sunkiausia būna eiti tuo mirties keliu, nes dažnai juo vaikštoma po vieną: ten nėra nei tavo artimųjų, nei draugų, net Viešpaties buvimo nejunti. Lieka tik pasitikėjimas...O kas bus, jei troškimas tikrai neišsipildys, nejaugi žlugs visas mano gyvenimas?
„Kur mes eisime be Tavęs, Viešpatie?"
Pamenu, kaip kartą, gal 1996 metais, mūsų šeima pateko į sunkią situaciją: netikėtai pagrobė tėtį ir visaip žiauriai kankino buvę afganistaniečiai (degino nugarą lygintuvu, iškėlė pakabinę už rankų ir kt.). Tik jam ėmus šauktis Dievo, pagrobėjai staiga jį paleido. Po šio įvykio tėtis atsidūrė reanimacijoje - jo gyvybei grėsė pavojus. Pamenu, kaip tą vakarą apmąstydama dienos įvykius išgirdau širdy klausimą: „O kas bus, jei tavo tėtis numirs?.. " Man norėjosi šaukti, rėkti, priešintis šioms mintims - juk Viešpats geras ir to neleis, - bet jos niekur nesitraukė, kankinančiai pakibusios ore. Galėjau veidmainiauti ir sakyti: „Tebūnie...", bet juk Viešpats žino širdį. Tuomet sugebėjau ištarti tik: „O kur aš eisiu be Tavęs, Viešpatie?" Ir pravirkau. Man palengvėjo. O tėčiui po kiek laiko pagerėjo. Ir kai važiavau pas jį į ligoninę, pagavau save dėkojančią Dievui, kad leido eiti per šią sunkią situaciją. Galbūt kas nors pasakys: „Kokia beprotybė!", bet tądien aš suvokiau, kad net beviltiškose situacijose galiu pasitikėti savo Viešpačiu, kuris manęs pasigailėjo...
Po gero dešimtmečio tėtis vėl atsidūrė prie mirties slenksčio: būnant sode jam įgėlė širšė ir įvyko anafilaksinis šokas - tėtis ėmė tinti, dusti, neteko sąmonės. 9 paras jis gulėjo reanimacinėje, gydytojai neteikė jokių vilčių, mat jis patyrė klinikinę mirtį... Ir vėl beviltiška situacija, kankinanti nežinia ir pagalbos šauksmas Viešpačiui (ne tik mano, bet ir artimųjų, draugų, bažnyčios). Sunku buvo patikėti, kad viskas susiklostys gerai, meldžiau tik vieno - kad Dievas suteiktų tėčiui dar vieną šansą išgyventi ir pasirinkti Jį. Labiau jaudinausi dėl tėčio amžinybės... Viešpats dar kartelį mūsų pasigailėjo: įvyko stebuklas - tėtis pasveiko! Tai buvo nerealu... Tačiau po pusantrų metų netikėtai ėmė blogėti tėčio sveikata, gydytojai ištarė negailestingą diagnozę - jam liko gyventi pusmetis, gal šiek tiek daugiau... Tuomet supratau, kad nors ir kaip melsčiausi ar raudočiau, atėjo laikas jį „paleisti". Buvo skaudu, net nesitikėjome, kad jis taip greitai užges - praėjo vos keli mėnesiai... Tačiau prieš pat išeinant amžinybėn, paskutinę savaitę, jis suspėjo susitaikyti su Viešpačiu, su išsiskyrusia pirmąja žmona (mano mama), atsisveikinti su vaikais ir anūkais. Kadangi aš labai sunkiai susirgau, paskutinėmis dienomis negalėjau tėčio aplankyti, tik vidinės nuojautos vedama paskambinau jam telefonu ir pasakiua, kad myliu, kad esu už viską dėkinga. Tuomet tėtis jau nebekalbėjo, bet mano žodžius girdėjo. Po dviejų valandų jis išėjo pas Viešpatį... Aš savo liūdesy džiaugiausi - kad suspėjau, kad jis mane girdėjo, kad išėjo pas Viešpatį... Argi Dievas neištikimas?
Ne visada mūsų troškimai išsipildo taip, kaip mes trokštame. Nors ir labai sunku, kankinančiai skausminga, bet taip norisi, kad širdis „paleistų" taip geidžiamą troškimą ir sudužusi ištartų: „Jei gausiu atsakymą, sulauksiu pažado išsipildymo, - bus gerai, jei negausiu - irgi bus gerai". Žinau, kad labai skauda ir kad niekas nemato tos agonijos, tos mirties sau, savo išsvajotam troškimui, savo geresniam gyvenimui, - bet kito kelio nėra. Kitaip širdis liks nesudužusi, negraži, pilna kartėlio, įsižeidimo, murmėjimo. Geriau būkime kaip Petras, kuris, Jėzui paklausus: „Gal ir jūs norite mane palikti?", atsakė: „Kur mes eisime be Tavęs, Viešpatie?"
Kai širdis dūžta, ji minkštėja. Žmogus tampa gražus savo vidumi. Nebe tu laikai savo gyvenimą, bet Jis, Visagalis. Ne tu kuri savo ateitį, bet Jis veda tave. Ir kai ima pildytis troškimai, visa šlovė ne tau, bet visa tai Suteikusiajam. Nekalbu, kad tu turi sėdėti rankas sudėjęs ir nieko nedaryti (ne, tai jau būtų nuodėmė - t. y. tinginystė), nekalbu apie atsakomybę už save, savo gyvenimą, šeimą, bet apie vidines „chvatkes" (iš rusiško žodžio „chvatat" - griebti). Kaip nemalonu bendrauti su žmogumi, kuris savo jėgomis stumiasi per šį gyvenimą, siekdamas pasiimti „geriausiąjį" kąsnį prie stalo. Dažniausiai tai būna išoriškai gražus, patrauklus, visko turintis, „sėkmingai" gyvenantis žmogus, bet kažkodėl nemiela su juo bendrauti... Mat jo širdis netyra, o rankos į save lenktos, griebiančios...
Tačiau esti ir tokių situacijų gyvenime, kai žmogaus širdis teisi, graži, mylinti Dievą, bet troškimai vis tiek neišsipildo... Pažvelkime į Zachariją ir Elžbietą: Jie abu buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus. Jiedu neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga, ir abu sulaukę senyvo amžiaus (Lk 1, 6-7). Nors abu seni, Zacharijas vis tiek svajojo apie kūdikį, - ir kaip netikėtai angelas praneša, jog jo malda atsakyta ir jis susilauks vaikelio. Ne bet kokio vaikelio, o pranašo, kuris eis pirma Viešpaties Jam kelio paruošti. Dievas visagalis, Jis daro, ką nori. Jis sako: Mano mintys - ne jūsų mintys, ir mano keliai - ne jūsų keliai. Viešpats išsirinko šią šeimą, kad ypatingai palaimintų, bet jiems teko ir ypatingai kentėti, nesuprantant kodėl. Tačiau ir šioje situacijoje Viešpats žvelgia į širdį, ją tiria. Matome, kad Elžbieta patyrė ne tik širdgėlą, bet ir žmonių panieką. Vis dėlto ji nemurma, neįsižeidžia ant Dievo, bet nuolankiai Jam tarnauja - jie abu teisūs Dievo akyse. Net jei nesupranti, kodėl delsia atsakymas, saugok savo širdį, neužkietink jos, nes nežinai - gal atsakymas jau čia pat. O visiems kitiems belieka neteisti per vargus einančiųjų, nes Viešpats viską mato, žino ir pasveria.
***
Kai nesuvokiame priežasčių, kodėl išgyvename sunkumus, aprenkime savo širdį nuolankumu, - Viešpats būtinai į ją pažvelgs. Tačiau kartais sunkumus patiriame ir ilgai atsakymų nesulaukiame dėl savo kaltės, kvailumo, užsispyrimo, neteisingų supratimų ar nuodėmės. Ir vienintelis būdas išlipti iš to vargo - atgailauti bei šauktis Viešpaties. O Jis pažadėjo: Šaukis manęs nelaimės dieną, tai Aš atsakysiu, o tu šlovinsi mane (Ps 50, 13).