Čia nestovi miestai ir beveik nėra žmonių - gal tik negausios klajoklių tautos. Kas norėtų ilgam joje pasilikti?
Kartais įžengiame į savo dykumą. Regimi stebuklai ir didelė šlovė liko tik atsiminimuose. Sudužusios viltys, neišsipildžiusios svajonės. Nestovi miestai ir nežydi sodai. Aplink gal skurdas. Gal vienatvė. Gal tiesiog pilka kasdienybė. Gal gąsdinanti ateitis... Kas gero gali būti dykumoje? Galbūt taip mąstė ir izraelitai... Štai lydimi didžių ženklų ir Dievo galybės jie šlovingai paliko Egiptą ir prie Sinajaus kalno tapo išrinktąja - Sandoros tauta. O tada nuo Sinajaus kalno pasitraukė... į dykumą. Gal į nepritekliaus ir atskirties vietą, iš kurios kuo greičiau norisi sprukti, sprukti nesvarbu kur? O gal į stebuklų, šlovės ir malonės vietą - kaip ji (gal mūsų žmogiškoms akims netikėtai) atskleidžiama Šventajame Rašte?
Dykuma - tai geriausias „fonas" stebuklingam Dievo aprūpinimui
Dykuma - tai vienintelė vieta, kurioje Dievo tautai nereikėjo rūpintis „ką valgyti ir kuo vilkėti". Visais laikais izraelitai (kaip ir visos Adomo prakeikimo paliestos tautos - visa žmonija) privalėjo patys užsiauginti duoną ir pasirūpinti pašaru savo gyvuliams ar gaudavo vergo davinį. Visais laikais. Išskyrus dykumos metą. Dykumoje juos kas dieną maitino dangiškoji mana: ji buvo tarsi balti kalendros grūdeliai, o jos skonis kaip papločio su medumi. Izraelitai valgė maną keturiasdešimt metų, kol atėjo į gyvenamas žemes (Iš 16, 31). Nors Šventojo Rašto tyrėjai laikosi įvairių nuomonių dėl fizinės manos kilmės ir sudėties (viena labiausiai paplitusių teorijų, kad tai buvo tam tikrų ant medžių gyvenusių vabzdžių išskyros), tačiau ji puikiai iliustruoja Dievo rūpestį - ji buvo maloni akiai ir gardi. Tai buvo stebuklas, stulbinamas savo paprastumu ir kasdieniškumu, ir dėl to - dar didingesnis... Kalbant šių dienų įvaizdžiais, tai būtų, jeigu kas rytą ar kas vakarą, išskyrus šeštadienį, savo banko sąskaitoje rastume... na... po penkiasdešimt litų. O penktadienį šimtą. Ir taip kasdien. Savaitė po savaitės. Metai iš metų. Visą gyvenimą.
Kiek daug šis stebuklas atkleidžia apie Dievą ir žmones. Ir tai, kad Dievas nepalieka savo išrinktųjų pražūčiai. Kad Dievo aprūpinimas yra gardus liežuviui ir malonus akiai - Dievas nesityčioja iš savo žmonių, mesteldamas jiems atliekų. Bet tuo pat metu Jis užkertą kelią goduliui ir pagundoms pralobti, prekiaujant mana... o laiką galima išnaudoti didesniam Dievo pažinimui. O žmonės? Apie žmones toliau...
Dievas yra keliuose tų, kurie neturi namų ir ieško dangiškos tėvynės
Dykumoje klajojanti Izraelio tauta neturėjo įtvirtintų namų ir akmeninių miestų - jie keliavo nešdamiesi palapines. Čia jie neturėjo savo „nuosavos" žemės, vėliau tapsiančios tautos tapatybės dalimi, o Kanaanas, į kurį jie kaip tik ir eina, vis dar ne „sava", o tik Pažado žemė.
Ir vis dėl to, neturėdami nei namų, nei tėvynės, jie nėra beveidė pavargėlių masė. Priešingai, tai Dievo išskirta tauta, kurią greta anksčiau minėto antgamtinio Dievo aprūpinimo nuolat lydi... net ne stebuklas, o paties Dievo buvimas, nes: tą dieną, kai buvo pastatyta Liudijimo palapinė, ją apdengė debesis, o naktį virš palapinės buvo tarsi ugnies liepsna. Taip buvo visą laiką: dieną ją dengė debesis, o naktį - tarsi liepsna. (Sk 9, 15-16 ir iki 23 eil.). Izraelitams nebereikėjo rūpintis kelionės maršrutu, nagrinėti dykumos žemėlapių, rūpintis, kaip išvengti akmenuotų ar pavojingų vietų, spręsti, kada sustoti ir kurlink judėti - debesies ir ugnies stulpas rodė kur apsistoti ir kada vėl leistis į kelią. Vienintelis dalykas, kurio iš jų buvo reikalaujama - stebėti debesies stulpą dieną ir ugnies naktį, ir vos jam pajudėjus trimituoti kelionę, o vos jam sustojus - kurti stovyklą. Neatitraukti nuo Dievo akių, ir būti pasirengusiems sekti Juo kiekvieną akimirką.
Ir šis Dievo buvimas - tai ne tik kelrodis. Dievas atsakydavo savo tarnams, kurie galėjo kreiptis į Jį bet kuriuo metu - poreikiui ar problemai iškilus. Štai Dievas jau naująją Išėjimo kartą aprūpino vandeniu iš uolos prie Meribos (Sk 20, 8-12), o suabejojusiems ir garbės siekiantiems giminių vadams dar kartą patvirtino Aarono išrinkimą kunigystei, priversdamas pernakt sužydėti sausą Aarono lazdą (Sk 17 sk.). Į maištą Dievas atsakydavo rūstybe, o į užtarimą - gailestingumu.
Dykumos metas - kasdienio Dievo garbinimo ir bendravimo su Juo laikas. Neturėdami nuosavybėje žemės ir materialių turtų izraelitai savo tarpe turėjo Dievą. Dievas lydėjo juos visuose jų keliuose ir buvo jų tarpe, o gal tiksliau - jie ėjo Dievo keliais. Jo nereikėjo ieškoti - pakako tik žvelgti į Jį ir į Jį kreiptis... Žymus XVII a. teologas Matthew Henry Šventojo rašto komentaruose atkreipia dėmesį į tai, kad jie neabejodami galėjo atsakyti į klausimą „Ar tikite, kad Dievas yra tarp jūsų?". Kokio dar didesnio Dievo buvimo ir galios įrodymo, nei kasdienis antgamtinis aprūpinimas, vedimas ir atsakymas į visus iškylančius poreikius, jie galėjo norėti? [1, 600]
Dykuma - tai širdies išmėginimo vieta
Atrodė, kad kasdien teikiamos Dievo malonės neįmanoma nepastebėti ir neįvertinti. Neįmanoma užmiršti ir šlovingo išlaisvinimo iš Egipto vergijos. Neįmanoma įprasti prie nuolat lydinčio debesies stulpo ir abejingai žvelgti į Sandoros skrynią. Tačiau kai Dievo aprūpinti, vedami ir saugomi, gavę Įstatymą ir Sandoros plokštes, izraelitai pajudėjo nuo Sinajaus kalno, jie, neilgai trukus, ėmė kalbėti taip, lyg Dievas būtų jiems pakenkęs, išvesdamas juos iš Egipto. Didžiausią gailestį ir ilgesį jiems kėlė atsiminimai apie „žuvis, kurias valgėme Egipte ir jos mums nieko nekainavo; taip pat prisimename agurkus, melionus, porus, svogūnus ir česnakus" (Sk 11, 5) - tai tikrai „vertingi" dalykai, užtemdantys kasdienių Dievo stebuklų šlovę. O juk šias gėrybes Egipte jie gavo ne veltui, o alinami sunkaus vergiško darbo!
Jie geidė mėsos, bet buvo godūs ir gailėjo skersti savo gyvulius. Jie pamiršo, kad nusižeminę ir melsdamiesi galėtų būti Dievo aprūpinti - juk prie Sinajaus jie jau buvo gavę putpelių (Iš 16 sk.) ir apie savo geidulius suirzę kalbėjo visiems, tik ne Dievui, kuris juk buvo šalia jų kiekvieną akimirką... Kodėl taip paprasta įprasti prie stebuklų - įprasti taip, kad net imtum juos niekinti, kaip tie izraelitai, laikę maną netinkamu maistu? Pamirštant, kad kai kurie stebuklai, panaudoti geiduliams patenkinti, gali „išlįsti per gerklę" kaip ir tos dar kartą Dievo duotos putpelės (Sk 11, 20-34), kuriomis persisotinę mirė daugelis. Bet geidulingųjų kapai netapo kapais geiduliams.
Dykuma vis nesibaigia. Įtampa auga, ir, rodos, jokio pagrindo neturintis maištas vis stiprėja. Anksčiau suirzusi dėl mėsos ir svogūnų trūkumo, dabar tauta nebenori pasitikėti Dievu dėl galutinio kelionės tikslo. Pasiekę Kanaaną izraelitai jau užsigeidė - žmogiškų - žvalgų žinių apie Pažado žemę, kurie pasėjo, rodos, absurdišką baimę: Žemė, kurią išžvalgėme, ryja savo gyventojus, o žmonės, kuriuos matėme, yra labai aukšto ūgio (Sk 12, 32). Tad toliau skaitome apie lemtingą izraelitų sprendimą, nulėmusį visos jų kartos likimą. Visa tauta pakėlė balsus ir raudojo tą naktį. (...) „Verčiau būtume mirę Egipte arba žuvę šioje dykumoje. Kodėl Viešpats atvedė mus į šią žemę? (...) Ar ne geriau būtų grįžti į Egiptą?" Jie tarėsi: „Išsirinkime vadą ir grįžkime į Egiptą" (Sk 14, 1-4). Atrodė, kad baimė prieš kanaaniečius visiškai aptemdė jiems protą - jie pamiršo nesenas pamokas, jog kur kas paprasčiau ir greičiau galima užsitraukti Dievo rūstybę ir žūti nuo Jo rankos. Į aptemusią jų sąmonę neprasiskverbė mintis, kad Dievas gali nutraukti antgamtinį aprūpinimą. Ir galiausiai, kokioje tamsoje reikia klaidžioti, kad labiau nei nuolat šalia esančio Dievo malone būtų galima pasitikėti Egipto svetingumu?..
Dykuma, tai ne tik aprūpinimo ir Dievo artumo, bet ir širdies ištyrimo metas. Tai įrodymas ateities kartoms ir visam pasauliui, kad prie stebuklų galima įprasti, kasdien šalia esančio Dievo buvimo nepastebėti, o vergystės - aistringai geisti. Nei Dievo aprūpinimas, nei Jo artumas, netgi Jo Įstatymas ir bausmės negali išgydyti pažeistos žmogaus prigimties. Tam dar reiks paties didingiausio stebuklo ir aukos - Kristaus kryžiaus.
Ir visgi... Dievo malonė nesibaigė, išrinkimas nepasikeitė - tik dabar malonė bus skirta ateinančiai kartai, jų vaikams. Nebuvo nutrauktas ir antgamtinis aprūpinimas bei Dievo vedimas. Šis izraelitų sprendimas tapo lemtingu jų kelionėje - dabar tauta ne eis per dykumą, o klaidžios joje. Gal taip jie bus paraginti nenusigręžti nuo Dievo veido, kol nesibaigiančio dykumos stebuklo atmosferoje - Dievo artume - kovai subręs nauja karta?
Ir nors nė vienas iš Išėjimo kartos žmonių neįžengė į Pažado žemę, jie nuolat regėjo Viešpatį taip arti, kaip nė viena karta iki jų, ir nė viena karta po jų, o Viešpats buvo visuose jų keliuose. Tai pamoka ir paguoda daugeliui iš mūsų. Kad žinotume, jog prie stebuklų lengva įprasti. Kad žvelgdami į Dievo buvimą debesies stulpe visų pirma regėtume Dievą, o ne debesį. Kad nepamirštume, jog ilgėdamiesi „mėsos su česnakais" trokštame ir vergystės, iš kurios kažkada taip šlovingai buvome išvaduoti.
----------------------------
Straipsnis parengtas, remiantis žymaus XVII-XVIII a. presbiterionų teologo Matthew Henry komentarais Senajam Testamentui:
Мэтью Генри. Толкование книг Ветхого Завета. 2007 Dutch Reformed Tract Society, Branch of the Netherlands Reformed Congregations Netherlands. Russian edition
Dykumos pamokos
Galbūt tai neaprėpiami saulės svilinami smėlio plotai, primenantys vandenynus. Egzotiški ir paslaptingi akmenynai. Horizontą siekiančios ledo plynės. Dykuma. Vaizdai, kurie ir žavi, ir atstumia. Vienų gal matyti savo akimis, o kitų - tik nuotraukose. Tačiau kokia ir kurioje pasaulio vietoje bebūtų dykuma, ji turi vieną būdingą savybę - tai vieta, kurioje gyvybė neklesti: čia nėra nei gausios augmenijos, nei gyvūnijos, nečiurlena vanduo.