Daina, jau daug metų esi Sekmadieninės mokyklos vadovė ir mokytoja. Kada ir kaip kilo idėja pradėti Sekmadieninę mokyklą, ir kas tai yra?
Tarnystė vaikams mūsų bažnyčioje prasidėjo 1990 m. kovo ar balandžio mėnesį. Tuomet buvo daugiau nei 10 vaikų ir juos prižiūrėjo dvi tarnautojos. Tačiau vaikų pulkas bažnyčioje didėjo, tad atsirado milžiniškas poreikis pamaldų metu ką nors su jais veikti. Taip po truputį susiformavo tai, ką mes vadiname Sekmadienine mokykla. Pamokėlių metu vaikai jiems suprantamu būdu mokomi Šventojo Rašto istorijų, Dievo Karalystės principų, krikščioniško bendravimo, žaidžia ugdančius bei pramoginius žaidimus.
Ar tai originali idėja, ar įkvėpė kitų bažnyčių patirtis?
Kurdami bažnyčią mes buvome visiški naujokai visose srityse. Taigi ir Sekmadieninę mokyklą vystėme sekdami kitų evangeliškų bažnyčių pavyzdžiu. Su pastoriumi Giedriumi teko daug keliauti po Europos ir JAV bažnyčias - iš jų ir sėmėmės patirties, ieškojome literatūros ir programų Sekmadieninėms mokykloms krikščioniškuose knygynuose, organizuodavome seminarus vaikų tarnautojams ir patys aktyviai dalyvaudavome visuose įmanomuose seminaruose bei konferencijose.
Kokius tikslus keliate šiai mokyklai? Su kokiais iššūkiais, sunkumais susiduriate?
Mūsų pagrindinis tikslas - pasėti vaikų širdyse Dievo žodžio sėklą. O norint, kad ta sėkla sudygtų, užaugtų ir neštų vaisių, tenka susidurti ir su iššūkiais. Mes, kaip tikri ūkininkai, stebime orą, ar bus audra ar giedra - vaikų nuotaikas; stebime kenkėjų antpuolius - šių dienų iššūkius vaikams.
Vaikus supanti aplinka, kultūriniai reiškiniai labai greitai kinta, prabėga vos keli metai ir jau tenka prisitaikyti, atsižvelgti į naujus reiškinius vaikų pasaulyje. Tuo pačiu kinta ir vaikų raidos ypatumai. Dievo žodžio mokymas, atrodytų, turi būti labai konservatyvus ir nekintantis. Tačiau jei nesistengsime prisitaikyti prie šiandienos kultūros, vaikai mūsų nebeklausys, nebesupras, ir Dievo žodžio sėkla liks bergždžia. Vaikai labai jaučia, ar tu „gyveni" jų pasaulyje, ar kalbi jų kalba, ar matei filmą, kuris jiems patinka, ar vis dar gyveni savo užkerpėjusiame pasaulyje. Todėl kaip pagrindinį iššūkį įvardinčiau nuolatinį budėjimą ir norą perprasti vaikų raidos ypatumus nuolat besikeičiančioje kultūroje.
Kas dėsto (ar gali dėstyti) Sekmadieninėje mokykloje? Ar netrūksta mokytojų? Kokius tikslus jiems keliate?
Sekmadieninėje mokykloje moko tie, kurie myli vaikus, nori su jais bendrauti, na ir, žinoma, jaučiantys pašaukimą mokyti. Šaunu, kad be mėgėjų turime ir profesionalių pedagogų. Šiuo metu mokytojų netrūksta, tačiau visuomet laukiame prisijungiant naujų pagalbininkų. Pagrindinis tikslas, kurio turi siekti mokytojas, - daryti pažangą savo tarnystėje.
Dirbate pagal sudarytą programą ar pagal individualiai mokytojų paruoštas pamokas? Jei pagal sudarytą, kas rengia programas? Kiek žinau, Sekmadieninėje mokykloje vaikai mokosi grupėse pagal savo amžių, kaip ir įprastose mokyklose?
Taip, vaikus skirstome pagal amžiaus grupes - juk taip lengviausia mokyti. Tačiau tai priklauso ir nuo to, kiek tuo metu bažnyčioje lankosi vaikų, kiek turime mokytojų, patalpų ir pan. Jei vaikų kurioje nors grupėje sumažėja, juos prijungiame prie kitos grupės.
Lengviausia mokyti pagal jau paruoštas programas. Tačiau jos ne visuomet atitinka poreikius ir lūkesčius. Todėl daug ką tenka ir patiems kurti. Yra ir dvi kategorijos mokytojų: vieni saugiausiai jaučiasi, kai pamoka paruošta „nuo ... iki", kiti netelpa tuose rėmuose ir kuria patys.
Sekmadieninę mokyklą lanko tik bažnyčią lankančių šeimų vaikai ar durys atviros ir kitiems? Kokia priėmimo į šią mokyklą tvarka? Ar priimate vaikus ir jau prasidėjus mokslo metams, pavyzdžiui, jų viduryje?
Paprastai mokyklėlę lanko tik bažnyčios šeimų vaikai, o mokslo metai, kaip ir mokyklose, prasideda rugsėjo mėn. Kai į pamaldas atvyksta svečių iš kitų bažnyčių, tuomet į pamokas priimame ir jų vaikus. Žinoma, naujų lankytojų vaikus priimame ir mokslo metų viduryje.
Ko vaikai gali tikėtis, atėję į Sekmadieninę mokyklą? Ką siekiate jiems perduoti?
Pamokėlių metu vaikai jiems suprantamu būdu mokomi pažinti savo Kūrėją, pamilti Šventąjį Raštą, suvokti Dievo Karalystės tikrumą ir gyventi pagal jos tvarką. Tai pagrindinis mūsų siekis. Tačiau vaikai gali tikėtis ne tik formalaus tikybos mokymo, bet ir įdomių bei linksmų užduočių, nuoširdaus bendravimo, žaidimų. Mokytojo ir vaikų draugystė taip pat yra vienas iš pagrindinių siekių. Juk žiūrėdami į suaugusius,- kaip jie elgiasi, kaip meldžiasi, kaip bendrauja, - vaikai susiformuoja ir Dievo bei krikščionybės paveikslą. Labai svarbu, kad vaikas jaustų mokytojo meilę, draugiškumą. Visų pirma tai formuoja teisingą, neiškreiptą maldingumą, antra, vaikai nebijo atsiverti, išsakyti, kas juos neramina.
Ar palaikote ryšį su vaikų tėvais? Galbūt tikitės iš jų tam tikros pagalbos? Gal kuo nors gali prisidėti ir kiti tikintieji?
Bandžiau palaikyti ryšį įvairiais būdais: rengdavome bendrus vaikų ir tėvų Sekmadieninės mokyklos atidarymus ar uždarymus, atskirus susirinkimus tėvams. Po kurio laiko tėvai ėmė nebeateiti į jiems skirtus susirinkimus - matyt, pasidarė nebeaktualu. Ypač sunku palaikyti ryšį su tėvais buvo ekonominio pakilimo metais - visi buvo labai užsiėmę. Tai manyje išugdė požiūrį, kad reikia tėvams nekvaršinti galvos. Taigi kviesdavau tėvus į pagalbą tik tuomet, kai prireikdavo, pvz., pabūti per pamoką grupėje, kur daug išdykusių berniukų. Šiuo metu su tėvais bandau bendrauti elektroniniais laiškais.
Na o kitų tikinčiųjų pagalba visuomet laukiama. Tai gali būti ir vienkartinė, ir nuolatinė pagalba pamokėlių ar švenčių metu. Ypač didelis kuriančių žmonių poreikis: reikalingi dailininkai, tekstų vaikams rašytojai, scenaristai, režisieriai... Galiu norėti surengti gerą krikščionišką renginį (spektaklį, viktoriną ar pan.), tačiau esu labai ribota ir tikrai visko atlikti negaliu. Labai trokštu, kad bažnyčioje atsirastų jaunesnių žmonių, kuriems rūpėtų vaikai ir jų krikščioniškas ugdymas bažnyčioje. Šioje tarnystėje esu jau beveik 20 metų - laikas užleisti vietą jaunesniems.
Kaip Sekmadieninė mokykla keitėsi per visus gyvavimo metus? Kokios jūsų svajonės, norai ir lūkesčiai ateičiai?
Kažkada didžiausia svajonė buvo turėti savo patalpas - ne vienerius metus teko iš pamaldų vietos į sekmadieninę mokyklą vaikus vežioti autobusu, pirmyn ir atgal gabenti visas reikalingas priemones. Buvo sunku fiziškai, tačiau ne dvasiškai. Štai dabar mes jau turime visas reikalingas patalpas, tačiau juntamas ir dvasinis pasyvumas: vaikai ėmė prastai lankyti, sumenko Dievo, Biblijos pažinimas. Taigi pagrindinis lūkestis būtų, kad tėvai neapsileistų, sekmadieniais vaikų nepaliktų namuose prie kompiuterių ar televizorių, bet kartu vestųsi juos į Dievo namus.
Na ir, kaip minėjau anksčiau, norint, kad Dievo žodis pasiektų jaunąją kartą, reikia žymiai rimtesnių pajėgų. Ekonominė situacija Lietuvoje daugeliui, pavyzdžiui, mamoms, neleidžia nedirbti, ką sau gali leisti mamos JAV. Todėl svajočiau apie tai, kad tikintieji galėtų mažiau dirbti ir dalį laisvalaikio galėtų skirti bažnyčiai. Juk baisiausia būtų išgirsti apie mūsų vaikus kalbant taip: užaugo kita karta, kuri nepažino Viešpaties (Ts 2, 10). Tikėkime, kad mūsų vaikai taps palaiminta tauta, vaikštančia Dievo veido šviesoje (Ps 98, 15).
Kalbino Aurelija Umbrasienė
Nuotraukose: pamokos ir spektaklio vaikams fragmentai, Sekmadieninės mokyklos vadovė Daina Saulytienė.
Red.past.: informaciją apie sekmadieninės mokyklos veiklą šiais metais Vilniaus bažnyčioje „Tikėjimo žodis" rasite čia: http://www.btz.lt/lt/bendruomenes/vilnius/1/390, o kituose miestuose ieškokite per mūsų tinklapio bendruomenių kontaktus.
Daina Saulytienė: „Mūsų tikslas – pasėti vaikų širdyse Dievo žodžio sėklą“
Prasidėjusių naujų mokslo metų proga kalbiname Sekmadieninės mokyklos vadovę Dainą Saulytienę. Mokykla veikia sekmadieniais, bažnyčios pamaldų metu. Tad kviečiame plačiau susipažinti su šia išskirtine, religiniu vaikų ugdymu besirūpinančia mokykla.