Tik sulaukusi brandaus amžiaus, aš įtikėjau į gyvąjį Dievą ir atidaviau savo gyvenimą į Jo rankas. Beveik vienu metu, prieš 21-erius metus, visa mūsų šeima buvome pagauti Viešpaties malonės - tai vienas didžiausių stebuklų mano gyvenime. 1991 metais, studijuodamas Vilniuje, įtikėjo sūnus Saulius, kuris tuoj pat ėmė dalintis su mumis Gerąja naujiena. Jis man su vyru daug kalbėjo apie gyvąjį Dievą, Jėzų, Jo meilę, o aš gėriau kiekvieną žodį ir stebėjausi, iš kur jis tiek žino, kas jį taip pakeitė... Jis papasakojo ir apie naują bažnyčią, kuri tuo metu Vilniuje rinkosi VRM rūmuose. „Kas čia dabar? Nei girdėta, nei matyta: tikintieji renkasi kažkokiuose rūmuose", - galvojome su vyru. Po sūnaus liudijimų ilgai naktimis neužmigdavau, vis mąsčiau: „Gal Dievas tikrai yra ir mane myli? Bet kodėl, kaip sakė, aš turiu su Juo susitaikyti? Juk aš Jam nieko nesu skolinga..."
Pamenu, sūnui pakvietus, su vyru nutarėme nuvažiuoti į Vilnių ir pažiūrėti, kur tas mūsų vaikas „įklimpęs". Nuvykus ten, mane tiesiog pribloškė bažnyčią lankančio jaunimo gerumas, šventumas, malonus bendravimas. „Nejaugi šiais laikais dar yra tokio jaunimo", - galvojau. Šlovinimo, garbinimo giesmės tiesiog pakylėjo širdis į dangų. Na o po pastoriaus pamokslo mūsų širdys buvo užkariautos. Kai kurios ištraukos iš pastoriaus Gabrieliaus pamokslo iš Evangelijos pagal Luką 7-o skyriaus, apie tai, kaip žinoma mieste nusidėjėlė pagarbino Dievą, atmintyje išliko gyvos iki šios dienos. Buvau labai stipriai sujaudinta. Po pamokslo mano vyras, mama ir aš jau stovėjome salės priekyje ir pakvietėme Jėzų Kristų į savo širdis. Tik tada suvokiau, kad esu nusidėjėlė, ir nuoširdžiai prašiau man atleisti. Po kelių mėnesių įtikėjo ir dukra.
Tą nuostabią 1991-ųjų birželio 3 dieną, grįžtant namo į Ukmergę, dar nesupratau, kas su manimi įvyko, bet jaučiausi puikiai.
Esu be galo dėkinga Viešpačiui už neišmatuojamą Jo malonę man ir visai šeimai. Suprantu, kaip nelengva yra tarnauti Viešpačiui tiems, kurių žmonos, vyrai ar vaikai nėra atgimę. Nėra nieko nuostabesnio, kai namuose iš savų šeimos narių susidaro mažytė bažnyčia. Džiaugsmo akimirkomis galėjome visi kartu susirinkę šlovinti Jėzų, o liūdesio dieną melstis ir šauktis Jo.
1991-1993 metai buvo pirmosios meilės Jėzui Kristui metai. Dirbdama medicinos punkte turėjau gerą progą liudyti apie Viešpatį, kaip Gelbėtoją ir Gydytoją. Mano mieste dar nebuvo evangelinės bažnyčios, tad dažnai visa šeima važiuodavome į Vilniaus bažnyčią „Tikėjimo žodis", kartu veždavomės ir naujai įtikėjusias seseris. O Gyvosios Evangelijos konferencijų laukdavome kaip didžiausių puotų.
Viešpats matė visų mūsų mieste įtikėjusiųjų troškimą daugiau pažinti Dievą, o 1993-ųjų metų vasarį įvyko evangelizacija Ukmergės miesto centre, po to Kultūros rūmuose... Prisimenu, kad tąkart pastoriaus Gabrieliaus Lukošiaus skelbiamą Gerąją naujieną išgirdo apie 100 žmonių. Taip susibūrė labai laukta bažnyčia ir mūsų mieste.
Sekmadieniais mums bažnyčioje uoliai tarnaudavo Vilniaus „Tikėjimo žodžio" bažnyčios pamokslininkai: laistė mus kaip jaunus daigus, o Dievas vedė ir veda, augina ir tvarko mūsų gyvenimus. Susidurdami su įvairiais gyvenimo sunkumais būname ir „apipjaustomi", ir keičiami. Juk Jis nori, kad šakos būtų vaisingesnės (Jn 15, 2). Suprantant Viešpaties valią lengviau pakelti skaudžius ir paslaptingus gyvenimo įvykius. Pastebėjau, kad Jis niekada „nenupjauna" daugiau, negu reikia, nes žino, kas mums labiausiai naudinga.
Menu, jog 1993-1994 metai mūsų šeimai buvo sunkių išbandymų metai. Lietuvoje prasidėjo bedarbystė. Nelengva buvo palikti namus, tarnavimą bažnyčioje ir išvykti dirbti bei gyventi į Vilnių. Tačiau Viešpats mane ir mano šeimą vedė toliau: mokė, stiprino, keitė mąstymą. Gyvendama Vilniuje turėjau gerą progą pasimokyti ir vakarinėje Biblijos mokykloje.
Įsimintiniausi išgyvenimai su Šventąja Dvasia liko iš to laiko, kai gyvenome Vilniuje. Lankiau „Tikėjimo žodžio" bažnyčią ir namų grupelę. Vieną rytą, dar gulėdama lovoje, atsiverčiau 92 psalmę. Viešpats taip stipriai prisilietė, kad negaliu net žodžiais nusakyti. Dešimtoji eilutė prakalbo labai „garsiai" ir aiškiai. Rodos, nei iš šio, nei iš to apsipyliau ašaromis, atgailavau, dėkojau Viešpačiui, o vėliau ėmiau garsiai šlovinti. O nuostabiausia, kad tuoj po šių išgyvenimų mano širdyje gimė didelis troškimas, kad mano nuomojamame kambarėlyje rinktųsi namų grupelė. Tarsi Tėvas būtų sakęs: „Dukra, eik ir padirbėk mano vynuogyne". Tačiau kiek vėliau aplankė ir kitokios mintys: „Ką aš čia svaičioju? Juk gyvename ankštame kambarėlyje, o aš dirbu poliklinikoje dviem pamainomis. O dar reikia prižiūrėti mamą, rūpintis šeima... Be to, - galvojau, - esu nedrąsi, nedaug dar pažįstu Viešpatį, tad sunku bus dalintis Dievo žodžiu". Nors širdy jau mačiau mūsų kambarėlyje susirenkančią namų grupelę. Visgi grupelių vadovui pasakiau, kad norėčiau tikintiesiems atverti savo namų duris. Netrukus jau ir pas mus rinkosi namų grupelė. Iš Viešpaties malonės man pavykdavo patarnauti, geras pagalbininkas šioje tarnystėje buvo ir vyras. Dažnai stebėdavausi ir dabar stebiuosi, kaip mūsų Viešpats gali daug ką pakeisti, suteikti jėgų atlikti darbus, kuriuos Jis pats pasiūlo pagal savo valią, - tik mes galbūt ne visada Jį išgirstame ir Jam paklūstame.
Po kurio laiko, dėl pablogėjusios vyro sveikatos teko sugrįžti į Ukmergę. Visą laiką jaučiu globojančią Viešpaties ranką, kuri stiprina sielą, aprūpina, iki šiol kreipia širdį prie amžinų dalykų, o tuomet ir žemiškus rūpesčius bei sielvartus lengviau pakelti. Dievo žodis juk sako: Meskite ant Jo savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi (1 Pt 5, 7).
Jau ketveri metai gyvenu viena (vyras jau pas Viešpatį). Tarnauju namų grupelėje savo namuose ir bažnyčioje, kurią mūsų Viešpats saugo ir augina, vis pridėdamas po keletą naujatikių. Šlovė Jam! Esu laiminga, kad galiu nevaržomai tarnauti Dievui su ramybe ir laisve širdyje, kasdien gyventi Dvasios bendrystėje ir brolybėje su kitais tikinčiaisiais.
Red. pastaba: Genovaitė yra Ukmergės bažnyčios „Tikėjimo žodis" vyresnioji
Kaip aš pažinau Jėzų
Gaila, bet didesnę gyvenimo dalį, net iki 50 metų, nugyvenau nepažinusi Dievo meilės. Esu dėkinga Dievui už griežtus, sąžiningus tėvus, kurie mane bei du brolius auklėjo pagal sąžinę, ir man neteko „murgdytis" purve, nors teko būti uolia pioniere, vėliau komjaunuole... Tėvelis tik per Velykas ir Kalėdas nusiveždavo visą šeimą į reformatų bažnyčią Biržų rajone.