Kadaise gyveno du broliai. Vienas dirbo žemę, kitas augino gyvulius. Kartą panoro jie savo triūso vaisiais Dievą pagerbti. Pagerbė. Bet, o varge, Dievas tik vieno jų auką priėmė, o į kito nė akies krašteliu nepažvelgė! Atmetimas ir pažeminimas aitriai nudiegė antrąjį, kartu pabudo ir žvėriškas pavydas broliui, kad šis pagerbtas buvo, o pats nė menkiausio įvertinimo nesulaukęs, vadinasi, bergždžiai aukojęs.Kas gi ištvers tokią neteisybę - skaudžiai žeidžiantį šališkumą? Akimirka, kita ir kraujas jau verda nelaimėlio gyslose, pyktis kunkuliuoja, veidą kausto neapykantos grimasos, kumščiai gniaužiasi iki mėlynumo...
O čia lyg niekur nieko Dievas: „Kas nutiko, vaike? Ko taip pyksti?" Atrodytų, įžūliau paklausti nė neįmanoma. Panašu, kad tyčiojasi arba erzina, arba ir viena, ir kita. Ogi, kaip paaiškėja, nei viena, nei kita. Nei tyčiojasi, nei erzina, kaip tik atjaučia išgyvenamą skausmą ir romiai paaiškina, kodėl nepažvelgęs į auką. Įtarumo šališkumu debesis išsklaidyti ir brolį pateisinti skuba, mat tikroji atmetimo priežastis ne Aukščiausiajame ir ne brolyje, o pačiame, kad ir kaip apmaudu pripažinti, slypi... Tikina, jog būtinai ir jis, lygiai kaip ir brolis, priimtas bus, kai tik gẽra širdy darys. O jei vis dėlto nuspręs gera nedaryt, tuojau nuodėmės galutinai suriestas bus.
Nuolankus klusnumas yra gerai
Kokio gėrio galėjo pasigesti tiriantysis širdis? Ar tik ne pagarbios baimės ir nuolankaus klusnumo? Klusnumo pamokymams tėvų, kurie neabejotinai mokė vaikus deramai gerbti Kūrėją. Ar tik ne šaltokas, atsainus santykis užgavo Tobuląjį? Dievo aplankytasis brolis auką iš riebiausių pirmagimių parinko, o atsako nesulaukęs - tiesiog iš žemės vaisių... Atrodytų, kažko čia trūksta, bent vieno mažutėlio epiteto apie auką, kokia gi ji buvo. Tarkime, būtų pasakyta: „Aukojo pinigų." Būtų neaišku, kokia būtent aukos vertė - keli centai ar stambi kupiūra (-os), mat ir centai, ir litai yra pinigai. Taip pat žemės vaisiais vadintume ir apipelijusius, sugedusius, pusžalius, neišvaizdžius, atlikusius kaip nereikalingus, ir prinokusius, sveikus, rinktinius, brangius vaisius. Kokius tad aukojo atstumtasis? Skaitydamas, kaip apibūdinta vieno brolio auka - „aukojo iš savo bandos riebiausių pirmagimių", tikiesi kažką panašaus išgirsti ir apie kito brolio auką, pavyzdžiui, „aukojo iš savo laukų geriausių pirmavaisių". Nejau pasakotojas galėjo būti toks neatidus ir pražiūrėti tokį reikšmingą dalyką? Panašiau į tai, kad, deja, nebuvo, ką pražiūrėti... O nebuvo todėl, kad antrasis greičiausiai Dievą nepakankamai brangino, auką nešėsi lyg pas draugelį, o ne pas šventą, amžiną, visagalį, tobulą Valdovą eidamas. Greičiausiai pagriebė kas po ranka pakliuvo, manydamas, kad bus gerai, sueis, kaip sakoma, ir aukojo. Tik nenumatė, kad Viešpats ne tik dovaną, bet ir ją dovanojančią širdį regi, o regėdamas jos abejingumą, dovanos nė neliečia, palieka ją „aukojančiajam" ir savo veidą nuo jo slepia. Taigi kviesdamas daryti gera, Dievas kviečia nusižeminti, peržiūrėti savo santykį su Juo, pačiam mažesniu savo akyse tapti, o Jį didesniu laikyti, pripažinti kaip ypatingai vertą, vertą ne širdies dėmesio likučių, trupinių, o to, kas brangiausia. Kas šitaip artinsis, tikrai bus priimtas.
Drąsa pažvelgti į savo širdį
Bet ką jūs manot, užuot suklupęs ant kelių sudužusia širdimi, mūsų žemdirbys savo brolį klastingai į laukus vadina, o ten netikėtai puola ir beširdiškai nekaltą kraują pralieja, niekuo dėtą gyvybę atima. Koks laukinis pyktis! Kokia tiršta tamsa! Iš kur? Kodėl? Rūpi suvokti, nes darosi ne juokais neramu, juk ir pats iš to paties molio drėbtas, baugu, kad paties tokia tamsa neapniktų ir apakusia širdimi rankos prieš brolį nepakelčiau. O gal keliu? Gal jau ne kartą pakėliau?.. Po daugelio metų, šią istoriją prisiminęs, meilės apaštalas taip pat svarstys: „Kodėl nužudė?" Ir atsakys: „Todėl, kad jo darbai buvo pikti, o brolio - teisūs." Žudyti teisų dėl to, kad jis teisus, o tu pats piktas?! Koks vargas! Jautiesi blogai, o broliui gera, tad nusprendi pasijusiąs geriau užtemdęs brolio laimę? Tai įžūlu, niekšiška, be galo egocentriška! O kas išdrįs savikritiškai paklausti, kodėl man bloga? Gal kartais gero nedarau, gal pikta myliu? Brolžudys neišdrįso tada, neišdrįsta ir šiandien. Pripažinti pikta savyje, reikš būtinybę keistis. Tai pareikalaus numarinti ego, nusivilkti išdidumą ir, pasirodo, tai yra tiek sunku, kad lengviau... nužudyti brolį. Peršasi nelabai maloni, tačiau tikra išvada: nežudai savo ego - žudai savo brolį. Tik pasekmės šių pasirinkimų kaip diena ir naktis skirtingos. Esi negailestingas kūniškos prigimties įnoriams, klusniai seki Viešpaties žodžiu - regėsi Jo šviesų veidą, patirsi artumą, o jei tuos įnorius brangini labiau nei tiesą - prakeikimas pasivys dėl brolių aimanų, būsi siela bename, klajūne, niekaip nerandančia ramybės po šia saule.
Atrodo, kad tik nuolanki širdis gali aptikti tamsos šešėlius savy ir juos išsklaidyti, tik atgailaujanti siela mokės artimą mylėti ir tinkamai Dievą pagerbti. Meldžiu, tepadeda Aukščiausiasis tokią širdį subrandinti!
* Apmąstymų šaltinis Pr 4,3-12