Vasaromis važiuodavau į vaikų, vėliau - į krikščioniško jaunimo stovyklas. Mano gyvenimas, galima sakyti, buvo pilnas Dievo.
Manau, jog iki pilnametystės visą Bibliją nuo pradžios iki galo buvau perskaitęs mažiausiai tris kartus. Be to, Bibliją skaitydavau ir kaip kasdienius skaitinius. Nuo mažens žinojau visas biblines istorijas, žinojau, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, kad Jis mirė už mano nuodėmes. Visada tikėjau, jog esu neblogas krikščionis ir gyvenu taip, kaip to iš manęs nori Dievas. Stengdavausi kasdien melstis ir laikytis visko, ko mane mokė Biblija ir bažnyčia. Niekada nekėliau klausimo, ar Kristus iš tikrųjų gyvena mano širdyje, nes atsakymas man pačiam buvo savaime aiškus.
Šiandien prisimindamas savo ankstyvosios jaunystės laikotarpį suprantu, jog tuo metu Dievą įsivaizdavau lyg kokį darbų prižiūrėtoją. Rodės, kad Jam labiausiai rūpi sekti, kaip aš laikausi tam tikrų „dieviškų“ taisyklių. Stengiausi būti pavyzdingu krikščionimi: nesikeikti, nerūkyti, negerti, kasdien skaityti Bibliją ir melstis. Jeigu taip gyventi nepavykdavo arba tyčia nusižengdavau šioms taisyklėms, slėpdavau tai nuo kitų, mano nuomone, labiau tikinčių už mane. Jų akyse visada norėjau išlaikyti gero krikščionio reputaciją.
Pradėjęs 12-ą klasę, supratau, kad nebegaliu savo jėgomis paklusti Dievo įstatymams. Kuo labiau stengiausi, tuo daugiau klysdavau. Ypač sunku buvo gerbti mamą, kaip reikalavo penktasis iš dešimties Dievo įsakymų. Sąžinę nuolat grauždavo ir Kristaus paliepimas: „Nesvetimauk.“ Žinojau, jog net geidulingas žvilgsnis į moterį jau yra nuodėmė Dievo akyse. Manydamas, jog Dievas iš manęs reikalauja per daug ir Jo įstatymų laikymasis man yra nepakeliama našta, lioviausi stengtis Jam patikti. Nusprendžiau, kad gyvenimas paklūstant Dievui yra neįmanomas.
Dėl dažnų nesutarimų su mama pabėgau iš namų ir paskutinius mokyklos metus pragyvenau pas draugus. Nebevaikščiojau į bažnyčią, nebepalaikiau bendravimo su ten likusiais draugais. Nepriklausomas gyvenimas man atvėrė daug galimybių ragauti tai, ko troškau. Kaip sūnus palaidūnas švaisčiau savo jaunystės dienas lėbaudamas ir svetimaudamas. Iš mano lūpų nuolat liejosi gašlybės, dažnai jomis net pralenkdavau niekada apie Kristų negirdėjusius bendraamžius. Mano gyvenimo tikslas buvo linksmybės. Jose ieškojau niekada nesibaigiančios laimės.
Artėjant baigiamiesiems mokykliniams egzaminams, išbandžiau plačiai jaunimo vartojamus narkotikus: „žolę“, ekstazi tabletes, amfetaminą. Buvau vienas pirmųjų mokykloje, kurie tai padarė, ir, nors kai kurie klasiokai mane smerkė, pats tuo labai didžiavausi. Manau, jog būtent dėl dažno narkotikų vartojimo, praradau motyvaciją studijuoti universitete, į kurį buvau įstojęs iš karto po mokyklos (nustojau lankyti paskaitas jau antrąjį studijų mėnesį).
Grįžau gyventi į tikruosius namus ir pradėjau dirbti netoliese veikiančioje picerijoje. Gyvenau laisvas ir nuo nieko nepriklausomas. Iš gyvenimo siekiau gauti kuo daugiau malonumų linksmindamasis ir siekdamas dėl nieko nesirūpinti. Man patiko gyventi nerūpestingai.
Kasdien rūkydavau „žolę“. Po kurio laiko tam išsivystė psichologinė priklausomybė. Neparūkęs nebegalėjau su niekuo bendrauti , leisti laiko su draugais. Neparūkius gyvenimas atrodė nuobodus. Linksma buvo tol, kol veikdavo narkotikas, o viskam grįžus į savas vėžes, norėjosi atsiskirti ir būti vienam.Labai daug flirtuodavau beveik su visomis merginomis. Ramybės dažnai neduodavo mintis, kad flirtuoju net ir su tomis, kurios man visai nepatinka.
Jaučiausi, lyg būčiau priklausomas nuo flirto. Taip pat nesuprasdavau pats savęs, kodėl miegu su merginomis, su kuriomis nesinorėdavo net bendrauti.
Po daugiau kaip metų tokio gyveno pagaliau susivokiau, jog degraduoju. Smarkiai pasikeičiau ir kasdien tampus vis blogesnis. Kamavo įvairios vidinės baimės, nesaugumo jausmas, pykčio protrūkiai namuose. Ėmiau vengti žmonių, nebepatiko draugai. Baisiausia man pačiam buvo tai, jog vis tiek bendraudavau su žmonėmis, kurie man nepatikdavo. Nemokėdavau pasakyti „ne“ jų kvietimui praleisti laiką kartu net tada, kai pats to visiškai nenorėdavau. Jaučiausi taip, lyg kažkokia nesuvaldoma jėga manyje mane vertė daryti tai, ko pats nenoriu. Kamavo esminis klausimas: kodėl elgiuosi taip, kaip nenoriu? Kodėl negaliu pasipriešinti tam, kas man nepatinka?Ilgainiui man ėmė kelti nerimą tai, jog kad ir kaip stengiausi linksmiau gyventi kasdien svaigindamasis, flirtuodamas ir miegodamas su merginomis, kad ir kiek investavau į savo išvaizdą (gražius drabužius, šukuosenas, soliariumus ir t. t.) ar įvairius daiktus, kad ir kiek pažinčių turėjau, kad ir kaip buvau mėgstamas draugijose, viskas mano viduje tik puvo, gyvenimas atrodė vis pilkesnis. Pasiekta „laimė“, rodės, trukdavo tik akimirką, o vėliau viskas, ką veikdavau ar ko siekdavau, atrodė tik dar beprasmiškiau ir tuščiau.
Nusprendžiau, jog turiu keistis, ir tai padaryti galiu savo jėgomis. Kartą susirašiau sau taisykles, kurių laikymasis turėjo mane sulaikyti nuo netinkamų poelgių. Taisyklių buvo devynios. Keletas iš jų: nerūkyti cigarečių, nerūkyti žolės; niekada gyvenime nebevartoti pigių narkotikų; būti rimtu, tvirtą nuomonę turinčiu žmogumi; nebendrauti su žmonėmis, su kuriais nesijaučiu gerai; niekam niekur niekada nesiskųsti, būti pozityviam, nereikalingus dalykus nutylėti ir t. t. Žinoma, laikytis jų man nepavyko nė trijų dienų ir jokių pokyčių gyvenime neįvyko.
Ant lentynos gulėjo ir dulkėjo Biblija. Kartą ją atsiverčiau ir ten radau skirtuką, kurį 11-oje klasėje man padovanojo tikinti draugė. Tame skirtuke buvo užrašyti tokie žodžiai: „Vladai, Dievas yra tau daug paruošęs. Jis turi nuostabių planų tavo gyvenimui. Kol kas - tai dar yra paslaptis. Todėl pasilik Jame ir tu atrasi save, savo gyvenimą Jame.“ Apsiverkiau, nes tą akimirką supratau tai, ką pats aiškiai nesuvokdamas jau seniai nešiojau savo viduje, - niekada nebuvo, nėra ir nebus gero gyvenimo be draugystės su Dievu!
Tuo laikotarpiu ėmiau vis dažniau prisiminti, jog gyvenimas su Dievu yra geras, troškau susitaikyti su dangiškuoju Tėvu. Norėjau, kad Jis padėtų įveikti priklausomybes, atleistų man ir suteiktų gyvenimą, pilną ramybės. Atsiminiau vyresnius žmones iš bažnyčios, kurie turėjo artimą santykį su Jėzumi. Žinojau, jog jų gyvenimuose mažai baimės, pykčio, abejonių ir tikriausiai nėra jokios nevilties. Ėmiau svajoti apie grįžimą pas Tėvą, tačiau bijojau kreiptis į Jį ir atgailauti. Žinojau, kad Dievas yra geras ir kad priima visus, kurie pas Jį ateina, ir atleidžia kaltes tų, kurie nuoširdžiai to prašo, bet nebuvau užtikrintas, jog po tokios atgailos vėl Jo nenuvilsiu. Bijojau, kad kartą atsiprašęs ir priimtas Tėvo, ateityje vėl Jį nuliūdinsiu ir įskaudinsiu nusidėdamas. Būtent dėl šios baimės vis atidėliodavau atgailos maldą. Man reikėjo paspirties ir išmintingo patarimo, kad galėčiau grįžti namo. Nuostabiausia yra tai, jog visu tuo pasirūpino Dievas. Neįtikėtina, tačiau tai Jis padarė pasinaudodamas „Facebook’u“!
2009-ųjų balandį pora draugių mane kalbino susikurti paskyrą šiame socialiniame tinkle. Iš pradžių spyriojęsis, galiausiai nusileidau ir užsiregistravau. Praėjus kelioms dienoms ar savaitėms draugauti mane pakvietė Gintautas Abarius - garsus Lietuvos muzikos kompozitorius, geras Vytauto Kernagio draugas. Iš vaikystės žinojau jį kaip bažnyčios „Tikėjimo žodis“ choro vadovą, krikščioniškų dainų ir giesmių autorių, tačiau nebuvome asmeniškai pažįstami. Kviesdamas mane draugauti Gintautas gyveno Amerikoje. Tuo metu jis kovojo su gerklės vėžiu. Mano nuotrauka „Facebook’e“ - raudoni pašiaušti plaukai pakaušyje. Mano veidas nuotraukoje nebuvo matomas, taigi jokios galimybės, kad Gintautas Abarius būtų galėjęs mane iš šios nuotraukos atpažinti ar supainioti su kažkokiu kitu pažįstamu asmeniu.
Žinodamas, jog Gintautas - nuoširdžiai Dievą tikintis žmogus, nusprendžiau atlikti išpažintį. Štai ištrauka iš laiško, kurį jam parašiau:
„Jau kurį laiką negyvenu taip, kaip Dievas norėtų, kad gyvenčiau. Nuklydau į šoną, nes pradėjau bendrauti ne su tais žmonėmis ir tai mane pamokė, kad patarlė „su kuo sutapsi, tuo ir pats patapsi“, nors ir gaila, yra tikra taisyklė. Gal labai retais atvejais su išimtimis, bet abejoju, ar ir tų retų būna. Dabar labai labai norėčiau būti su Dievu ir būti visiškai nuplautas nuo purvo, į kurį įklimpau, bet bijau atgailauti. Nežinau kodėl. Gal dėl to, kad jau daug kartu atgailavau ir vėl nuklysdavau į šoną. Bijau, kad viskas nepasikartotų... Šiuo metu esu pasimetęs, bet jaučiu, kad ateina permainos, tiesiog žinau. Nes gyvenimas be Dievo yra tiesiog tuščias. Bent jau aš jaučiuosi tuščias.“
Gintautas nedelsė ir atrašė jau kitą dieną. Šiandien žinau, jog naudodamas šį vyrą, laiškus man rašė pats Dievas. Per Gintautą Jis kalbėjo man, kad laukia manęs, grįžtančio pas Jį, nesvarbu, kiek daug esu nusidėjęs. Tėvas priminė apie savo meilę man šiais Gintauto parašytais žodžiais:
„Mielas Vladai, ačiū už tokį išsamų ir nuoširdų laišką. Į jį atsakysiu gana trumpai. Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir mūsų visų Tėvas yra kitoks nei mūsų geriausi žemiški tėvai, bosai, pastoriai, kunigai ir t. t. Jis nepavargsta laukti tų, kurie yra nuklydę ir niekada neprikaišioja praeities. Prisimink Jėzaus papasakotą istoriją apie sūnų paklydėlį: 1. Tėvas laukė; 2. Tėvas išbėgo pasitikti sūnaus; 3. Tėvas pridengė sūnaus smarvę ir nuogumą geriausias savo rūbais; 4. Tėvas iškėlė sūnui puotą, net nepaprašęs ataskaitos, kur ir su kuo šis iššvaistė palikimą. Vienintelis piktas šios istorijos dalyvis - „nusipelnęs gyventi geriau“ vyresnysis brolis.
Nebijok atgailos, nes ji yra ne prieš žmones, bet prieš Tėvą, ir tai ne vien blogų dalykų pripažinimas, bet nusisukimas nuo jų NE SAVO VALIOS, BET JO MALONĖS JĖGA. Kas gi yra teisingumas, gailestingumas ir malonė? Teisingumas - kai gauname tai, ko nusipelnėme; gailestingumas - kai negauname to, ko nusipelnėme; malonė - kai gauname tai, ko nenusipelnėme. Tu negali padaryti nieko, kad Tėvas mylėtų tave labiau, nei myli šiandien, kad ir kur esi. Tu negali padaryti nieko, kad Tėvas mylėtų tave mažiau, negu kad myli dabar. Jis myli tave ne už gražų krikščionišką elgesį, bet todėl, kad žiūri į tave per Vienintelio savo Sūnaus Golgotoje atliktos aukos kainą. Tu
Jam esi lygiai brangus kaip ir Jėzus. Tad, kelkis ir grįžk ten, kur esi laukiamas. Raštas sako, kad teisusis kris 7 kartus (tai pilnatves skaičius, toliau nėra kur) ir vėl prisikels. Grįžk pas Tėvą, grįžk pas Jėzų ir Šventąją Dvasią. Te Ji vėl įkvepia tave skaityti Bibliją, kuri yra Tėvo meilės laiškas Tau.
Aš ilgokai slėpiausi nuo akistatos su Jo meile, nes netgi būdamas bažnyčioje turėjau našlaičio dvasią, kuri nuolat man primindavo: jei nebūsiu geras ar neužsitarnausiu, niekas manęs negerbs. Tai griūvančio pasaulio standartai.
Dievas nepaliko mūsų našlaičiais. Jis neišsižada nė vieno, kuris yra išpažinęs Jo Sūnaus vardą, netgi jei Jo sekėjas dėl kokių nors aplinkybių krinta su dideliu triukšmu. Jis sako: „Nenoriu nusidėjėlio mirties.“ Jėzus sako: „Ateikite visi, kurie esate prislėgti ir meskite savo jungą ant manęs (užtenka, prisitampėt...), stokite į tandemą su manimi, nes mano jungas švelnus ir našta - nesunki.“ Be Jo mes tik nevykėliai alpinistai, bandantys patys pasiekti savo aukštų standartų viršūnes ir nuolat nugarmantys žemyn, kai, rodos, liko vos keli metrai iki tikslo. Dėl to laiške Romiečiams, 7-ame skyriuje, apaštalas Paulius rašo: „Vargas man, nes suprantu savo protu ir siela, kas yra gerai, o kas blogai. Trokštu daryti gera, o darau bloga. Kas gi išvaduos mane iš šio mirties kūno? Bet ačiū Dievui už Jėzų Kristų!“ To meto kriminalistikoje buvo tokia tradicinė bausmė, kai prie žudiko nugaros pririšdavo aukos kūną, kad jis nebegalėtų jo atsikratyti. Taip nusikaltėlis ir vaikščiodavo, gąsdindamas visuomenę, kol išprotėdavo. Tai tobula nuodėmės ir kaltės mąstymo metafora. Priešas, draugai, dažnai ir tikintieji nesibodi mums priminti praeities klaidų. Tačiau mūsų dabartis gali būti nulemta ne mūsų praeities klaidų, bet Golgotos Kryžiaus. Ten visos nuodėmės ir baisiausi dalykai buvo sunaikinti.“
Šis laiškas stipriai sujaudino mane. Supratau, jog turiu kreiptis į Dievą atleidimo, kad Jis dovanotų man naują gyvenimą kartu su Juo ir Jo Sūnumi. Po savaitės vieną šeštadienio vakarą draugai paprašė parvežti juos iš naktinio klubo. Važiavome pas vieną iš jų namo, kur linksmybės tęsėsi. Rūkydamas „žolę“ kartu su visais, tą kartą ypač jaučiausi esąs ne savoje vietoje. Prieštaraudamas savo paties principams linksmintis „iki paskutiniųjų“, šiek tiek po vidurnakčio išsikviečiau taksi ir išvažiavau namo. Visi šeimos nariai jau miegojo, todėl užsidaręs savo kambaryje suklupau prie lovos ir padariau tai, ko taip seniai troškau - kreipiausi į Dievą atgailos malda. Nepamenu maldos žodžių, juos atstojo ašaros, nes pusę nakties aš tiesiog raudojau. Didelis mane slėgęs kaltės jausmas buvo nuimtas man nuo pečių! Pajutau, kad visa tai, kuo skaudinau Tėvą visus šiuos metus, buvo pamiršta, kad vėl esu Jo vaikas! Jo Sūnus Jėzus mirė už visas mano nuodėmes, todėl tą akimirką vėl buvau priimtas į Dievo šeimą!
Čiupau Bibliją ir pradėjau skaityti Naująjį Testamentą. Negalėjau patikėti, jog tiek laiko netikėjau tuo, kas ten užrašyta. Galvoje skambėjo Dievo žodžiams pritariantys šūksniai: „Juk tai Tiesa! Juk tai Tiesa!“
Tą naktį Dievas antgamtiškai išlaisvino mane iš visų priklausomybių: rūkymo, alkoholio, pornografijos, keiksmažodžių ir paleistuvystės. Akimirksniu supratau (tiksliau tai man atskleidė Tėvas), jog gyvendamas su Dievu galiu būti laimingas be visų šių mane naikinusių dalykų. Nemiegojęs visą naktį išbėgau džiaugsmingai pasveikinti mamos. Ji buvo abstulbinta radikalių tos nakties pokyčių, jie buvo aiškiai matomi - pasikeitė mano kalba, nuotaika, elgesys.
Jau daugiau nei trejus metus esu iš naujo gimęs Dievo vaikas. Deja, kasdien vis dar darau tai, kas Jį liūdina - pykstu ant savo artimųjų, lengvai įsižeidžiu ir sunkiai atleidžiu, pirmiau galvoju apie savo poreikius, užuot pasirūpinęs, jog nieko netrūktų artimajam. Lengvai nusiviliu savimi ir kitais. Užuot džiaugdamasis ir dėkodamas už Tėvo gerumą, aprūpinimą ir kasdienę pagalbą gyvenimiškose situacijose, dažniau liūdžiu dėl menkų savo problemų darbe, moksluose ar šeimyniniame gyvenime. Būna, jog nesusimąstydamas tariu žodžius, kuriais įžeidžiu kitus žmones. Žinau, jog visu tuo labai skaudinu Dievą, tačiau dar tvirčiau tikiu, jog nėra tokios nuodėmės, kuri mane galėtų atskirti nuo Jo meilės man. Žinau, jog esu Jo vaikas amžiams, Jis niekada nebepaliks manęs pražūčiai ir nevilčiai. Kasdien maldoje išpažįstu Jam savo nuodėmes ir Jis man atleidžia. Kasdien Tėvas duoda naujų jėgų priešintis nuodėmei - dalykams, kurie Jam manyje nepatinka. Kasdien Šventoji Dvasia, kuri gyvena manyje, man primena Dievo Žodžius - Jo troškimus ir viziją mano gyvenimui, užrašytus Biblijoje. Šventoji Dvasia man padeda įgyvendinti šiuos Tėvo norus ir sąmoningai priimti sprendimus, kurie Jį pagerbia ir pradžiugina.
Be viso to, Tėvas man dar padovanojo labai brangų žmogų - Jį mylinčią ir Jam atsidavusią žmoną Ireną. Patarlių knygoje parašyta, jog išmintinga žmona yra paveldėjimas iš Viešpaties. Pamenu, kai viena bažnyčios vyresnioji patarė melstis, kad Dievas duotų man žmoną. Kurį laiką maniau, jog tai yra kvaila - prašyti žmonos iš Dievo. Pati malda atrodė keistoka. Vis dėlto galiausiai ryžausi paprašyti. Jis netruko atsakyti į šią maldą ir maždaug po šešių mėnesių pradėjome artimai bendrauti su Irena. Po metus trukusios draugystės susituokėme. Irenos meilė man kasdien primena dangiškojo Tėvo begalinį gailestingumą ir atlaidumą. Irenoje šios Tėvo savybės yra labai ryškios ir brandžios.
Pradėjęs bendrauti su ja, supratau, kad turiu labiau stengtis apie Dievo meilę ir Jo Sūnų pasakoti žmonėms, kurie Jo nepažįsta. Per Ireną Dievas keitė mano mąstymą (ir iki šiol tebekeičia): negaliu gyventi „bažnytinėje saugumo zonoje“ - esu pašauktas apie Jį kalbėti tiems, kurie Tėvo nepažįsta. Kasdien dėkoju Dievui už išmintingą ir mylinčią žmoną, kuri man padeda įvykdyti Jo valią mudviejų gyvenimui.
Gyvenimas su Dievu ne visada yra lengvas dėl Jo auklybos, tačiau be galo malonus, pilnas teigiamų pokyčių ir tėviškos meilės bei padrąsinimo. Esu dėkingas Tėvui, kad Jis manęs neužmiršo ir pasigailėjo, išlaisvino iš beviltiškumo ir padovanojo naują gyvenimą su Jo Sūnumi Jėzumi.