Šiuolaikinėje globalioje kultūroje galime aiškiai pastebėti, kaip vis labiau įsigali savotiškas Naujų metų sutikimo kultas. Visų šalių televizijos, interneto erdvė, kitos informacinės priemonės mirgėte mirga įvairiais šventiniais pasiūlymais, smagiomis, triukšmingomis koncertinėmis programomis, išskirtiniu fejerverkų šou demonstravimu. Kelionių agentūros varžosi, siūlydamos sutikti Naujuosius „ekskliuzyvinėse“ vietose. Suprask, kad nuo to, kokioje išskirtinėje pasaulio vietoje sutiksi Naujuosius, priklausys visi metai. Nesnaudžia ir visokie „ateities spėjimo ekspertai“.
Magai, spėjėjai ir būrėjos lenda iš visų pakampių, stebi žvaigždžių išsidėstymą, meta kortas, buria iš kavos tirščių ir skleidžia amžių pabaigos psichozę. Per paskutiniąją metų dieną, kaip per jokią kitą kalendorinę dieną, bendra atmosfera tiesiog įkaista. Įelektrinta minia ošia, putoja, visur jaučiama euforija, metų sankirta mistifikuojama. Mistiškieji dvyliktos valandos dūžiai skelbia Naujųjų pradžią... Kokie bus kiti metai - daugelis „meta burtą“! Širdis nerimsta...
Akimirksniu pagalvoju, kad visas šis naujametinis sujudimas sukelia Viešpačiui šypsnį.
Šventasis Raštas - Dievo išminties šaltinis - atveria žmonijai, jog visi laikai, įvykiai, istorija ir žmonės yra Dievo Kūrėjo rankose. Kas yra toks išmintingas, kad galėtų viską paaiškinti? <...> Kiekvienam dalykui yra laikas ir sprendimas, tačiau žmogui tai didelis vargas, nes nežino, kas bus ir kada tai įvyks, - patikina Ekleziastas - Viešpaties išminties mokytojas (Ekl 8, 1. 6-7). Akivaizdu, dieviškoji išmintis pabrėžia mąslumo, dievotumo ir savo žmogiškojo ribotumo sveiko suvokimo būtinumą, kai norime išsiaiškinti reiškinių prigimtį, reikšmę ar mąstyti apie ateitį. Čia netinka impulsyvus ir aklas pasitikėjimas savo ar kitų „išskirtine“ charizma, arogantiška ateities žinojimo pretenzija.
Tad žengdami į nežinią, žvelgdami į naujus metus, leiskime Dievo išminčiai prabilti į mūsų širdis.
Mesk savo duoną ant vandens, nes tu ją rasi po daugelio dienų. Padalyk ją į septynias ar aštuonias dalis, nes nežinai, kokia nelaimė gali įvykti žemėje. Kai debesys pilni, jie duoda žemei lietaus. Kokia kryptimi medis griūva, taip jis ir guli. Kas žiūri vėjo - nesėja, kas stebi debesis - nepjauna. Kaip nežinai dvasios kelių ir kūdikio kaulų augimo įsčiose, taip nežinai ir darbų Dievo, kuris viską sukūrė.
Sėk sėklą rytą ir vakare, nes nežinai, kuri geriau užderės; o gal abi bus vienodai geros, - pataria Ekleziastas (Ekl 11, 1-6).
Išminties mokytojas mus visus pastato Dievo paslapties akistaton - prieš visišką ateities nežinomybę.
Tačiau į rytdieną jis žvelgia ne fatališkai, bet šviesiai, pasitikėdamas Dievu ir teikdamas naudingų patarimų. Nors nežinome, kas mūsų laukia: gera ar bloga, vis tik galime pasirinkit vykdyti Viešpaties valią kasdien, jau šiandien. Ekleziastas skatina susitelkti į išminties praktiką kasdienybėje. Senovės išminčius gamtos dėsnių pavyzdžiais meistriškai parodo, kaip paslaptingai sąveikauja Dievo Apvaizda ir žmogaus planai - Dievo valia ir žmogaus valia. Jis palygina gamtos stichijos ir žemdirbio darbus (3-4 eil.), kūdikio atsiradimo paslaptį ir žemdirbio kasdienybę (5-6 eil.) su Dievo Apvaizdos veikimu ir žmogaus darbu.
• Pirmiausia, svarbu žinoti, jog kasmet gyvenime nutinka Dievo nulemti įvykiai, kurių negalime numatyti ir nuspėti. Jie tiesiog ateina į mūsų gyvenimą. Mes juos galime pasitikti su ramia ir tikinčia širdimi arba baugia ir nerimastinga siela. Anot Ekleziasto, Apvaizda veikia nenuspėjamai kaip gamtos stichija ir paslaptingai kaip kūdikio augimas įsčiose. Kai debesys pilni, jie duoda žemei lietaus. Kokia kryptimi medis griūva, taip jis ir guli“ bei „kaip nežinai dvasios kelių ir kūdikio kaulų augimo įsčiose, taip nežinai ir darbų Dievo, kuris viską sukūrė (3, 5 eil.). Taip, kaip negalime valdyti gamtos reiškinių - debesų prisipildymo vandenimis, nukreipti medžių kritimo krypties per audrą, taip negalime suvaldyti Apvaizdos darbų savo gyvenime. Jie gali būti geri, tarsi lietus iš dangaus išdžiūvusiai žemei, bet gali būti ir liūdni, nelyginat medžio kritimas - netektys, praradimai. Visi netikėti pasireiškimai - įvertinimas, prasiveržimas, sėkmė arba išbandymas, sukrėtimas, netektis - tai Dievo duotybės Jo tikslui pasiekti.
Panašiai išminčius pastebi, jog ir Dievo Dvasios veikimas - nenumatomas. Ekleziastas Jos dvelksmo paslaptingumą palygina su kūdikio kaulų ir audinių augimu motinos įsčiose. Kūdikio užgimimas, vystymasis ir augimas yra paslėptas nuo pašalinių akių. Nors šiuolaikinės technologijos leidžia specialistams stebėti gyvybės unikalų augimą, tačiau negali jos kurti. Kaip paslėptas kūdikis, taip nežinomas Dievo Dvasios veikimas ateity. Dvasia tarsi vėjas neapčiuopiama - tai Dievo sritis ir kompetencija. Vis dėlto gera žinoti, kad, kaip motina jaučia kūdikio spurdėjimą po širdimi, taip tikintysis gali įsiklausyti savo vidumi, ką šiandien kalba Dvasia, pajusti jos švelnius stumtelėjimus, bakstelėjimus ir paklusti jos transcendentiniam vedimui, juk visi Dievo vaikai vedami Dvasios. Tačiau nevalia drastiškai kalbėti Jos vardu ir apsimesti: neva žinome Jos kelius, Dievo mintis ir sumanymus ateičiai.
• Kita vertus, Ekleziastas ragina žmogų kasdien išmintingai atlikti tai, ką galime. Visų pirma nežinomybės akivaizdoje jis kviečia nepamiršti gailestingumo. To moko 1 eilutės žodžiai: Mesk savo duoną ant vandens, nes tu ją rasi po daugelio dienų. Čia minimas rytų šalių senovinis gailestingumo paprotys. Kadangi rytiečių duona - bemielė ir lengva, ją galima prie upės kranto krepšelyje paleisti pasroviui nežinomam varguoliui, kuris ateis prie upės ir ją atras tinkamu metu. Tai subtilus paraginimas daryti gera tiems, kurie negali mums už tai atsilyginti, pasitikint Dievo teisingumu ir gailestingumu, kad reikiamu metu patys sulauksime kitų gailestingumo, kurio nebūsim nusipelnę. Be to, Ekleziastas ragina dalinti duoną į septynias ar aštuonias dalis, t. y. savo įvairius išteklius: laiką, talentus, medžiaginę gerovę ir finansus - skirti įvairioms gyvenimo sritims ir tarnystės laukams. Juk nežinome, kokios dienos ateis ir kuri pasėta sėkla bus vaisingesnė. Galiausiai, girdime raginimą paklūsti amžinam sėjos ir pjūties dėsniui - kasdieniam triūsui šiandien. Jei žemdirbys svarstys, kad viskas yra nuo Dievo, o pats tinginiaudamas „gaudys vėją laukuose“, „ganys debesis danguje“, nieko nesės šiandien, tai ir nieko nenupjaus rytoj. Svarbu pasverti savo galimybes: kiek turime sėklos, ir turiningai, su gera nuotaika darbuotis šią dieną Dievo akivaizdoje. Ekleziastas ragina vykdyti esamo momento pareigą, neatidėlioti to tikintis, kad bus geresnių progų. Nes rytojus pats pasirūpins savimi (Mt 6, 34). Pagalvokime, ką galėsime nuveikti rytoj, sukurti ir atlikti su tuo, ką turime šiandien? Atneškime savo gebėjimus, jėgas resursus Dievui maldoje, o Jis ras, kaip tai panaudoti.
Tad artėjant Naujiesiems metams, ateities nežinomybės akivaizdoje, Dievo išmintis mus kviečia:
• Rodyti nenupelnytą gailestingumą kitiems (1 eil.).
• Padalinti savo išteklius į daugelį dalių (2 eil.);
• Uoliai sėti ryte ir vakare tai, ką turime šiandien, ir pjauti derlių iš tos sėklos, kuri užderės Viešpaties duotu laiku (6 eil.).
Palaimintų Naujųjų metų!