2012-uosius Vilniaus bažnyčioje pradėjome Jėzaus raginimu: "Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas" (Lk 6, 36). Pirmasis šių metų pamokslas Tabita, kelkis skatino imtis gailestingumo darbų ir priminė brangius Viešpaties pažadus, kaip antai: "Palaimintas, kuris kreipia dėmesį į vargšą. Nelaimėje išgelbės jį Viešpats. Viešpats saugos ir išlaikys jį gyvą; jis bus palaimintas žemėje. Tu neatiduosi jo priešų valiai. Viešpats sustiprins jį ligos patale; Tu pagydysi jį nuo visų ligų" (Ps 41, 1-3).
Arba: Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo (Mt 5, 7). Gailestingumas atveria mūsų akis skausmui regėti, o sykiu žadina padėti kančios prislėgtiesiems. Te Dievas šį žvilgsnį ir toliau aštrina 2013-aisiais.
Gailestingumo tarnystė dažniau kyla iš įsižiūrėjimo į Viešpaties portretą, karitatyvinė veikla - iš kontempliacijos. Prisiminėme Mariją Magdalietę drąsiai žiūrėjusią į Viešpaties kančią ir ieškojusią Kristaus artumo nepaisant jokių kliūčių. Tačiau Dievo Sūnaus kontempliacija bei Dievo potyrio ieškojimas neturi bendruomenės uždaryti savyje. Bažnyčia negali virsti getu, todėl uždarumo sienas reikia sąmoningai griauti ir puoselėti misinį nusiteikimą. Kiekvienas tikintysis yra Misio Dei - Dievo misijos dalyvis, todėl turime išmintingai išnaudoti kiekvieną progą pagarbiai, supratingai ir be baimės liudyti Kristų. Bene geriausiai mūsų gyvenseną nusako Kristaus apibūdinimas - pasaulyje, bet ne iš pasaulio. Negalime įsileisti pasaulio dvasios, tačiau privalome atsiverti pasaulio žmonėms. 2013-aisias ir toliau sieksime būti bažnyčia be sienų.
Praeitais metais savo pamoksluose nemažai dėmesio skyriau trečiajam Trejybės asmeniui - Šventajai Dvasiai. Tik jos dėka esame tinkami tarnauti Dievui. Todėl mokomės remtis ne savo jėgomis ar supratimais, bet Dvasios dovanomis. Dvasia teikia regėjimus ir sapnus, nukreipia tarnystę viena ar kita kryptimi, apreiškia Dievo mintis ir jėgą, daro stebuklus ir gydo ligonius. Dvasios pasireiškimai įvairūs, bet jų paskirtis viena - ugdyti bendruomenę, pasak Pauliaus: esama skirtingų malonės dovanų, tačiau kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui. Neatmetame charizmų, tik tuščius ir klaidingus supratimus apie jas. Nesipriešinam Dvasios vedimui, tačiau viską ištiriame ir gero laikomės. Nepriešinam Dvasios dovanų ir vaisių. Be pastarųjų krikščionys tampa tarsi skambantis varis ir žvangantys cimbolai. Nepasiduodame verkšlenimui, tačiau taip pat ir triumfalizmui. Susilaikome, kad kas nors apie mus nepagalvotų daugiau negu tai, ką mato ar iš mūsų girdi. Pakeliame paniekinimus ir sunkumus, nes būdami silpni esame galingi.
Gyvenimas Dvasia nėra naujausia mada, tai - seniausia tiesa, sako E. Petersonas. Kai kurie, gyvenimą Dvasia suvokia kaip konkurenciją rinkoje, kurioje jie prekiauja, kaip greito maitinimo restoranai, nesveiku maistu. Tačiau mes taip nesielgiame. Nepriešiname Dvasios jėgos su bibliniu pažinimu bei teologiniu išsilavinimu. Pastarasis ne kliudo, o padeda pažinti Kristų. Teologinis išsilavinimas suteikia krikščionims reikalingų įgūdžių tarnaujant savo bendruomenėse bei skelbiant ir ginant Evangeliją postmodernioje kultūroje. Teologinis mąstymas ugdo evangelinę savimonę ir padeda kritiškai vertinti įvairius reiškinius bažnyčioje bei kultūroje, kitaip tariant, - atsijoti pelus nuo grūdų ir pasirinkti tai, kas vertingiausia. To įsitikinimo vedamas ėmiausi EBI plėtimo ir Vilniaus centro atidarymo, kuriame studijuoja per 30 studentų. Tikiu, kad institutas tampa vienu ryškiausių teologijos židinių Lietuvoje.
Balandžio - gegužės mėnesiais padarėme apklausą, kurioje dalyvavo beveik pustrečio šimto bažnyčios lankytojų. Stengėmės išsiaiškinti ką lankytojai mano apie pamaldose skambančias giesmes, pamokslus, tarnavimus bažnyčioje, kiek patys esa į juos įsitraukę ir pan. Anketų analizė taip pat padėjo pasižiūrėti į bendruomenę įvairiais pjūviais. Sužinojome, jog daugiau nei pusę bendruomenės lankytojų turi aukštąjį išsilavinimą, maždaug pusė tarnauja kuriame nors tarnavime, du trečdaliai yra tapę bažnyčios nariais. Atsižvelgdami į tai, jog tik dešimtadalis lankosi ketvirtadienio pamaldose, o taip pat į pastabas, jog trūksta aktualių temų, ėmėmės ketvirtadienio susirinkimų pertvarkymo.
Apskritai, apklausos rezultatai pradžiugino, nes jie liudija vienybės dvasią bažnyčioje, aukštą pagrindinių tarnysčių vertinimą. Tikintieji palaiko savo ganytojus, tačiau seka jais ne aklai, o apsvarstydami diegiamą Dievo žodį ir tarnavimo kokybę. Tiek pastoriams, tiek šlovintojams, tiek diakonams, tiek visiems bendruomenės nariams reikia įsiklausyti į vienas kitą ir toliau augti savo pašaukime bei daryti pažangą tarnystėje. Dar nesame Kristaus pasiekę! Jo brandos saiko dar nepripildėme. Todėl ir 2013-aisiais, kaip bendruomenė, sieksime Kristų pažinti geriau ir Jo pažinimą skleisti visur. Te Viešpats ir toliau mus globoja, veda ir teikia malonės, kad visame kame Jį pašlovintume.